Popiežius Pijus XI. „Quas primas“ apie Kristų Karalių (III)

Todėl jei žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės, tokios kaip teisinga laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika. Juk kaip mūsų Viešpaties karališkoji garbė suteikia žmogiškam kunigaikščių ir valdytojų autoritetui tam tikros religinės vertės, taip ji sutaurina ir piliečių pareigas bei paklusimą. Todėl apaštalas Paulius, nors įsakė žmonoms ir vergams gerbti savo vyruose ar šeimininkuose Kristų, bet paragino paklusti jiems ne kaip žmonėms, o vien kaip Kristaus atstovams, nes Kristaus atpirktiems žmonėms nedera žmonėms vergauti: „Esate brangiai nupirkti, netapkite žmonių vergais“[42]. Jeigu valdovai ir teisėtai išrinkti valdininkai įsitikintų, kad jie valdo ne savo teise, o dieviškojo Karaliaus pavedimu ir jo vietoje, aišku, kad jie imtų naudoti savo autoritetą šventai ir išmintingai bei priimdami ir vykdydami įstatymus žiūrėtų bendrojo gėrio ir pavaldinių žmogiško orumo. Iš čia tuojau suklestėtų ir pasiliktų rami tvarka, nes būtų pašalinta bet kokio sukilimo priežastis: juk net jei pilietis valdove ir kituose valstybės valdytojuose matys žmones, lygius jam prigimtimi ar dėl kokios nors priežasties nevertus ar smerktinus, jis dėl to neatmes jų valdymo, jei įžvelgs juose Kristaus, Dievo ir Žmogaus, atvaizdą bei autoritetą. Kalbant apie santarvės ir taikos dovaną, visai aišku, jog kuo labiau išsiplečia karalystė, ypač jei ji apima žmonijos visumą, tuo labiau mirtingieji suvokia bendrystę, kuri juos jungia tarpusavyje: šis bendrumo supratimas tiek sutrukdo ir užkerta kelią dažniems konfliktams, tiek sušvelnina bei sumažina visų tų konfliktų aštrumą. Išties, jei Kristaus karalystė iš tikrųjų apimtų visus, kuriuos apima teisiškai, argi mes netektume vilties sulaukti tos taikos, kurią į žemę atnešė taikos Karalius, tasai, kuris atėjo „visus sutaikyti“[43], kuris „atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet kad pats tarnautų“[44] ir, nors būdamas „visų Viešpats“[45], save parodė kaip nuolankumo pavyzdį ir kartu su meilės įsakymu įvedė nuolankumo įstatymą, galiausiai, kuris kalbėjo: „Mano jungas švelnus ir mano našta lengva“[46]? O, kokia galėtume mėgautis laime, jei pavieniai žmonės, šeimos ir valstybės leistųsi vadovaujamos Kristaus! „Tik tuomet, – pasinaudosime žodžiais, kuriuos visiems vyskupams nusiuntė Mūsų pirmtakas Leonas XIII prieš dvidešimt penkis metus, – bus galima išgydyti tas visas žaizdas, tik tuomet kiekviena teisė atgaus ankstesnio autoriteto viltį ir bus atstatytas taikos puošnumas, tik tuomet iš rankų iškris kalavijai ir išslys ginklai, kai visi noriai priims Kristaus valdžią ir jai paklus, o kiekvienas liežuvis išpažins, kad Viešpats Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo garbėje[47]“[48].

Išties, kad ta puiki nauda būtų geriau suvokta ir labiau įsitvirtintų krikščioniškoje visuomenėje, reikia kuo plačiau paskleisti mūsų Išganytojo karališkojo kilnumo pažinimą, o tam, atrodo, niekas negali labiau pasitarnauti, nei savitos ir ypatingos Kristaus Karaliaus šventės įvedimas. Juk liaudžiai įdiegiant tikėjimo dalykus ir per juos pakeliant ją iki vidinio gyvenimo džiaugsmų, žymiai veiksmingesnės yra kasmetinės šventųjų paslapčių šventės nei kokie nors, kad ir rimčiausi, bažnytinio mokymo dokumentai – jie dažniausiai patenka tik nedaugeliui išsilavinusių vyrų, o šventės sujaudina ir moko visus tikinčiuosius; jie kalba tik kartą, o šventės – kasmet ir, galima teigti, amžinai; jie išganingai paveikia daugiausia protus, o šventės – ir protus, ir sielas, tai yra visą žmogų. Kadangi žmogus sudarytas iš sielos ir kūno, šios išorinės švenčių iškilmės turi jį taip sukrėsti ir pažadinti, kad jis gausiau atsigertų dieviškų pamokymų per šventųjų apeigų puošnumą bei grožį ir kad galėtų jas, virtusias jo syvais ir krauju, panaudoti darydamas pažangą dvasiniame gyvenime.

