Popiežius Pijus XI. „Quas primas“ apie Kristų Karalių (IV)

Ką mes matome, kas nuo praėjusio amžiaus pabaigos buvo lyg laimingai ir puikiai išgrįstas kelias šios šventės minėjimo įvedimui? Visi žino, kaip išmintingai ir aiškiai šis kultas buvo ginamas daugelyje knygų, kurios buvo plačiai visame pasaulyje išleistos daugeliu įvairių kalbų; kaip Kristaus viršenybė ir valdžia buvo pripažinta tuo pamaldžiu papročiu, kai nesuskaitomos šeimos pasišvęsdavo ir pasiaukodavo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau tai darė ne vien šeimos, bet ir miestai bei karalystės. Netgi visa žmonija, vadovaujant ir vedant Leonui XIII, buvo iškilmingai paaukota tai dieviškajai Širdžiai baigiantis tūkstantis devyni šimtiesiems Šventiesiems metams. Taip pat negalime nutylėti, kad šios karališkos Kristaus galios žmonių bendruomenei iškilmingam patvirtinimui nuostabiai padėjo dažni Eucharistiniai kongresai, kuriuos mūsų amžiuje buvo įprasta šaukti. Juk jų tikslas ir yra, kad tiek atskirų vyskupijų, regionų ir tautų, tiek viso pasaulio žmonės, sušaukti Kristaus Karaliaus, pasislėpusio po eucharistiniu šydu, pagarbinimui ir pašlovinimui, susirinkimuose bei šventovėse pasakytais pamokslais, bendru viešai išstatyto Kilniausiojo Sakramento adoravimu, didingomis procesijomis pasveikintų Dievo jiems duotą Karalių Kristų. Teisėtai ir pelnytai galima teigti, kad krikščionių liaudis, lyg skatinama dieviško įkvėpimo, tą Jėzų, kurio, atėjusio į savo valdas, nedori žmonės nenorėjo priimti, triumfo žygyje išvedė iš šventųjų pastatų tylos ir lyg slaptumo į miestų gatves, norėdama atstatyti visas karališkas jo teises.

Iš tiesų, Mūsų minėtam sumanymui įgyvendinti šie jau besibaigiantys Šventieji metai suteikia progą, už kurią geresnės ir nerasi, nes tikinčiųjų protams ir širdims pakilus link dangaus gėrybių, pranokstančių bet kokį supratimą[52], gerasis Dievas vėl padėjo savo malonės dovana bei, davęs naują paskatą siekti aukštesnių malonės dovanų, suteikė jėgų eiti tiesiu keliu. Ar pagalvojame apie tą daugelį Mums atsiųstų prašymų, ar pažvelgiame į didžiojo Jubiliejaus metu buvusius įvykius, turime pakankamai pagrindo manyti, kad atėjo ta labai laukiama diena, kai galime paskelbti, jog visos žmonijos Karalius Kristus turi būti pagarbintas sava ir ypatinga švente. Šiais metais, kaip iš pradžių sakėme, šis dieviškasis Karalius, tikrai „nuostabus savo šventuosiuose“[53], buvo „garbingai išaukštintas“[54], kai naujas jo karių būrys buvo pakeltas į dangaus gyventojų garbę. Taip pat šiais metais neįprastoje daiktų ir, galima teigti, darbų parodoje visi turėjo stebėtis Evangelijos skelbėjų Kristui laimėtomis pergalėmis, platinant jo karalystę. Galiausiai šiais metais Nikėjos Susirinkimo sukakties iškilmėse prisiminėme apgintąjį Įsikūnijusio Žodžio konsubstancialumą su Tėvu, kuriuo kaip pamatu remiasi tojo Kristaus valdžia visoms tautoms.

Todėl Mūsų apaštaliniu autoritetu įsteigiame m. V. Jėzaus Kristaus Karaliaus šventę, kuri turi būti visame pasaulyje švenčiama kasmet, paskutinį spalio mėnesio sekmadienį, einantį prieš pat Visų Šventųjų iškilmę. Taip pat įsakome, kad tą dieną kasmet būtų atnaujinamas žmonijos paaukojimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, kurį š[vento] a[tminimo] Mūsų pirmtakas Pijus X liepė kasmet kartoti. O šiais metais norime, kad ji būtų švenčiama šio mėnesio trisdešimt pirmą dieną – tą dieną Mes patys laikysime Mišias pontifikalinėmis apeigomis Kristaus Karaliaus garbei ir liepsime Mūsų akivaizdoje atlikti tą paaukojimą. Matome, kad nei galėtume geriau ir tinkamiau užbaigti Šventuosius metus, nei labiau parodyti Mūsų širdingą dėkingumą Kristui, „nemirtingam amžių Karaliui“ – ir čia tarpininkaujame dėkojant visam katalikiškam pasauliui – už šiuo šventu metu Mums, Bažnyčiai ir visiems katalikams suteiktas geradarybes.

