RSS
Facebook
Kai į užmirštą miestą pabeldžia nakties siluetas,
Kai į tamsą panyra pasaulis, tylos pamylėtas,
Vėl griuvėsiuos netyla mitri patefono plokštelė
Ir sužvarbusią liūdesio deivę iš mirusių kelia.
Jos sudrėkę plaukai blausioje mėnesienoje draikos,
Jos užgesusios lūpos atsiveria ilgesio skrydžiui,
Giesmėje jos užsnūsta erdvė, nebesikelia laikas,
Ir į grįžtančią praeitį žvelgia griuvėsiai pavydžiai.
Jie su deivės giesme mėnesienai norėtų nubusti,
Amžinybei palikt dabarties iškerojusią rūstį,
Kol nutrūkus giesmė sustabdys sulaukėjusį kraują,-
Kol nutolus naktis nebeguos, sušnabždėjus: ”Move over…”
0 komentarai