Juozas Girnius. Krikščionybės ir ateizmo grumtynės mūsų tautoje (IV)

IV

Sovietiniai autoriai katalikybei prikišamą lietuvių lenkinimą perkelia ir jėzuitų akademijai, į kurią 1579 m. pakelta 1570 m. pradėjusi veikti kolegija. Jėzuitų rankose universitetas išbuvo 194 metus (1579 - 1773), o naujose rankose išsilaikė vos 59 metus (iki uždarymo 1832 m.). Teko jėzuitams darbą pradėti vis intensyvėjančio lenkėjimo ir vis didesnio jungtinės Respublikos (Žečpospolitos) irimo metais. Ne jėzuitai buvo kalti dėl tuolaikinės istorinės situacijos. Lenkų kalbai tapus viešojo gyvenimo kalba, išimties negalėjo sudaryti nė universitetas.

Vilniaus universitetas buvo daugiatautiškesnis ir už pačią LDK. Lietuvos jėzuitų provincijai 1608 - 1758 priklausė dar ir Mozūrija (su Varšuva), Varmė ir Livonija. Iš esmės universitetas buvo tarptautinis ir dėstytojų bei studentų tautiniu įvairumu, ir dėstomąja lotynų kalba. Visą laiką išlaikymas lotynų kalbos bent šiek tiek pristabdė lenkėjimą: Lietuvių kalba nebuvo niekinama, priešingai, lietuvių kilmės jėzuitai buvo skatinami jos mokytis sielovadai lietuvių liaudyje.

Kitas reikalas, kad anuometinis universitetas negalėjo būti toks, kokio dabar pageidautume. Dėl istorinių sąlygų nė savo krašto universitetui nebuvo lemta tapti tikrai lietuvišku šviesos židiniu. Lietuvių jame tebuvo vos apie trečiąją dalį. Ekspansijos Lietuvą buvo galima apibūdinti narsa be šviesos. Unijos Lietuvoje įsižiebė šviesa be tautinių šaknų, nes, St. Šalkauskio žodžiais, jau ekspansijos Lietuvoje buvo "uždėti tolimesnio mūsų smukimo pagrindai".34

Kai 1979 m. buvo švenčiama Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis, buvo didžiuojamasi jo senumu — kaip seniausiu Sovietų Sąjungoje (Maskvos universitetas įkurtas tik 1755 m.). Bet ir šventiniame tritomyje buvo dėstoma, kad jėzuitų "kosmopolitiška akademija" buvo kartu "lenkinimo židinys".35 Vis apgailima, kad universitetas pateko "į didžiausių to meto reakcionierių — jėzuitų rankas".36 Natūraliai kyla klausimas, kiek nuoseklu didžiuotis universiteto senumu ir nuvertinti tuos, kurie jį įkūrė ir ilgiausiai, beveik du šimtmečius, jam vadovavo.

Sovietų ateistinės propagandos įprastinis jėzuitų koneveikimas bei žeminimas ataidi ir visose trijose Vilniaus universiteto sovietinėse istorijose (1956, 1966 ir jubiliejinio tritomio pirmasis tomas 1976). Ir šiuose moksliniuose leidiniuose ramia sąžine jėzuitai kiek galint žeminami. Pirmame leidiny (1956) jėzuitų savybėmis nurodoma reakcingumas, intrigos, gobšumas, savanaudiškumas, įžūlumas.37 Antrame leidiny (1966) vėl kartojami, lyg plagijuojant (autorius kitas — J. Jurginis), tie patys kaltinimai ir dar ypatingai pabrėžiamas stengimasis "ugdyti nepaprastą jaunųjų jėzuitų fanatizmą" ir "netgi panaudoti smurtą prieš kitatikius".38 Jubiliejinis leidinys (pirmasis tomas 1976) šiek tiek santūrėliau apibūdina Vilniaus universiteto jėzuitinį laikotarpį: "Vilniaus akademija turėjo būti jėzuitų įrankis, bet ji nebuvo tik katalikybės reakcijos židinys, iš kurio sklido religinė neapykanta ir prietarai. Joje visuomet atsirasdavo profesorių ir studentų, kurie, nepaisydami persekiojimų, kėlė pažangias idėjas ir jas gynė".39 O toliau šiame leidiny įspėjama dėl perdėm neigiamo vertinimo: "Neteisinga būtų visiškai sumenkinti akademijos įnašo, skleidžiant Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kaimyniniuose kraštuose švietimą ir mokslo žinias . . . Akademijoje dėstomi kursai davė akstiną daugeliui mokslo šakų, iš jų ir tiksliųjų, atsirasti ir vystytis".40

