Vosylius Sezemanas. Krikščionybė ir socializmas (I)

Aš nesiimsiu uždavinio visiškai išspręsti šitą labai plačią ir komplikuotą problema. Viename straipsnyje negalima ji aprėpti ir nušviesti visi glūdi joje aspektai ir šalys. Mano uždavinys bus daug siauresnis: būtent, parodyti, kodėl šita tema kaip tik mūsų laikais gavo nepaprastą aktualumą bei aštrumą ir kokia kryptimi, mano įsitikinimu, reikia ieškoti jos išsprendimo. Dėl šitos problemos, kaip žinoma, daug ginčijamasi, ir ji sprendžiama nevienodai. Vieni tvirtina, kad krikščionybė ir socializmas neturi nieko bendro ir esą net dvi priešingos viena kitai pasaulėžiuros (socializmas šiuo atveju tapatybinamas su marksizmu, su ateistišku socializmu). Kiti, priešingai, mano, kad krikščionybė ir socializmas ne tik suderinami, bet net glaudžiai surišti, ir socializmo reikalavimai tikra žodžio prasme išplaukia iš krikščioniškos dorovės pradmenų. Toks nuomonių skirtumas ir priešingumas pareina pirmiausia nuo to, kaip suprantama krikščionybė, iš vienos pusės, ir socializmas, iš antros.

Norint susigaudyti šiojoj problemoj, reikia todėl pirmoj eilėj išsiaiškinti, kokios gali būti tos principinės krikščionybės pozicijos, iš kurių ji vertina ir sprendžia socializmo klausimą. Mano supratimu, tokių pozicijų yra dvi: jos atitinka dvi pagrindines tendencijas, kurios pasireiškia visoj krikščionybės istorijoj ir apsprendžia visą jos istorinę raidą ir visus jos supratimo pasikeitimus. Viena pozicija pripažįsta svarbiausiu ir esmingiausiu krikščionybės momento – jos idealo transcendentišką (anapusišką) ir asketišką pobūdį. Tai, ko krikščionis trokšta ir ko jis stengiasi pasiekti, – tai amžina palaima dangaus karalystėje. Todėl žmogaus svarbiausias (ir tiesą pasakius) vienintelis uždavinys – ruoštis perėjimui į anąjį pasaulį, rūpintis savo sielos išganymu. Viskas pareina nuo žmogaus asmeninio santykio su Dievu, su pasaulio išganytojum, su Kristumi. Aukščiausioji jo pareiga – Dievo baimė ir meilė. Lyginamos su palaima dangaus karalystėj, visos šio žemiško gyvenimo gėrybės, menkos, niekingos ir iš tikro neturi jokios vertės (kiekvienu atveju jos tik reliatyvios), ir žmogus neturi prie jų prisirišti arba joms atsiduoti. Tai nutolina jį nuo Dievo ir nuvilioja nuo svarbiausio gyvatos uždavinio, kursai gali būti pasiekiamas tik už šio gyvenimo ribų. Maža to: kadangi šis  pasaulis yra blogio valdžioje, kadangi tai ašarų pakalnė, kurioj Dievo arba  Kristaus Karalystė negali būti įvykinta, tai žemiškojo buvimo gėrybės ne tik neturi tikros teigiamos vertės, bet turi būti net neigiamai vertinamos, nes kiekviena tokia gėrybė, vis tiek ar ji bus medžiaginė arba dvasinė (turtas, galybė, pagarba, mokslas, menas), lig tik pasidaro žmogaus siekiniu, pretenduoja į absoliučią reikšmę ir linkusi užimti Žmogaus gyvenime tą vietą, kuri priklauso vienam Dievui. Žmogui įgimtas palinkimas kurti sau stabus, o šitie stabai nėra kas kita, kaip jo troškimų ir geismų siekiniai. Todėl krikščionybės idealas nesuderinamas su žmoniškojo gyvenimo siekiniais ir tendencijomis. Ir tas, kas rimtai stengiasi įgyvendinti savo sieloj krikščionybės reikalavimus, turi atsikratyti visu tuo, kas jiems yra priešinga, kitaip sakant, visu tuo, kas jį pririša prie šio pasaulio buvimo. Jei yra taip, tai krikščionis savo esme turi būti asketas ir atsiskyrėlis; ir vienuolynas yra ta vieta, kuri jam pritinka (katalikybėj ir stačiatikybėj – vienuolio gyvensena yra vertingesnė, artimesnė idealui už pasauliečio gyvenimo būdą). 