Be to, rašytinių paminklų yra paliudyta, kaip tokios šventės, amžiams bėgant, buvo viena po kitos įvestos, kai tik atrodė, jog tam skatina krikščionių liaudies reikalai ar nauda: kai reikėdavo arba sustiprinti liaudį visuomeninėse bėdose, apsaugoti nuo šliaužiančių erezijos klaidų ar ją stipriau paskatinti bei uždegti uoliau ir pamaldžiau apmąstyti kokią nors tikėjimo paslaptį ar dieviškojo gerumo dovaną. Taigi nuo pat pirmųjų atgautojo išganymo amžių, žiauraus krikščionių persekiojimo laikais, buvo pradėti šventomis apeigomis minėti kankiniai, kad „kankinių iškilmės, – kaip liudija Augustinas, – būtų paskatinimas kankinystei“[49]. Vėliau šventiesiems išpažinėjams, mergelėms ir našlėms suteiktoji liturginė garbė nuostabiai prisidėjo, kad ypač ramiais laikais krikščionyse būtų paskatintas dorybių siekimas. Tačiau ypatingai Švenčiausiosios Mergelės garbei įvestos švenčių iškilmės padarydavo, kad krikščionių liaudis ne tik pamaldžiau garbindavo Dievo Gimdytoją ir labiausiai padedančią Globėją, bet ir karščiau pamildavo Motiną, lyg testamentu jai paliktą Atpirkėjo. Tarp gėrybių, gautų iš viešo ir teisingo Dievo Gimdytojos ir dangaus šventųjų kulto, reikia visų pirma paminėti tai, kad Bažnyčia nenugalėta visuomet nuvydavo nuo savęs erezijų bei klaidų marą. Čia ypač stebimės Dievo apvaizdos sprendimu: jis, net iš blogio visuomet išgaudamas gėrį, kartais leisdavo, kad arba tautos prarastų tikėjimą ir dorumą, arba klaidingos doktrinos kėsintųsi į katalikišką tiesą. Tačiau visuomet atsitikdavo, kad Bažnyčia nušvisdavo vis nauja šviesa, ir, pažadinta iš apsnūdimo, imdavo siekti kilnių ir šventų dalykų. Ne kitokios yra kilmės ir ne kitokių vaisių atnešė taip pat iškilmės, neseniai priimtos į liturginių metų eigą: kai nuslopo pagarba Kilniausiajam Sakramentui ir jo kultas, buvo įsteigta Kristaus Kūno šventė, kuri taip švęsta, kad nuostabiai rengiamos procesijos ir aštuonias dienas tęsiamos pamaldos vėl pašaukė tautas viešai garbinti Viešpatį. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmė buvo įvesta tuomet, kai žmonių širdys, nuvargintos ir atstumtos jansenistų liūdnumo bei priekabaus griežtumo, buvo visai užšalusios ir nutolusios nuo Dievo meilės bei išganymo vilties.

