Popiežius Pijus XI. „Quas primas“ apie Kristų Karalių (I)

Garbingiesiems broliams patriarchams, primams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems vietos ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu: apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karaliaus šventės įvedimą.

Pijus XI

Garbingieji Broliai, 

Pasveikinimas ir apaštalinis palaiminimas!

Tame pirmajame laiške enciklikoje [1], kurį Mes, pradėję pontifikatą, skyrėme visiems vyskupams, kaip pamename, – tirdami giliausias priežastis tų negandų, kurias matome slegiant ir niokojant žmoniją, – atvirai pažymėjome: toks blogybių tvanas užliejo žemę todėl, kad daugelis mirtingųjų pašalino Jėzų Kristų ir jo švenčiausiąjį įstatymą tiek iš savo papročių bei gyvenimo, tiek iš namų bendruomenės ir valstybės. Taip pat sakėme, kad tautoms niekuomet nenušvis tvirta taikos viltis, kol pavieniai žmonės ir bendruomenės neigs bei atmes mūsų Išganytojo valdžią. Todėl raginome Kristaus taikos ieškoti Kristaus karalystėje [2] bei paskelbėme, kad Mes patys kiek galėdami dėl to stengsimės. Sakėme: „Kristaus karalystėje“, nes Mes matėme, jog negalime veiksmingiau kovoti dėl taikos atkūrimo ir įtvirtinimo, nei atstatydami mūsų Viešpaties valdžią. Tačiau tuo tarpu gana aiškų geresnių laikų lūkestį Mumyse paskatino tas naujai kilęs arba labiau paskatintas tautų atsigręžimas į Kristų ir jo Bažnyčią – vienintelę išganymo teikėją. Todėl net atrodė, kad daugelis, iki šiol niekinę Atpirkėjo viešpatavimą ir buvę lyg ištremti iš karalystės, sėkmingai ruošiasi ir bręsta grįžti prie klusnumo pareigų [3].

Bet ar tai, kas bėgant Šventiesiems metams, įvyko ir buvo padaryta, kas tikrai yra verta amžino prisiminimo bei atminimo, neatnešė Bažnyčios Steigėjui, Viešpačiui ir aukščiausiajam Karaliui, daugiau garbės ir šlovės? Išties, viešai išstatyta misijų paroda [4] giliai sujaudino žmonių protus ir jausmus, leisdama pažinti tiek darbus, kurių nuolat imasi Bažnyčia, kasdien vis labiau platindama Sužadėtinio karalystę visuose kraštuose ir salose – net esančiose toliausiai vandenyne; tiek didelį skaičių šalių, kurias tvirti ir nenugalimi misionieriai, išlieję daugybę prakaito ir kraujo, laimėjo katalikybei; tiek likusius didžiulius kraštus, kuriuos reikia pajungti išganingam ir švelniam mūsų Karaliaus viešpatavimui. Toliau pagalvokime apie visus, kurie tuo šventu laikotarpiu, vedami savo vyskupų ir kunigų, iš visur atkeliavo į Miestą: ko kito jie norėjo, jei ne tinkamai apvalę savo sielas, prie apaštalų kapų ir Mūsų akivaizdoje išpažinti, kad jie yra ir toliau bus Kristaus valdžioje? Galiausiai ir pats mūsų Išganytojo karališkumas atrodė lyg sužibęs nauja šviesa, kai Mes, įrodžius kilniausių jų dorybių šlovę, pripažinome šešiems išpažinėjams ir mergelėms dangaus šventųjų garbę [5]. O kokia palaima, kokia paguoda pripildė Mūsų sielą, kai didingoje Petro šventovėje, Mums paskelbus iškilmingą dekretą, milžiniška tikinčiųjų minia dėkodama ėmė giedoti: „Tu garbės Karalius, Kristau!“ [6]. Juk tuo metu, kai nuo Dievo nutolę žmonės ir valstybės dėl pakurstytų pavydo liepsnų ir vidinio nerimo veržiasi link žlugimo bei pražūties, Dievo Bažnyčia, imdamasi teikti žmonijai dvasinio gyvenimo peną, gimdo ir augina Kristui vieną po kitos vis naujas švenčiausias vyrų ir moterų kartas. O tuos, kurie žemiškoje karalystėje buvo jo ištikimi tarnai ir pavaldiniai, Kristus nesiliauja kviesti į amžinąją dangaus karalystės palaimą. Be to, didžiojo Jubiliejaus metu sukako tūkstantis šeši šimtai metų nuo Nikėjos Sinodo, todėl Mes dar noriau įsakėme švęsti tą šimtmečių sukaktį ir ją patys paminėjome Vatikano bazilikoje. Juk būtent šis Sinodas patvirtino Viengimio konsubstancialumą su Tėvu [7] ir liepė jį priimti katalikišku tikėjimu, taip pat, įterpdamas į savo tikėjimo formulę, arba Simbolį, žodžius „jo karalystei nebus galo“, patvirtino karališką Kristaus kilnumą.