Žemiškasis buvimas jam visai nerūpi, ir juo greičiau jis pasibaigs, juo jam geriau. – Iš šitos asketiškos ir transcendentiškos krikščionybės koncepcijos išplaukia: 1) religijos (religingumo) ir Žemiskojo gyvenimo pilnai yra skirtingi; religijos sritis turi būti griežtai skiriama nuo visų pasaulinių dalykų bei reikalų ir jokiu būdu negali ir neturi būti su jais surišama; 2) todėl ir kultūrai ir kultūros vertybėms (medžiaginėms ir dvasinėms) negali būti priskirjama jokia savarankiška reikšmė. Nuosekliai išskleidžiant šitą, asketišką, pažiūrą, kultūra turi būti neigiama (taip ir žiūrėjo į ją keli bažnyčios tėvai, ir stačiatikių dvasininkų tarpe ji išliko iki mūsų laikų) arba ji gali būti tik toleruojama kiek gali tarnauti religijos reikalams (pav., filosofija — ancilla theologiae, menas, teisė); ir 3) padėjus pagrindan šitą, asketiškąjį, krikščionybės supratimą, reikėtų pripažinti, kad krikščionybė neturi nieko bendro su socializmu, nes socialinė problema jai visiškai nerūpi. Žmogaus santykis su Dievu visiškai nepareina nuo to, kokia yra jo socialinė padėtis, kokią vietą jis užima visuomenėj. Reikalauti, kad religija domėtųsi socialiniais klausimais, reikštų – reikalauti, kad ji nukryptų nuo nubrėžto jai Naujajam įstatyme kelio ir įsikištų į tokius dalykus, kurie priklauso visai kitam buvimo planui. Tatai reikštų religijos kilnumo nužeminimą ir degradavimą.

Vienok, nors šita tendencija ir tebegyvena krikščionybėj ir tarpais ima viršų, bendra krikščioniškos pasaulėžiūros raida ėjo kita kryptimi. Nors bažnyčia niekuomet nėra aiškiai atsisakiusi nuo asketiško krikščionybės idealo supratimo, vis dėlto faktiškai ji įgyvendino ir dabar įvykdo kitą krikščionybės supratimą, kurį galima pavadinti imanentine jos koncepcija. Šita koncepcija pabrėžia, kad ruošimasis anam pasauliui vyksta žemiškojo gyvenimo ribose, kurį niekinti ir neigti žmogus neturi teisės, nes ir šis  gyvenimas yra Dievo įkurtas, Dievo dovanotas, ir todėl žmogaus pareiga bei uždavinys – ir žemiškajame buvime įgyvendinti krikščionybės principus ir įsakymus. Jis turi atmainyti šį pasaulį, pakeisti ir pertvarkyti taip, kad jis kuo daugiausia prisiartintų prie krikščionybės idealo. O šitas idealas remiasi ne tik Dievo, bet ir artimo meile. Tikra Dievo meilė neatskiriama nuo artimo meilės – ne ta prasme, kad pastaroji eitų priemone Dievo malonei įsigyti ar savo sielai išganyti, o ta prasme, kad Dievo meilė gali įsišaknyti ir įsivyrauti žmogaus sieloje vien per artimo meilę, artimo meilės pavidale. Kas nemoka pastebėti ir suvokti Dievo apsireiškimų žemiškame buvime, tas neišvys jo ir danguje. Artimo meilė neatsižvelgia vien į būsimąjį gyvenimą aname pasaulyje, bet rūpinasi ir šio pasaulio reikalais. Nes mūsų artimas – tai ne paskiras individas (izoliuotas), atskirtas nuo visų tų aplinkybių, kuriose jis gyvena, bet konkretus žmogus, konkreti, gyva asmenybė, priklausanti tam tikrai socialinei aplinkai (tautai, visuomenei, istoriniam laikotarpiui) su visais jos gyvybiniais (fiziniais ir dvasiniais) reikalais ir interesais. Todėl religingumas, kuris pripažįsta artimo meilę kertiniu dorovės akmenimi, negali nepripažinti kultūros ir visų kultūrinių padarų bei įstaigų reikšmės ir vertės. Kultūroj pasireiškia žmogaus kūrybiška galia (juk jis sukurtas Dievo pavidalu) ir kultūra tvarko ir tobulina žmonijos gyvenimą; vadinasi, tik kultūros ribose ir per kultūrą gali įvykti pasaulio atsimainymas ir šventėjimas. Todėl kultūra krikščionybei toli gražu neabejingas dalykas; priešingai, pati krikščionybė gali įsivyrauti žmonijoj vien pasisavindama kultūrą ir įteigdama jai tikrą krikščionišką dvasią, t. y., suderindama ją su religijos reikalavimais. – Bet kadangi kultūra nebuvo sukurta pačios krikščionybės ir krikščionybė, įsigalėjusi Romos imperijoj, susidūrė su jau subrendusia helenistine kultūra, tai jai teko susigyventi su šita kultūra, kuri savo kilme nebuvo krikščioniška ir kurioj glūdėjo daug nekrikščioniškų elementų bei tendencijų. Ir todėl pasidariusi dominuojančia religija romėniškai helenistiniame pasaulyje, krikščionybė turėjo pasitenkinti tam tikru kompromisu su pagonių kultūra ir visuomenine santvarka. Bet toks kompromisas arba modus vivendi, kuris atsiranda iš gyvenimo reikalų, niekuomet nėra kažkas griežtai apsibrėžta ir vienareikšmiška. Jame glūdi daug skirtingų galimybių. 