Jeigu įsakome visam katalikiškam pasauliui garbinti Kristų Karalių, tai rūpinamės ir šių laikų reikalais bei norime duoti svarbiausią vaistą nuo žmonių visuomenę ištikusio maro. Šių laikų maru mes vadiname vadinamąjį laicizmą[50] bei jo klaidas ir bedieviškas pastangas. Jūs žinote, Garbingieji Broliai, kad ši piktadarybė brendo ne vieną dieną – ji jau seniai slypėjo valstybių viduje. Pirmiausia imta neigti Kristaus valdžią visoms tautoms; buvo neigiama, kad iš paties Kristaus teisės kyla Bažnyčios teisė mokyti žmoniją, leisti įstatymus, vadovauti tautoms, kad jos būtų nuvestos į amžinąją palaimą. Tuomet pamažu imta Kristaus religiją prilyginti klaidingosioms bei ją visai nederamai statyti su jomis į vieną lygmenį. Toliau ji buvo pajungta civilinei valdžiai ir beveik atiduota kunigaikščių bei valdininkų savivalei. Dar toliau nuėjo tie, kurie manė, jog dieviškąją religiją reikia pakeisti tam tikra prigimtine religija, kažkokiu natūraliu sielos jausmu. Ir buvo netgi valstybių, kurios manė galinčios visai apsieiti be Dievo, o savo religija padarė nedorybę ir Dievo užmiršimą[51]. Tais labai karčiais vaisiais, kuriuos taip dažnai ir jau seniai neša pavienių piliečių bei valstybių atkritimas nuo Kristaus, mes skundėmės laiške enciklikoje Ubi arcano ir šiandien vėl skundžiamės: visur pasėtomis nesantaikos sėklomis ir tarp tautų uždegtomis pavydo ugnimis bei nesutarimais, kurie jau seniai neleidžia ramiai susitaikyti; nesaikingu godumu, neretai apvelkamu viešojo gėrio ir tėvynės meilės pavidalu, iš kurio kyla tiek piliečių susidūrimai, tiek toji akla ir nesantūri savimeilė, ieškanti vien privačios naudos ir patogumo bei tuo beveik viską matuojanti; namų ramybę iš pagrindų griaunančiu pareigų pamiršimu ir apleidimu; šeimos bendruomenės ir jos stabilumo ardymu; galiausiai žmonių visuomenės sukrėtimais ir vedimu į pražūtį. Kad ji greitai vėl ras laimingą kelią pas mylimąjį Išganytoją, Mums daug vilties teikia ši Kristaus Karaliaus iškilmė, kuri nuo šiol bus kasmet švenčiama. Žinoma, tai yra katalikų rūpestis, kad tas grįžimas jų veikimu ir darbais būtų subrandintas bei paspartintas. Bet tiesa, kad daugelis iš jų neatrodo turintys visuomenėje nei to, kaip sakoma, socialinio statuso, nei tokio autoriteto, kokį privalėtų turėti tie, kas neša tikėjimo deglą. Šią blogybę [katalikybės silpnumą visuomenėje] galima paaiškinti tam tikru gerųjų lėtumu ar bailumu, nes jie susilaiko nuo priešinimosi ar prieštarauja per švelniai. Dėl to neišvengiamai auga Bažnyčios priešų įžūlumas ir drąsa. Tačiau jei tikintieji visuotinai suvoktų, kad privalo tvirtai ir nuolat kariauti po Kristaus Karaliaus vėliava, jie, uždegti apaštalavimo ugnimi, imtų stengtis sutaikyti nutolusias ir neišmanančias sielas su jų Viešpačiu ir rūpintųsi išlaikyti nepažeistas jo teises.

Be to, argi neatrodo, jog kasmet visose tautose švenčiama Kristaus Karaliaus iškilmė galėtų visokeriopai prisidėti, kad tas viešas atkritimas, atneštas laicizmo ir padaręs tiek žalos visuomenei, būtų apkaltintas ir bent kiek atlygintas? Tad kuo labiau piktinamės mūsų mieliausiojo Atpirkėjo vardo nutylėjimu tarptautiniuose susibūrimuose bei parlamentuose, tuo garsiau turime jį skelbti bei patvirtinti Kristaus karališkos garbės ir galios teises.

(Bus daugiau)

42] 1 Kor 7, 23.

[43] Kol 1, 20. – vert. past.

[44] Mt 20, 28. – vert. past.

[45] Rom 10, 12. – vert. past.

[46] Mt 11, 30. – vert. past.

[47] Fil 2, 11. – vert. past.

[48] Enc. Annum sacrum, 1899 gegužės 25 d.

[49] Sermo 47, De Sanctis.

[50] Gr. laikos – pasaulietinis. Laicizmas – siekis išstumti Bažnyčią ir religiją iš visuomeninio gyvenimo. – vert. past.

[51] Tai lyg trys istoriniai atkritimo nuo Dievo etapai: Bažnyčią atmetusi reformacija (1517 m.), skirtumus tarp religijų neigiantis Švietimas (1717 m. įsteigta jo nešėja masonerija) bei visiškas Dievo ir religijos atmetimas (1917 m. komunistinė revoliucija). – vert. past.

[52] Fil 4, 7. – vert. past.

Šaltinis: www.fsspx.lt