Juozas Girnius. Krikščionybės ir ateizmo grumtynės mūsų tautoje (V)

V

Vilniaus universitetas LDK sostinę darė ir intelektualinį centrą, skleidusi šviesą. Išplitęs parapinių mokyklų tinklas įgalino plačiau ir liaudyje šviesai plisti. Savaime tai žadino bent pasąmonėje susidomėjimą savimi, savo etnine individualybe.

1983 m. šventėme "Aušros" šimtmetį kaip tautinio atgimimo sukaktį. Tačiau instinktyviai — pasąmonės gelmėse — tautinis budimas prasidėjo jau šimtą metų prieš "Aušros" pasirodymą: Vykdė šį tautinį budimą tikintieji, nes netikinčiųjų vis dar nebuvo atsiradę.

Nuo XVIII amžiaus pusės, ypač paskutiniame ketvirtyje, labai sparčiai pradėjo augti lietuviškų knygų leidimas, atspindėjęs jų pareikalavimą^ skaitytojų pagausėjimą. Statistika tokia: LDK iki 1700 m. išleistos 39 knygos, XVIII a. pirmoje pusėje (1700 - 50) — 28, o antroje pusėje (1751 - 1800) — 142! Dar sparčiau gausėjo lietuviškų knygų leidimas XIX amžiuje: pirmoje jo pusėje (1801 - 50) išėjo 227 leidiniai, o tik per vieną antrosios pusės dešimtmetį (1851 - 61) pasirodė 205 knygos. 48 Toks lietuviškų knygų leidimo išaugimas daug ką byloja be aiškinimų — duotosios statistikos kalba yra aiški.

Daugiausia buvo perspausdinamos senos knygos, netrukus jas išpirkus, reikėjo vis naujų leidimų. Būdingas pavyzdys: J. Ja knavičiaus "Evangelijų" per 120 metų (1637 - 1758) išėjo 18 leidimų, o dabar prireikė 12 leidimų tik per maždaug trisdešimt metų (1767 - 99). Dar įspūdingiau byloja apie 1766 m. išleisto elementoriaus "Mokslas skaytyma rasta lietuviška" kone kasmetinis perspausdinimas, nepaisant politinio sutrikimo — galutinio Lenkijos - Lietuvos jungtinės Respublikos žlugimo. Per XVIII amžiaus paskutinį ketvirtį šio elementoriaus atspausdinta 14 leidimų, o XIX amžiuje tik ligi 1861 m. — dar 52 leidimai (nors jau pasirodė ir keli nauji elementoriai).

XVIII pabaigoje jau nebesitenkinta tik senų leidinių perspausdinimu, pradėta rengti ir naujų. Ir juo toliau, juo gausiau. Iš literatūros istorijos žinome XIX a. pirmojo trisdešimtmečio žemaičių sąjūdį, tradiciškai laikomą "pirmaisiais mūsų tautinio atgijimo daigais",49 pratęsusiais tai, kas jau liaudies pasąmonėje kilo XVIII amžiaus paskutiniais dešimtmečiais. Bet nepamirština ir religinė literatūra. Kaip pasauliečių didžiausias autoritetas buvo D. Poška, taip dvasininkus telkė kunigaikštis vysk. Juozapas Arnulfas Giedraitis, išleidęs Naujojo Testamento vertimą 1816 m., rūpinęsis kalbos gryninimu, skatinęs rašyti ir savo bendradarbius, raginęs kunigus kurti pradžios mokyklas.

Prasidėjo tuo metu elementorių, vadovėlių, liaudžiai skaitinių, gramatikų, žodynų rengimas. Dalis šių darbų pasirodė, dauguma liko rankraščiuose ar išvis dingo. Tarp tų, kurie ėmėsi šių darbų, daugumą sudarė kunigai. Religinės tematikos ėmėsi ir tokie pasauliečiai, kaip L. Ivinskis (leidęs nuo 1846 m. kalendorius) ir M. Akelaitis. Abu jiedu planavo ir pirmuosius lietuviškus laikraščius: Ivinskis — "Aitvarą" (1856), Akelaitis — "Pakeleivingą" (1858).