Kadangi šie Šventieji metai suteikė ne vieną progą nušviesti Kristaus karališkumą, manome, kad pasielgsime pirmiausia pagal mūsų apaštalines pareigas, jei išklausę daugelio Tėvų kardinolų, vyskupų ir tikinčiųjų prašymus, Mums atsiųstus pavieniui ar bendrai [8], užbaigsime šiuos Metus įvesdami į bažnytinę liturgiją ypatingą m. V. Jėzaus Kristaus Karaliaus šventę. Šis įvykis taip Mus džiugina, kad trokštame ir jums, Garbingieji Broliai, apie tai šį tą pasakyti: vėliau jums priklausys mūsų žodžius apie Kristaus Karaliaus garbinimą taip pritaikyti liaudies supratimui ir jausmams, kad iš tos įvedamos kasmetinės iškilmės šventimo ji gautų ir vėliau sulauktų visokeriopos naudos.

Kad Kristus dėl aukščiausio kilnumo laipsnio, kuriuo jis pasižymi ir iškyla virš visų sukurtų dalykų, perkeltine prasme vadinamas karaliumi, yra jau seniai tapę visuotiniu papročiu. Todėl sakoma, kad jis karaliauja žmonių protuose – ne vien dėl savo proto aštrumo ir pažinimo platumo, bet ir dėl to, kad jis pats yra Tiesa, o mirtingiesiems būtina iš jo semtis tiesos bei ją priimti; taip pat žmonių valiose, nes ne tik jo žmogiškos valios grynumas ir klusnumas atitinka jo dieviškosios valios šventumą, bet ir jis taip pajungia mūsų laisvą valią savo veikimu ir įkvėpimu, kad mes užsidegame kilniausiems darbams. Vėlgi, Kristus pripažįstamas širdžių karaliumi dėl jo „meilės, kuri pranoksta pažinimą“ [9], ir švelnumo bei romumo, kuris patraukia sielas: juk nėra pasitaikę, kad kas nors visų tautų būtų buvęs taip mylimas, kaip Kristus Jėzus, ar bus taip mylimas ateityje. Išties, jei atidžiau pažiūrėsime, kiekvienas pamatysime, kad tikrąja žodžio prasme karaliaus vardą ir galią reikia pripažinti Kristui kaip žmogui. Juk tik apie jį kaip žmogų galima pasakyti, kad jis gavo iš Tėvo „galią, garbę ir karalystę“ [10], nes Dievo Žodis, turintis tą pačią substanciją kaip Tėvas, negali neturėti su Tėvo visko bendrai ir dėl to taip pat aukščiausios bei absoliučios valdžios visiems kūriniams.

Negi nuolatos neskaitome šventuosiuose Raštuose, kad Kristus yra Karalius? Juk jis vadinamas Viešpačiu, kuris kils iš Jokūbo [11], kuris yra Tėvo paskirtas karaliumi jo šventajam Siono kalnui ir gaus tautas kaip savo paveldą, o žemės pakraščius – kaip savo nuosavybę [12]. Gi vestuvinėje giesmėje, kuria labai turtingo ir galingo karaliaus paveikslu ir panašumu šlovinamas tikrasis, būsimasis Izraelio karalius, sakoma: „Tavo sostas, Dieve, per amžių amžius; tavo karaliavimo lazda – tiesumo lazda“ [13]. Praleidžiant daugelį tokių posakių, kitoje vietoje, lyg tam, kad būtų aiškiau pavaizduoti Kristaus bruožai, pranašaujama, kad jo karalystė, neribojama jokių sienų, bus gausi teisingumo ir taikos dovanomis: „Jo dienomis užtekės teisybė ir ramybės apstumas... Jis viešpataus nuo jūros iki jūros, nuo upės iki žemės skritulio pakraščių“ [14]. Čia randame dar daugiau pranašų posakių, pirmiausia visiems žinomą Izaijo: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jo viešpatavimas padėtas ant jo peties. Jo vardas bus Nuostabusis, Patarėjas, Dievas, Galingasis, būsimojo amžiaus Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas dauginsis, ir ramybei nebus galo. Jis sėdės Dovydo soste ir jo karalystėje, kad ją sustiprintų ir paremtų teisumu ir teisybe nuo dabar ir per amžius“ [15].