Savo reikšme jis gali būti principinis arba tiktai taktinis, t. y., išplaukiąs iš taktikos sumanymų. Pirmuoju atveju dvi priešingos pozicijos (programos, pasaulėžiūros) suderinamos tokiu būdu, kad viena arba abidvi atsisako nuo tam tikrų principinių reikalavimų ir tenkinasi tiktai įvykinimu tų punktų, kurie neprieštarauja vienai arba kitai priešingybei. Antruoju atveju kompromisas nepaliečia pozicijos (pasaulėžiūros) principų (pagrindų), bet išsibaigia tuo, kad, atsižvelgiant į realias aplinkybes, realizuojama vien programa – minimumas, bet tokiu būdu, kad tuo jau būtų paruoštas ir numatytas ateityje programos maksimumo realizavimas.

Ir neretai būna taip, kad kompromisas, kuris turėjo būti tiktai taktinis, paskum visokių aplinkybių įtakoje pavirsta principiniu kompromisu. Taip atsitiko ir su krikščionybe. Susigyvendama su pagoniška kultūra ji ne tik stengdavosi pritaikyti ją prie savo reikalavimų, bet ir pati žymiai nusileisdavo ne tik vienoj arba kitoj smulkmenoj, bet ir principiniuose klausimuose. Visos tos išvidinės krizės, kurias krikščionybei teko pergyventi per savo istorinį buvimą, parėjo pirmiausia nuo to, kad krikščioniška sąžinė nenorėjo pripažinti šito kompromiso ir tarpais energingai protestuodavo prieš jį mėgindama atstatyti krikščionybės pradmenų grynumą ir griežtumą. Nereikia išleisti iš akių, kad, pasisavindama helenistinę romėnų kultūrą (graikų ir romėnų kultūrą), krikščionybė turėjo ne tik suderinti vienu arba kitu būdu graikų filosofų mokslą, meną ir individualinę etiką su savo principais, bet ji turėjo, be to, pripažinti ir visų tų laikų socialinę, ekonominę ir politinę santvarką (absoliutinę monarchiją [Dievo malone] su jos religine mistika, luomų hierarchija ir aukštesniųjų luomų privilegijas, verguvę, romėnų teisę ir jos pažiūrą į nuosavybę ir p. d.). – Aišku, kad krikščionybė, pripažindama šitą santvarką, sankcijuodama ją savo autoritetu, tuo pačiu pasiėmė ir tam tikra atsakomybę už šitą santvarką. Ir nuo šitos atsakomybės ji negali jokiu būdu atsisakyti. Visiškai neutrališka (abejinga) pozicija šiuo klausimu negalima. Arba krikščioniška religija pripažįsta kultūrą ir, vadinas, turi laikyti savo pareiga tobulinti ją pagal Kristaus įsakymus, arba ji neigia kultūrą ir seka asketiško vienuolio idealu. Tai pasirodo ypačiai aišku mūsų laikais. Mūsų laikų religinė krizė Europoj išplaukia galų gale iš tos pačios priežasties, kuri buvo sukėlusi ir visas buvusias anksčiau krizes. Krikščionybei gresia didžiausias pavojus dėl to, kad krikščionybės principai nesuderinami su ta socialine ir kultūrine sąranga bei santvarka, kuri įsigalėjo krikščioniškose tautose. Ir todėl mes stovim prieš alternatyvą: arba įsisąmoninti krikščionybės esminius pradmenis ir kovoti už jų įvykinimą kultūroj, arba pripažinti, kad krikščionybė galutinai susibankrotavo ir atsisakė nuo savo aukščiausių ir svarbiausių principų bei reikalavimų. Štai kodėl mūsų dienų krikščionybė negali apsilenkti su socializmo klausimu, nes tai vienas iš aktualiausių esamojo momento kultūrinių problemų. – Pamėginkim dabar išaiškinti, kokia turi būti krikščionybės principinė pozicija šiuo klausimu, t. y., ta pozicija, kuri apsprendžiama pagrindinių jos normų ir reikalavimų.