Taip pat nėra reikalo, Garbingieji Broliai, kad mes jums ilgai ir daug aiškintume, kodėl Kristaus Karaliaus šventę liepėme švęsti atskirai nuo kitų švenčių, kuriose taip pat išreiškiamas ir pagarbinamas jo karališkas kilnumas. Užteks atkreipti dėmesį į vieną dalyką: nors visose mūsų Viešpaties šventėse vadinamasis materialusis objektas yra pats Kristus, tačiau jų formalusis objektas visai skiriasi nuo karališkos Kristaus galios ir vardo. Mes nurodėme sekmadienį todėl, kad dieviškajam Karaliui ne tik dvasininkija pasitarnautų aukodama ir giedodama oficijų, bet ir liaudis, laisva nuo įprastų užsiėmimų, šventojo džiaugsmo dvasia nuostabiai paliudytų Kristui savo klusnumą ir pavaldumą. Šiai šventei žymiai tinkamesnis nei kiti atrodo paskutinis spalio mėnesio sekmadienis, kuriuo beveik užbaigiamas liturginių metų ciklas. Taip Jėzaus Kristaus gyvenimo paslaptys, prieš tai minėtos metų eigoje, lyg pabaigiamos bei apimamos šventa Kristaus Karaliaus iškilme ir, prieš švenčiant Visų Šventųjų garbę, paskelbiama ir iškeliama garbė Tojo, kuris triumfuoja visuose šventuosiuose ir išrinktuosiuose. Todėl tai bus jūsų, Garbingieji Broliai, užduotis bei jūsų darbas pasirūpinti, kad prieš kasmetinę šventę nustatytomis dienomis kiekvienoje parapijoje būtų sakomi pamokslai liaudžiai, kruopščiai paragint ir pamokant ją apie šventės prigimtį, reikšmę ir svarbą, kad ji taip tvarkytų ir derintų savo gyvenimą, jog ištikimai ir rūpestingai paklustų dieviškojo Karaliaus kilnumui.

Taip pat norėtume jums, Garbingieji Broliai, šio laiško pabaigoje trumpai nurodyti, kokios naudos iš šio viešo Kristaus Karaliaus kulto tiek Bažnyčiai, tiek pilietinei visuomenei Mes tikimės ir laukiame.

Tokia Viešpaties valdymui suteikta garbė turi priminti žmonėms, kad Bažnyčia, kuri yra Kristaus įsteigta kaip tobula bendruomenė, prigimtine teise, kurios negali atsisakyti, reikalauja iš civilinės valdžios visiškos laisvės ir neliečiamumo, taip pat dėl Dievo jai suteiktos užduoties mokyti, vadovauti ir vesti į amžinąją laimę visus Kristaus karalystės narius negali priklausyti nuo svetimos valios. Taip pat panašią laisvę valstybė turi suteikti tiems abiejų lyčių vienuolių ordinams bei bendruomenėms, kurios, būdamos stiprios Bažnyčios ganytojų pagalbininkės, labai prisideda prie Kristaus karalystės skatinimo ir stiprinimo, tiek šventaisiais vienuoliniais įžadais kovodamos su trejopa pasaulio pagunda, tiek pačiu tobulesnio gyvenimo išpažinimu veikia, kad tas šventumas, kurį dieviškasis Steigėjas padarė vidiniu Bažnyčios požymiu, nuolatine ir kasdien augančia šlove šviestų ir žibėtų visų akyse.

Valstybes šios šventės minėjimas, atnaujinamas kiekvienais metais, pamokys, kad tiek privatūs asmenys, tiek valdininkai ir valstybių vadovai įpareigoti viešai garbinti Kristų bei jam paklusti. Ši šventė įkvėps jiems mintį apie tą paskutinį teismą, kuriame Kristus, dabar ne tik pašalintas iš viešojo gyvenimo, bet ir paniekinančiai užmirštas bei ignoruojamas, griežtai baus už tas neteisybes. Juk jo karališkas kilnumas reikalauja, kad visa valstybė būtų tvarkoma pagal Dievo Įsakymus ir krikščioniškus principus tiek įstatymų leidyboje, tiek teisėtvarkoje, tiek diegiant jaunimo sielose sveiką mokymą ir dorus papročius.

Galiausiai tikintieji galės iš šių dalykų svarstymo pasisemti nuostabios galios ir jėgų, kad jų sielos sektų tikru krikščioniško gyvenimo idealu. Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai. Taigi jis turi karaliauti žmogaus prote, kuris privalo tobulu paklusimu tvirtai ir pastoviai sutikti su apreikštomis tiesomis ir Kristaus mokymais; karaliauti valioje, privalančioje paklusti Dievo įstatymams; karaliauti sieloje, kuri turi, paniekinusi prigimtinius geismus, mylėti Dievą virš visko ir jo vieno laikytis; karaliauti kūne ir jo nariuose, kurie privalo kaip įrankiai, arba, apaštalo Pauliaus žodžiais[55], lyg „Dievo teisumo ginklai“, tarnauti vidiniam sielos šventumui. Jei visa tai bus tikintiesiems pateikta gilesniam suvokimui ir apmąstymui, jie bus daug lengviau patraukti net prie didžiausio tobulumo. Taigi tegul būna taip, Garbingieji Broliai, kad ir išorėje esantys panorėtų saldaus Kristaus jungo bei jį savo išganymui priimtų, ir mes visi, gailestingojo Dievo sprendimu esantys namuose, jį neštume – ne apsunkę, bet trokšdami, su meile ir šventai, kad, savo gyvenimus sutvarkę pagal dieviškosios karalystės įstatymus, gautume džiaugsmingą gerų vaisių derlių ir, Kristaus rasti geri ir ištikimi tarnai, taptume jo amžinoje dangaus karalystėje su juo palaimos ir šlovės dalininkais.

O šis palinkėjimas ir noras tebūna jums, Garbingieji Broliai, artėjant m. V. Jėzaus Kristaus Gimimo dienai, Mūsų tėviškos meilės liudijimas. Kaip dieviškų dovanų tarpininką, priimkite apaštalinį palaiminimą, kurį jums, Garbingieji Broliai, ir jūsų dvasininkijai bei liaudžiai su meile suteikiame.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, Šventųjų 1925 metų gruodžio mėnesio 11 dieną, Mūsų pontifikato ketvirtaisiais metais.

Popiežius Pijus XI

(Acta Apostolicae Sedis, t. 17, n. 15, 1925 12 28. Iš lotynų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)

[53] Ps 67, 36. – vert. past.

[54] Iš 15, 1. – vert. past.

[55] Rom 6, 13.