Žemaičių rašytojai nesirūpino savo kūrybą spausdinti, tenkinosi nuorašų siuntinėjimu vieni kitiems. Todėl taip susiklostė, kad pirmasis 1814 m. paskelbtas grožinės literatūros kūrinys buvo aukštaičio kun. A. Strazdo "Giesmės svietiškos ir šventos" (tik po keturių metų L. Rėza pirmąkart paskelbė K. Donelaičio "Metus"). Iš žemaičių vėliau tik S. Stanevičius 1829 m. paskelbė šešias savo ir tiek pat Donelaičio pasakėčių, dar pridėdamas odę "Šlovė žemaičių". Toliau vėl pirmavo aukštaičiai poetai. Kun. A. Baranauskas apie 1858-59 m. parašė "Anykščių šilelį", kurį L. Ivinskis tuojau pat paskelbė savo kalendoriuose (1860 - 61). "Baranausko poezija — stambūs manifestaciniai kūriniai, kuriais jis, pirmasis lietuvių poezijoje, apeliavo į tautinę sąmonę", — įvertino monografijos apie jį autorė R. Mikšytė. "Anykščių šilelis", tos pačios autorės žodžiai, tai "himnas lietuvių kalbai".50 Kun. K. Aleknavičiaus 1861 m. išleistos eilės sulaukė liaudyje populiarumo. Kun. A. Vienažindžio daug eilėraščių virto dainomis, bet buvo išleisti jau pora metų po autoriaus mirties (išspausdinti Amerikoje 1894 m.). "Aušroje" debiutavo ir iškiliausias tautinis dainius — Maironis.

Neskaičiuojant lenkų rašytojo J. Chodzkos "Jono iš Svisločės" vertimo į lietuvių kalbą 1823 m., kunigai buvo ir grožinės prozos pradininkai: suvalkietis A. Tatarė (1836), P. Gomalevskis (1853), aukštaitis J.S. Dovydaitis (1860) ir juos visus pralenkęs Žemaičių vyskupas M. Valančius (1868 - 69). Tarp šių dvasininkų viena apysaka (1860) įsiterpia tikintysis pasaulietis M. Akelaitis.

Dar prieš XIX amžiaus pusę pradėta rašyti ir moksliniai veikalai. Pranciškono J. A. Pabrėžos visi darbai liko rankraščiuose, tarp jų svarbiausias botanikos veikalas, parašytas 1843 m. S. Daukantas šalia daugelio smulkesnių knygelių parašė ir tris mokslinius Lietuvos istorijos veikalus, iš kurių pasisekė išspausdinti "Būdą senovės lietuvių" (1845). M. Valančius išleido "Žemaičių vyskupystę" (1848).

Stebėtis reikia ir leidžiamų knygų tiražu. L. Ivinskio kalendorių tiražas kai kuriais metais siekė 8000. Vysk. M. Valančiaus 1852 - 58 išleistų keturių knygų dviejų tiražas buvo po 10.000, kitų dviejų — 40.000 ir 45.000. Tai rodo, kiek jau buvo lietuviškų knygų skaitytojų. Juos parengė namų ir parapinės mokyklos. M. Valančius, tapęs vyskupu, ypatingai rūpinosi mokyklomis. 1851 ir 1852 metų laiškuose ragino, kad prie kiekvienos bažnyčios būtų ir pradinė mokykla. Buvo pasiekta kone nuostabių rezultatų: pvz., Rietavo dekanate 1853 m. mokančiųjų skaityti buvo 12.292, o po dešimt metų (1863) padvigubėjo iki 24.330.51

Galima sakyti, kad tauta buvo paruošta knygnešių gadynei, uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis. Pats vysk. M. Valančius nurodė kelią į Prūsus.

(Bus daugiau)

Šaltinis: www.aidai.us