Žinoma, aš negaliu šiam straipsnyj visapusiškai apibrėžti krikščionybės esmę, aš norėčiau tiktai iškelti tas jos pagrindines ypatybes, kurios, mano supratimu, apsprendžia jos poziciją kultūros ir ypač socialinės santvarkos atžvilgiu. Pirmas toks momentas (tokia ypatybė) yra absoliuti vertė, kurią ji priskiria kiekvienai paskirai asmenybei. Paprastai kalbama tiktai apie absoliučios kiekvieno žmogaus sielos vertę. Bet tokia charakteristika ne vienareikšmė ir gali būti nevienodai suprantama (interpretuojama). Jei tai reiškia, kad dvasinės vertybės ir sugebėjimai, glūdį žmogaus prigimtyje, vadinas, jo dvasinė asmenybė, – turi pirmenybę prieš jo kūnišką individualybę, tai toks supratimas, be abejo, teisingas ir neginčijamas. Bet jei tai reiškia, kad siela savo esme neturi nieko bendro su kūnu ir turi būti griežtai nuo jo skiriama ir kūniška žmogaus prigimtis neturi jokios reikšmės bei vertės, tai toks tvirtinimas visų pirma nesiskaito su tuo neabejojamu faktu, kad siela ir kūnas sudaro organišką vienybę ir kiekvienoj individualybėj neatskiriami vienas nuo kito. Krikščionybė reikalauja ne tik sielos, bet ir kūlno atmainymo. Tai aiškeja iš to, kad pagal krikščionybės tikėjimo pradus turi atsikelti ir žmogaus kunas. Todėl, jei konkreti gyva asmenybė pripažįstama absoliučiai vertinga, tai ir kūniškos prigimties verte negali būti niekinama arba neigiama; priešingai, tenka pripažinti, kad ji dalyvauja konkrečios individualybės ypatingame ir su niekuo nesulyginamame vertingume. Bet dar daugiau, tvirtinant konkrečios asmenybės absoliučią vertę, negalima žiūrėti į ją kaipo į paskirą individualinę butybę, kuri visiškai nepareina nuo savo socialinės aplinkos. Paskiras individas, izoliuotas arba atskirtas nuo to žmonių pasaulio, kuriame jis gyvena ir veikia, yra negyva abstrakcija. Konkretus individas visuomet yra tam tikro kolektyvo (šeimos, visuomenės, tautos, kultūros) narys, su kuriuo jis organiškai susijęs ir kurio gyvenime jis dalyvauja. 

Ta vertė, kuri priskiriama individui, kaipo asmenybei, todėl neatskiriame nuo kolektyvo buvimo. Pripažinus konkrečios gyvos asmenybės vertingumą, reikia todėl pripažinti ir žmonių kolektyvų (ir visos žmonijos kaipo visybės) neabejojamą reikšmę bei vertę (nes kolektyvas ne paskirų individų suma arba atsitiktinis rinkinys, bet organiška visybė, sąlygojanti ir apsprendžianti ir visų savo narių buvimą bei reikšmę). Ir krikščionybė tai pripažįsta iškeldama tikybos praduose bažnyčios kaipo tikinčiųjų krikščionių bendruomenės arba brolijos reikšmę.

Šaltinis: Akademikas. 1936. Nr.6. p.138-140. Nr.7-8. 160-162.