Popiežius Pijus XI. „Quas primas“ apie Kristų Karalių (II)

Pats Kristus liudija apie savo valdžią: tiek paskutiniame pamoksle liaudžiai, kalbėdamas apie atlygį ir bausmes, kurias amžiais jaus teisieji ir kaltieji, tiek atsakydamas romėnų valdytojui į viešą klausimą, ar jis esąs karalius, tiek po prisikėlimo, apaštalams perduodamas užduotį mokyti ir krikštyti visas tautas. Jis pasinaudojo proga ir pats save pavadino karaliumi[21], atvirai patvirtino, jog yra karalius[22], bei iškilmingai paskelbė, jog jam duota visa valdžia danguje ir žemėje[23]. O ką kita reiškia tie žodžiai, jei ne jo galios didingumą ir karalystės begalybę? Tuomet ar reikia stebėtis, kad tas, kurį Jonas vadina „žemės karalių kunigaikščiu“[24], ir kuris visai taip pat pasirodė apaštalui ateities vizijoje, „ant savo drabužių ir strėnų turi užrašytą vardą: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats““?[25] Juk Tėvas Kristų „paskyrė visatos paveldėtoju“[26], tad jam reikia karaliauti, kol pasaulio pabaigoje jis paguldys visus priešus po Dievo ir Tėvo kojomis[27]. Iš šio bendro šventųjų Knygų mokymo tikrai turėjo išplaukti, kad Katalikų Bažnyčia, kuri yra Kristaus karalystė žemėje, turinti apimti visus žmones ir kraštus, savo Steigėją ir Kūrėją metinio šventosios liturgijos ciklo metu visokeriopa garbinimo pareiga šlovintų kaip Karalių, Viešpatį ir karalių Karalių. Iš tiesų, šiuos garbės pareiškimus, nuostabia žodžių įvairove skelbiančius vis tą patį, ji taikė senojoje psalmių maldoje bei senoviniuose sakramentaruose ir dabar tebetaiko kasdien dieviškajai didybei skiriamose maldose bei nesuteptosios aukos atnašavime. Šiame nuolatiniame Kristaus Karaliaus šlovinime lengvai pastebimas puikus mūsiškių ir orientalinių ritualų sutarimas, tad ir čia galioja principas: „Tikėjimo įstatymą nustato maldos įstatymas“.

Ant kokio pamato stovi ši mūsų Viešpaties garbė ir galia, tiksliai apibūdina Kirilas Aleksandrietis: „Vienu žodžiu, jis turi viešpatystę visiems kūriniams, bet ne prievartos ar išorine jėga, o savo esme ir prigimtimi“[28], – tai yra jo valdžia remiasi ta nuostabia sąjunga, kuri vadinama hipostazine[29]. Iš to išplaukia, kad angelai ir žmonės turi ne tik garbinti Kristų kaip Dievą, bet ir angelai bei žmonės yra pavaldūs ir pajungti jo kaip Žmogaus valdžiai. Taigi jau vien dėl hipostazinės sąjungos Kristus turi valdžią visiems kūriniams. – Išties, ar gali mums kilti malonesnė ir gražesnė mintis nei ta, kad Kristus mus valdo ne tik įgimta, bet ir įgyta, tai yra atpirkimo, teise? O kad visi užmaršūs žmonės prisimintų, kiek mes kainavome mūsų Išsaugotojui: „Esate atpirkti... ne nykstančiais turtais, sidabru ir auksu, bet brangiuoju Krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“[30]. Jau nebepriklausome sau, nes Kristus mus nupirko „didele kaina“[31], o mūsų kūnai yra „Kristaus nariai“[32].

Išties, norint trumpai parodyti šios valdžios jėgą ir prigimtį, užteks pasakyti, kad joje yra trejopa galia – jei jos trūktų, negalėtume mąstyti apie jokią valdžią. Tai pakankamai įrodo liudijimai, išvesti ir paimti iš šventųjų Raštų apie visuotinę mūsų Atpirkėjo valdžią, todėl katalikišku tikėjimu reikia tikėti, kad Kristus Jėzus yra žmonėms duotas tiek kaip Atpirkėjas, kuriuo jie turi pasitikėti, tiek kaip įstatymų leidėjas, kuriam turi paklusti[33]. Juk Evangelijos ne tiek pasakoja, kad jis įvedinėjo įstatymus, kiek rodo jį patį kaip įstatymų leidėją: kas tik laikosi jo įsakymų, tie, sako dieviškasis Mokytojas vienais ar kitais žodžiais, ir įrodo savo meilę jam, ir pasilieka jo meilėje[34]. O kad Tėvas jam yra suteikęs teisėjo galią, pats Jėzus atskleidžia žydams, kaltinantiems jį šabo poilsio pažeidimu, kai jis stebuklingai pagydė luošą žmogų: „Tėvas nieko neteisia, bet visą teismą atidavė Sūnui“[35]. Kaip nuo teismo neatsiejamas dalykas, čia galioja, kad jis turi teisę skirti atlygį ir bausmes dar gyvenantiems žmonėms. Galiausiai Kristui reikia pripažinti ir valdžią, vadinamą vykdomąja, nes visiems privalu paklusti jo valdymui, o priešginoms yra paskelbtas bausmių skyrimas, nuo kurio niekas negali pabėgti.