Iš ateistinės propagandos perimto apibendrinto jėzuitų teisimo ir mokslinėse Vilniaus universiteto istorijose netenka komentuoti, o reikia tik apgailestauti dėl tokio šių leidinių suteršimo. Reikia pasisakyti betgi dėl J. Jurginio mestų akademijai kaltinimų ugdžius "nepaprastą fanatizmą" ir skatinus net imtis smurto. Vykstant kovai tarp katalikų ir reformatų, pasitaikė ir apgailėtinų incidentų, bet nebuvo jų nei tiek gausu, nei tik viena šalis buvo dėl jų kalta. O kaltinti akademiją dėl jų išvis yra didžiai neteisinga. Tolerancijos tradicijos Lietuvoje gyvos buvo nuo seno. Todėl nė religinės kovos Lietuvoje nebuvo kruvinos, kaip Vakarų kai kuriuose kraštuose. Iš tiesų ir jėzuitų akademijai buvo būdingas ne fanatizmas, o tolerancija. Galėjo joje studijuoti ne tik įvairių tautybių, bet ir skirtingų religijų jaunimas (akademijos auklėtinis ukrainietis M. Smotrickis 1619 m. išspausdino pirmą rusų kalbos gramatiką). Tik teologijos fakultetas buvo skirtas vien katalikams. Drauge studijavo ir skirtingos socialinės kilmės kunigaikščių, didikų, pasiturinčių ir nuskurdusių bajorų, miestiečių ir kaimiečių (laisvųjų ūkininkų) vaikai. Neturtingiems studentams buvo įsteigti keturi bendrabučiai. Keldami akademijos tolerantiškumą, kuriam prielaidą sudarė pati jos klausytojų įvairovė, A. Piročkinas ir A. Šidlauskas dar priduria, kad "studijuojančių vargingesniųjų šeimų vaikų buvo nemaža".41

Kaip neigiamai įsivaizduojami jėzuitai, taip neigiamai vertinamas ir jų auklėjimas. "Visa jėzuitų pedagogika buvo paremta tiesiog prievartinio aklo paklusnumo skiepijimu",42 — skelbia J. Jurginis antrajame universiteto istorijos leidiny. Jų leidžiamos knygos propagavo "dvasinį vergiškumą", net elementorius "skiepijo religinį nuolankumą ir klusnumą viešpataujančiai klasei",43 — dėstoma jubiliejinio leidinio pirmame tome. Jeigu iš tiesų būtų tikima tokiu jėzuitų pedagogikos apibūdinimu, tai komunistams paradoksališkai reikėtų juos laikyti savo pirmatakais. "Mokslinio komunizmo" oficialus vadovėlis dėsto, kad asmeniui, kuris laikosi komunistinės ideologijos principų, "atsiranda tokios asmenybės savybės, kaip ištikimybė komunizmo idealams, siekimas juos įgyvendinti" ir nuosekliai "drausmingumas, organizuotumas, didelis politinis ir darbinis aktyvumas".44

Katalikybei prikišamas lietuvių lenkinimas pabrėžtinai perkeliamas ir jų laikotarpio senajam Vilniaus universitetui. Visą laiką teisiant jėzuitinę akademiją kaip "lenkinimo židinį", tylomis sugestijuojama, lyg po jėzuitų panaikinimo padėtis turėjo pagerėti. Ne tik sumažėjo lietuvių profesorių nuošimtis Vyriausioje mokykloje, o vėliau Imperatoriškajame universitete, bet ypač pastarasis iš tiesų tapo lenkinimo židiniu. Istorikas A. Šapoka rašė: "Vilniaus universitetas pasidarė kultūrinė lenkų tvirtovė, duodanti toną beveik visos Lietuvos gyvenimui. Jis varė griežtą lenkinimo akciją Lietuvos mokyklose, kurios buvo pavestos jo priežiūrai. Niekad Lietuvoje nebuvo tokios lenkinimo akcijos, kaip šiame laikotarpyje".45 Toks pat ir J. Lebedžio, jau sovietiniais metais iškilusio įžymaus senosios mūsų literatūros istoriko, sprendimas apie "imperatoriškąjį" universitetą. Jis skaudžiai konstatuoja:

"Universitete reiškėsi didvalstybinio lenkų nacionalizmo tendencijos", todėl jame lietuvių kalbai "visai nebuvo vietos". Ir būtent: "Šiuo atžvilgiu universitetas neprilygo net senajai jėzuitų akademijai . . . Universitetas, jo profesoriai neišleido nė vienos lietuviškos knygelės. Jis buvo priešingas lietuvių literatūros kūrimui".46

Jėzuitų akademija - universitetas lituanistiniu požiūriu pradžioje reikšmingai pasireiškė. Akademijos spaustuvė (1576 - 1805) išleido LDK pirmąsias žinomas lietuviškas knygas — kan. M. Daukšos dvi knygas (1595 ir 1599), kurių autorius iškėlė kalbą kaip svarbiausią tautos požymį. Prof. K. Sirvydas parengė studentams skirtą pirmąjį lietuvių kalbos žodyną (nuo apie 1620 penki leidimai iki 1713), kuriam buvo lemta likti vieninteliu spausdintu žodynu iki pat XIX a. pabaigos, ir LDK pirmąją originalią knygą — pamokslų rinkinį (I 1629, II 1642). Jam talkino J. Juknavičius, tęsęs po Sirvydo mirties (1631) jo darbą (parengė žodyno antrąjį ir trečiąjį leidimus) ir pats parašęs lietuviškai kelis leidinius, kurių stambiausias buvo "Evangelijos", per daugiau kaip du šimtus metų sulaukusios apie 40 leidimų (1637 - 1859). Akademijos auklėtinis S. Slavočinskis su menine išmone parengė giesmyną (1646). Lotyniškai A. Kojelavičius išleido Lietuvos istoriją (I 1650, II 1669). Taip pat lotyniškai išleista nežinomo autoriaus pirmoji LDK žinoma lietuvių kalbos gramatika (1737, ketvirtas leidimas su lietuvišku vertimu Vilniuje 1981).

J. Lebedys konstatuoja: "Vilniaus akademijoje buvo kreipiama dėmesio ir į lietuvių kalbą, rūpinamasi lietuviškų knygų paruošimu ir leidimu", bet drauge pastebi, kad per beveik du šimtus metų "ji davė vis dėlto mažokai".47 Sąlygiškai reikia su J. Lebedžiu sutikti, kad lituanistiniu požiūriu buvo duota "vis dėlto mažokai". Tačiau dviem kitais būdais jėzuitų akademija nusipelnė lietuvybei tautinės gyvybės išlaikymu liaudyje, kurioje tik ji ir išliko gyva. Pirma, buvo rūpinamasi parengti lietuviškai mokančių kunigų sielovados darbui parapijose. Tam reikalui akademijoj sudarytuose būreliuose jų ir buvo parengiama. Antra, akademijos spaustuvė rūpinosi nepalikti liaudies be lietuviškų religinių knygų: maldaknygių, giesmynų, katekizmų. Išsisėmus pirmam leidimui, buvo kartojami nauji leidimai.

(Bus daugiau)

35. Vilniaus universiteto istorija 1579 - 1803. — 1976. p. 204 (V. Žulys).

36. Vilniaus universitetas, 1956, p. 13 (J. Jurginis).

37. Ten pat, p. 30 (K. Jablonskis).

38. Vilniaus universitetas, 1966, p. 50-51, 31 (J. Jurginis).

39. Vilniaus universiteto istorija 1579 - 1803, p. 7 (A. Šidlauskas).

40. Ten pat, p. 68-69 (L. Vladimirovas).

41. A. Piročkinas ir A. Šidlauskas, Mokslas senajame Vilniaus universitete, 1984, p. 43-45.

42. Vilniaus universitetas, 1966, p. 34 (J. Jurginis).

43. Vilniaus universiteto istorija 1579 - 1803, 1976, p. 204-205 (V. Žulys).

44. Mokslinis komunizmas (iš rusų kalbos vertimas keliolikos autorių parengto vadovėlio aukštųjų mokyklų studentams), 1973, p. 401.

45. A. Šapoka, Vilnius Lietuvos gyvenime, 1954, p. 64.

46. Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose, t. I, 1972, p. 374.

47. Ten pat, p. 363, 373. Reikšminga to paties autoriaus dokumentinė knyga "Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime", 1976 (po autoriaus mirties sudaryta V. Zaborskaitės). Iš gausių P. Rabikausko straipsnių apie Vilniaus universitetą ypač dėmesio verta jo paskaita LKMA XI suvažiavime 1979 m. Chicagoje, išspausdinta Aiduose (1979, Nr. 9, p. 377-389) — "Lietuviškumo apraiškos Vilniaus akademijoje".

Šaltinis: www.aidai.us