Juozas Girnius. Krikščionybės ir ateizmo grumtynės mūsų tautoje (III)

Negalint sukurti Lietuvos ateizmo ankstesnę istoriją, imamasi kiek galima tamsiau vaizduoti krikščionybės, ypač katalikybės, vaidmenį mūsų tautos istorijoje.

Apgailima, kad, atsisakius "pagoniškosios bedievystės", priimta krikščionybė. Iš tiesų galime didžiuotis mūsų protėvių atkakliu gynimusi nuo tų, kurie juos nukariaudami norėjo atversti į krikščionybę. Kaimyninės slavų tautos apsikrikštijo jau X a. antrojoj pusėj. O mes, sužlugus Mindaugo bandymui, laikėmės senojo tikėjimo ligi 1387 m. Dvejopai reikėjo apmokėti tokį vėlyvą įsijungimą į krikščioniškąsias tautas. Pirma, tais amžiais krikščionybė nešė tautoms šviesą, o mūsų senojoj Lietuvoj buvo tik narsa be šviesos. Vakaruose jau nuo XII a. kūrėsi universitetai, o Lietuva iki krikšto neturėjo nė pradinės mokyklos. Antra, kadangi daugiatautė LDK neturėjo nė savo rašto, jos kanceliarine kalba tapo bažnytinė slavų kalba. Šia kalba buvo rašomi Lietuvos metraščiai, Lietuvos metrika, Lietuvos statutai (1529, 1566 ir 1588). Nuo Krėvos (1385) ir Horodlės unijų užsimezgę glaudūs ryšiai su lenkais atvėrė duris naujai svetimųjų įtakai: be savo tautinės kultūros buvo stokojama ir tautinės atsparos. Krikštas lietuviams netapo tokia tautiškai kultūrine paskata, kokia jis anksčiau buvo kitoms tautoms.

J. Jurginis su pasigėrėjimu cituoja seną (1907) L. Giros teigimą, kad katalikybė Lietuvoje "jau nuo pat pradžios pradėjo bjauriausią lenkintojos — demoralizatorės, išnaudotojos rolę".26

Į šitokį kaltinimą savo laiku blaiviai atsakė V. Mykolaitis - Putinas: visų pirma kaltas buvo "pavėluotas krikščioniškai heleniškosios kultūros priėmimas, išmokęs tautas rašto ir paskatinęs ugdyti ir saugoti kultūros turtus".27 Dėl kultūrinio abejingumo mūsų praeitis liko "giliai aistorinė", būtent "ištisi tos praeities amžiai buvo tamsūs, tušti ir nekūrybingi".28Besiplėsdama į Rytus, Lietuvos valstybė leido svetimiesiems absorbuoti tautos branduolį ir nesistengė jiems daryti įtakos. "Priešingai, valdantieji sluoksniai patys nuostabiai greitai asimiliuojasi ir nutausta. Tautinės lietuviškosios dvasios Lietuvos valstybėje berods nebūta".29 Lenkai ir gudai - rusai kultūriškai buvo tiek sustiprėję, kad savaime jų įtaka skverbėsi į Lietuvą. Tokiomis aplinkybėmis "nuo pabaigos 14 amžiaus krikščionybė, vis tiek iš kur ji būtų ėjusi, jau turėjo nešti ir svetiiną tautiškumą".30

Kadangi nebuvo vertinama švietimo reikšmė, uoliau rūpintasi parapijų tinklo plėtimu, o mokyklų steigimu iki XVI a. kone visai nesirūpinta. Pirmoji mokykla buvo įkurta prie Vilniaus katedros ne vėliau 1397 m., kuriais ji minima šaltiniuose. Ir XV a. pabaigoje, atseit po šimto metų nuo krikšto, turime žinių tik apie kelias parapines mokyklas.

Kad reikėjo LDK laukti daugiau kaip du šimtus metų iki pirmųjų religinių knygų išleidimo ir kad tik po beveik dviejų šimtmečių (1582) buvo įkurta kunigų seminarija, akivaizdžiai rodo, kiek mažai patys lietuviai suprato švietimo reikšmę. Tai ir įgalino lenkus išplėsti savo įtaką ne tik viešajame, bet ir bažnytiniame gyvenime. Neturint savo krašte kunigų seminarijos, kandidatai į kunigus pasiruošdavo, galima sakyti, savamoksliškai prie Vilniaus katedrinės ar vienuolynų mokyklų. Jie turėjo tenkintis tik vikarų vietomis. Į klebonų ar kapitulų vietas durys buvo atviros tik baigusiems teologijos studijas Lenkijoje ar užsienyje. Tačiau, kaip nurodo Z. Ivinskis, "iki pat XVIII a. Lietuvos parapijose vis trūkdavo klebonų".31 Kapitulose visą laiką viešpatavo lenkai. Iš pradžių juos skatino vykti Lietuvon apaštalavimo motyvai, bet vėliau juos masino pelningos žemių beneficijos. Juoba, kad ir nesant kunigu buvo galima gauti paskyrimą kanauninku. Buvo ir klebonų be kunigystės šventimų, kurie tik naudojosi beneficijomis, o savo parapijose nė negyveno, o pastoraciniam darbui samdė vikarus.

Palankios buvo sąlygos reformacijai plisti.

Reformacijos antplūdis paskatino ir katalikus rūpestingiau tvarkytis, svarbiausia, atsikviesti jėzuitus aukštosios mokyklos įkūrimui.

Iš pradžių po krikšto nekilo nė mintis kurti aukštąją mokyklą — universitetą; Lenkų 1364 m. įsteigtą, bet apnykusį Krokuvos universitetą 1400 m. perorganizuodamas, Jogaila jį skyrė ir "Lietuvos žemių" jaunimui ugdytis "šviesos vaikais".32

Jėzuitai atvyko į Vilnių 1569 metais, kuriais Lietuvai buvo primesta Liublino unija. Savotiškai klostėsi Lietuvos santykiai su Lenkija: politiškai lietuviai visą laiką gynė LDK valstybinį savarankiškumą, bet kultūriškai nepajėgė atsispirti lenkų įtakai: lenkų įtaka smelkėsi į mūsų tautos šaknis — vis labiau slopino tautinę atsparą. Kadangi nebuvo suvokiama tautinė kalbos reikšmė, nejučiomis buvo pereinama iš lietuvių į lenkų kalbą; Dauguma didikų pradėjo užmiršti lietuvių kalbą jau XVI amžiuje. Jų pavyzdžiu ėmė sekti ir bajorai, laikydami lenkų kalbą bajorystės požymiu. Dar ir mokėdami lietuvių kalbą, laikė ją tik liaudies kalba, o sava kalba laikė jau lenkų kalbą.

Vidinį dvasinį aukštuomenės suskilimą būdingai iliustruoja šis pavyzdys. Liublino seime griežčiausiai unijos piršimui lietuvių delegacijos vardu priešinosi Mikalojus Rudasis Radvila. O jo vaikaitis Jonušas Radvila (1579 - 1620) savo broliui 1615 m. lenkiškai rašytame laiške su rezignacija tikino: "Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu teks man mirti, tačiau turime vartoti mūsų tėvynėje lenkų kalbą".33 Dar XVII a. pirmojoj pusėj Vilniaus cechai vienas po kito nutarė susirinkimuose kalbėti ir dokumentus rašyti lenkiškai. Pagaliau 1679 m. oficialiai lenkų kalba buvo patvirtinta kaip LDK kanceliarinė kalba.

(Bus daugiau)

Šaltinis: www.aidai.us