Ne kitaip kaip Izaijas skelbia ir kiti pranašai, pvz., Jeremijas, pranašaujantis „teisią Atžalą“, išaugsiančią iš Dovydo kamieno, ir tas Dovydo sūnus „kaip karalius viešpataus ir bus išmintingas, vykdys žemėje, kas teisinga ir teisu“ [16]; Danielius, skelbiantis karalystę, kurią įsteigs dangaus Dievas ir kuri „per amžius nesugrius... ir stovės per amžius“ [17]; ir tuojau pridedantis: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, pamačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Ilgaamžio ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o jo karalystė niekada nebus sunaikinta“ [18]. O tą Zacharijo pranašystę apie nuolankų Karalių, kuris, „atsisėdęs ant asilo, ant asilės jauniklio“, į Jeruzalę įžengs kaip „teisusis ir gelbėtojas“ [19], sveikinant minioms, argi šventieji Evangelijų rašytojai nepripažino išsipildžius ir nepatvirtino? – Beje, tas mokymas apie Kristų Karalių, kuriuo, užrašytu Senojo Testamento knygose, mes džiaugėmės, negali išnykti Naujojo puslapiuose – priešingai, ten jis didingai ir nuostabiai patvirtinamas. Tereikia bent paliesti arkangelo žinią, paskelbiančią Mergelei, jog ji pagimdys sūnų, kuriam... Viešpats Dievas duos jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo [20].

[1] Teksto paryškinimas – vertėjo. Enciklika Ubi arcano apie Kristaus taiką jo karalystėje, 1922 12 23. Ja buvo paskatintas Katalikų Akcijos judėjimas. – vert. past.

[2] Pax Christi in regno Christi – Pijaus XI pontifikato šūkis. – vert. past.

[3] Turima omenyje tuo metu daug vilčių teikusi rytų apeigų katalikų misija Rusijoje. – vert. past.

[4] Jubiliejinių 1925 metų išvakarėse, 1924 12 22, Vatikane popiežiaus atidaryta misijų paroda. – vert. past.

[5] 1925 m. kanonizuoti išpažinėjai Petras Kanizijus, Jonas Marija Vianėjus ir Jonas Eudes bei mergelės Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Marija Magdalena Postel ir Magdalena Sofija Barat. – vert. past.

[6] Žodžiai iš padėkos himno Te Deum. – vert. past.

[7] 325 06 19 priimtas Nikėjos I Susirinkimo Tikėjimo išpažinimas skelbia, kad Dievas Sūnus yra „homoousion to Patri“ – konsubstancialus, vienos dieviškos esmės su Dievu Tėvu. – vert. past.

[8] Italas jėzuitas t. Sanno de Solaro 1883 m. pirmas iškėlė mintį švęsti Kristaus Karaliaus dieną. Jo iniciatyva Šv. Apeigų kongregacijai įteikta peticija su 5 kardinolų parašais. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir kard. G. Sarto – būsimasis popiežius šv. Pijus X. 1918 m. panaši peticija buvo įteikta pop. Benediktui XV, ją pasirašė keliasdešimt vyskupų. 1924 m. pop. Pijui XI įteikta peticija su 300 vyskupų parašais, į ją ir buvo atsižvelgta. (Pijus XI, Marijonų spaustuvė, Marijampolė, 1937, p. 241–242). – vert. past.

[9] Ef 3, 19.

[10] Dan 7, 13–14.

[11] Sk 24, 19.

[12] Ps 2, 6–8.

[13] Ps 44, 7.

[14] Ps 71, 7–8.

[15] Iz 9, 6–7.

[16] Jer 23, 5.

[17] Dan 2, 44.

[18] Dan 7, 13–14.

[19] Zach 9, 9.

[20] Lk 1, 32–33.

Šaltinis: www.fsspx.lt