Juozas Girnius. Krikščionybės ir ateizmo grumtynės mūsų tautoje (II)

Sovietai skelbia, kad ateizmas gyvavęs visose istorijos epochose. Dėl tokio vėlyvo Lietuvoje iškilimo jaučiamasi nejaukiai: kaip gali Lietuvos ateizmas neturėti ilgaamžės istorijos! Todėl teigiama, kad ir Lietuvoje ateistinės tradicijos yra senos, siekia viduramžius. O faktiškai lietuviškojo ateizmo istorikas J. Barzdaitis turi pradėti XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia. Ir pastarasis pradžioj primena, kad jau Treniota ir Vytenis kritikavo krikščionybę, "gindami senąją lietuvių religiją — pagonybę".11 Betgi vis vien tai liudija ne ateizmą o senąjį mūsų protėvių tikėjimą. Išeitį randa J. Jurginis, senąjį lietuvių tikėjimą interpretuodamas "pagoniška bedievyste" tokiu argumentu: "Ar feodalinėje Lietuvos valstybėje iki jos krikšto pagonys turėjo savo tikybinę organizaciją, kurią galėtume pavadinti bažnyčia?"12 Stokojame žinių apie senąjį lietuvių tikėjimą, bet tai ne pagrindas jį nureliginti. Neabejojamai jis teikė dvasinį pagrindą mūsų protėvių narsai — įkvėpė drąsą nebijoti mirties, tikint į pomirtinį gyvenimą; Kad M. Mažvydas, vysk. M. Giedraitis ir kiti net pora šimtų metų po krikšto smerkė pagoniškus papročius liudija senojo tikėjimo gajumą: Nenuostabu, kad Jurginio užmojis nureliginti senąjį lietuvių tikėjimą buvo skeptiškai sutiktas ir Lietuvoje. Filosofas Br. Genzelis tiesiog nurodė, dėl ko autorius verčia suabejoti jo naujos koncepcijos pagrįstumu: "žymi knygos dalis parašyta metodu: yra taip, nes aš taip sakau".13

Sunku, atrodo, Jurginiui prileisti, kad ligi Liščinskio ir nebūtų buvę daugiau ateistų. Bet šiuo reikalu randa metodą: "per erezijas į bedievystę". Patys katalikai vadinę bedieviais radikaliųjų reformacijos srovių — arijonų ir antitrinitorių — pasekėjus. Net antritrinitorių ideologas gudas S. Bud-nis baręs savo bendraminčius, "kurie išjuokia Dievą ir jo žodžius laiko pasakomis". Negalint viešai skelbti ateistines mintis, reikėję jas pridengti "kad ir labai plonu, vis dėlto religiniu šydu".14

Išskirtinai kaip bedievius Jurginis iškelia tris arijonus. Ypatingas jo numylėtinis, visose knygose primenamas, yra Kasparas Bekešas (1520 - 1579), Stepono Batoro pagalbinės vengrų kariuomenės vadas. Jo antkapyje (Vilniuj ant kalvos, gavusios jo vardą) įrašyta, kad jis nenorįs su Dievu turėti reikalų — netrokštas dangaus ir nebijąs pragaro, neprašąs pasigailėjimo ir nestosiąs į pomirtinį teismą. Laikydamas tą įrašą tikro ateizmo išpažinimu, Jurginis žavisi, jog tai buvo "labai drąsios mintys, greičiausiai vienintelės Europoje".15 Kritiškesnė istorikė Ingė Lukšaitė Bekešo antkapio epitafiją atsargiau interpretuoja ne tiesioginiu Dievo, o sielos nemirtingumo paneigimu, būdingu arijonams ("arijonų rato mintys").16

Drauge su Bekešu Jurginis vis mini ir Minsko vaivadijos bajorą Joną Loveiką (Lovvejko). Vyriausiojo tribunolo bylose apie 1592 m. rastas skundas, apkaltinantis šį teisėją bedievyste. Skundėjui nepavyko savo kaltinimo įrodyti. Būdingas paties Jurginio "priartėjimo prie arijonų" pavertimas ateistais. Tame pačiame puslapyje jis rašo: "Prie ateizmo buvo priartėję kai kurie racionalistinės krypties arijonai, visų pirma Kasperas Bekešas ir Jonas Loveika . . . Nekyla abejonių, kad arijonai K. Bekešas ir J. Loveika savo racionalistiniais samprotavimais buvo ateistais".17

"Ateizmo daktaru" buvo pravardžiuojamas ir Stepono Batoro gydytojas italas S. Simonijus (1532-1602), Vilniuje lotynų kalba išleidęs pirmąją medicinos knygą Lietuvoje. Dėl jo, atrodo, nėra tikras nė pats Jurginis. Vienur sako, kad Simonijus Dievą laikęs žmonių prasimanymu, o kitur dėsto, kad jis tik paneigęs bet kokį Dievo "kišimąsi į materiją".18 I. Lukšaitė atsargiai konstatuoja: "tebėra neaišku, kiek buvo pagrįsti šie kaltinimai ateizmu, nesurasta ir Simonijaus knyga".19

Atviras klausimas, ar šis Jurginio trejetas iš tiesų buvo ateistai, ar tik laisvamaniškiau nusiteikę arijonai. Kol aktyviai reiškėsi radikalieji reformatai, ir daugiau Lietuvon atvykusių svetimšalių galėjo būti priartėję prie ateizmo.

Persekiojamiems radikaliesiems reformatams išsiblaškius ir išblėsus, anksčiau "įsižiebusi . . . ateistinė mintis buvo prislopinta, tačiau ji neužgeso".20 Tai rašydamas, Jurginis turi mintyje Liščinskį. Nereikėtų jo vadinti ateizmo pradininku, jei ateistinė mintis jau anksčiau buvo "įsižiebusi". Kitas reikalas, kad išvis gėdingas buvo pasmerktojo nubaudimas mirties bausme. Šiandien tai ne tik nesuprantama, bet ir neįsivaizduojama. Aklos aistros amžiaus būta!