Kad tokia karalystė pirmiausiai yra tam tikru būdu dvasinė ir siejasi su dvasiniais dalykais, aiškiai rodo žodžiai, kuriuos aukščiau pateikėme iš Biblijos, bei pats Viešpats Kristus savo veikimo būdu. Ne vienu atveju, kai žydai ar net patys apaštalai klaidingai manė, kad Mesijas iškovos tautai laisvę ir atstatys Izraelio karalystę, jis šią tuščią nuomonę ir viltį šalino ir rovė su šaknimis. Kai jį apsupusi besižavinti minia nori jį paskelbti karaliumi, jis atsisako to vardo ir garbės bėgdamas ir slėpdamasis. Prieš romėnų vietininką jis teigia, kad jo karalystė „nėra iš šio pasaulio“[36]. Ir ši karalystė Evangelijose parodoma kaip tokia, į kurią žmonės gali įeiti tik darydami atgailą, tegali įžengti per tikėjimą ir krikštą, kuris, nors būdamas išorinė apeiga, reiškia ir įvykdo vidinį atgimimą. Ji priešinama tik šėtono karalystei ir tamsybių valdžiai, o iš sekėjų reikalauja ne tik kad, atitolinę sielą nuo turtų ir žemiškų dalykų, jie labiau vertintų švelnius papročius ir alktų bei trokštų teisumo, bet ir kad atsižadėtų savęs ir neštų savo kryžių. Jei Kristus, būdamas Atpirkėjas, įsigijo Bažnyčią savo Krauju, ir būdamas Kunigas, pats save paaukojo kaip atnašą už nuodėmes bei amžinai toliau aukoja, kas galėtų neįžvelgti, kad ir jo karališkoji užduotis turi tų abiejų pirmųjų užduočių prigimtį bei jose dalyvauja? Tačiau gėdingai klystų, kas ginčytų žmogaus Kristaus valdžią visiems pilietiniams dalykams, nes jis yra gavęs iš Tėvo absoliučią teisę į kūrinius, ir visa yra pavesta jo sprendimui. Tačiau kol gyveno žemėje, jis visiškai susilaikė nuo tokios valdžios vykdymo, ir nors tuomet niekino žmogiškų dalykų turėjimą bei rūpinimąsi jais, leido ir šiandien tebeleidžia juos jų savininkams. Čia galioja tas nuostabus žodis: „Nesigviešia mirtingų dalykų tas, kuris dovanoja dangaus karalystę“[37].

Taigi mūsų Atpirkėjo valdžia apima visus žmones. Ta proga noriai Sau priskiriame Mūsų nemirtingos atminties pirmtako Leono XIII žodžius: „Išties, jo valdžia galioja ne vien katalikiškoms tautoms ir ne vien tiems, kurie, nuplauti šventuoju krikštu, vis dėlto lieka teisėtai pavaldūs Bažnyčiai, nors jiems arba klaidingos nuomonės leido nukrypti, arba nesutarimas atskiria nuo meilės. Ne, ji apima ir visus neturinčius krikščionių tikėjimo, todėl iš tiesų Jėzaus Kristaus galioje yra žmonijos visuma“[38]. Šiuo atžvilgiu nėra jokio skirtumo tarp pavienių žmonių, namų ir pilietinių bendruomenių, nes visuomenės sujungti žmonės ne mažiau yra Kristaus valdžioje, kaip ir pavieniai. Juk yra tas pats privataus ir bendro išganymo šaltinis: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“[39]; bei tas pats tiek pavieniams piliečiams, tiek visai valstybei gerovės ir tikros laimės davėjas: „Ne iš vienur laiminga valstybė, o iš kitur žmogus, nes valstybė yra ne kas kita, kaip sutarianti žmonių daugybė“[40].

Todėl tautų valdytojai tenevengia Kristaus valdžios atžvilgiu patys ir per liaudį vykdyti viešos pagarbos bei paklusnumo pareigą, jei nori, išlaikę savo autoritetą, pasitarnauti tėvynei ir padidinti gerovę. Juk tai, ką pontifikato pradžioje rašėme apie labai sumenkusį teisės autoritetą ir pagarbą valdžiai, tą pat ne mažiau tinka ir dera pasakyti šiuo metu: „Dievą ir Jėzų Kristų, – taip skundėmės, – pašalinus iš įstatymų ir valstybės, išvedant autoritetą nebe iš Dievo, o iš žmonių, atsitiko taip, kad... buvo sugriauti patys autoriteto pamatai, pašalinta pagrindinė priežastis, kodėl vieni turi teisę įsakyti, o kiti pareigą paklusti. Todėl būtinai turėjo būti sukrėsta visa žmonių visuomenė, nebeparemta jokia tvirta atrama ir apsauga“[41].

(Bus daugiau)

[21] Mt 15, 31–40.

[22] Jn 18, 37.

[23] Mt 28, 18.

[24] Apr 1, 5.

[25] Apr 19, 16.

[26] Žyd 1, 1.

[27] 1 Kor 15, 25.

[28] In Luc. X.

[29] Hipostazinė sąjunga – dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susijungimas viename Kristaus asmenyje (gr. ypostasis). – vert. past.

[30] 1 Pt 1, 18–19.

[31] 1 Kor 6, 20.

[32] Ten pat, 15.

[33] Tridento Susirinkimas, ses. VI, can. 21.

[34] Jn 16, 15; 15, 10.

[35] Jn 5, 22.

[36] Jn 18, 36. – vert. past.

[37] Himnas Crudelis Herodes Epifanijos oficiume.

[38] Enc. Annum Sacrum, 1899 gegužės 25 d.

[39] Apd 4, 12.

[40] Šv. Augustinas, Ep. ad Macedonium, c. III.

[41] Enc. Ubi arcano.

Šaltinis: www.fsspx.lt