Iš Vakarų ir Lietuvą, nors gana pavėluotai ir ypač ne tokiu mastu, pasiekė tariamųjų raganų persekiojimas. J. Jurginis ir jį sieja tiek su Liščinskiu, tiek apskritai su ateizmo plitimu. "K. Liščinskis, J. Moras, M. Karalius negalėjo būti vieniši; jų, nors ir pamažu, turėjo daugėti".21 (Moras — 1631 m. teistos bajorės gynėjas, Karalius — kampininkas, neprašnekėjęs sudegintas 1696 m.). "Turėjo daugėti", bet ar iš tikrųjų gausėjo? Įdomu, kad tarp "raganių" Jurginis atranda Liščinskį nebe "vienišą", kaip anksčiau vis buvo skelbęs.

Ir vėlesniais amžiais Jurginiui vis vaidenasi ateistai: "tarp švietėjų buvo ir ateistų".22 Gal ir buvo, bet liko nežinomi. Žinomi tik deistai. Išeitį Jurginis randa ir šiuo atveju: "deizmas neretai buvo paslėpta ateizmo forma".23 Bet tai tik nieko neįrodantis paprastas spėliojimas. Žymiausias deistas buvo lenkas Jan Sniadeckis (Vilniaus universiteto rektorius 1807-15). Bet jis nebuvo Voltaire'o tipo deistas, kuris buvo užsimojęs sunaikinti "niekše" Bažnyčią; Turbūt dėl tokio prieš Bažnyčią nusistatymo Jurginis deistąVoltaire'ą ir laiko bedieviu.24 Priešingai, Sniadeckis religiją vertino kaip moralės ir visuomeninės tvarkos pagrindą: Sužinojęs vieną mokytoją neatlikus velykinės išpažinties, 1810.V.14 laišku įspėjo dėl "jaunimą piktinančio elgesio".25

Lygiai be pagrindo bandoma ir Vilniaus universiteto XIX a. gamtos mokslų profesorius laikyti materialistais ir tuo pačiu ateistais. Kad gamtos mokslai nekelia Dievo klausimo, tai joks pagrindas gamtininkus paversti ateistais.

Nepaisant visų pastangų sukurti ateizmo Lietuvoje istoriją^ šis užmojis pasirodė neįmanomas, nors ir nesivaržoma ateizmo sąvoką kiek galint išplėsti. Kad būtų galima daugiau ateistų priskaičiuoti, iš filosofų ne kartą sau priskiriami ir panteistai, ir deistai, ir visų pirma — agnostikai.

(Bus daugiau)

Išnašos:

11.    J. Barzdaitis, Ateizmo tradicijos Lietuvoje (XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia), 1980, p. 7.

12.    J. Jurginis, Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, 1976, p. 8, 10.

13.    Ar buvome pagonys? — Literatūra ir menas, 1977. IV.9.

14.    Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, p. 113 ir toliau.

15.    J. Jurginis, Renesansas ir humanizmas, 1965, p. 238 (tame pačiame puslapyje ir K. Bekešo antkapio įrašo vertimas). K. Bekešas figūruoja ir kone visose Jurginio knygose. — Minint Vilniaus universiteto 400 m. sukaktį buvo paskelbtas konkursas kūriniui apie K. Bekešą. Antrą premiją laimėjo rašytojo V. Rimkevičiaus "Testamentas" (Literatūra ir menas, 1979.VII.14.

16.    Ingė Lukšaitė, Radikalioji reformacijos kryptis Lietuvoje, 1980, p. 76-77.

17.    Vilniaus universitetas (kolektyvinis leidinys), 1966, p. 35. Beje, Jurginis Loveika krikštijo ir Steponu (Pasmerkimas, p. 29). Būdingas žurnalistinio nerūpestingumo pavyzdys.

18.    J. Jurginis, Istorija ir kultūra, 1984, p. 66; Lietuvos kultūros istorijos bruožai, J. Jurginis (p. 5-185), I. Lukšaitė (186 - 333), p. 152.

19.    I. Lukšaitė, o.c, p. 77.

20.    Pagonybės ir krikščionybės . . ., p. 119.

21.    Raganų . . ., p. 160.

22.    Pagonybės ir krikščionybės . . ., p. 160.

23.    Lietuvos kultūros istorijos bruožai, p. 161.

24.    Pasmerkimas, p. 137. Nėra ko stebėtis, kad Jurginis nesiorientuoja filosofiniais klausimais. Iš žurnalisto jis tapo istoriku tik sovietinėmis aplinkybėmis. Galbūt perdėtas ateizmo istorijos kūrimas susijęs ir su atgaila, kurią reikia atpirkti. Partijos narys 1928 - 40, vokiečių metu pasiliko Lietuvoj ir tuojau pradėjo rašyti to meto spaudoje. Vėl į partiją buvo priimtas tik 1957 m. Ir pakeltas į akademikus (1968), liko toks pat propagandinis žurnalistas, koks ir buvo. Tad kiek galėdamas ir stengiasi įtikti okupantui, veikale "Lietuvių kultūros istorijos bruožai" I. Lukšaitė savojoj dalyje bažnytinę slavų kalbą vadina LDK kanceliarine kalba, o Jurginiui tai tik rusų kalba.

25.    A. Griška, Sveikas protas ir mokslas prieš tamsą ir prasimanymą (Materialistinė ir ateistinė mintis Vilniaus universitete pirmoje XIX a. pusėje), Filosofija, t. VII, 1966, p. 208.

Šaltinis: www.aidai.us