Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Pabaigos Evangelija

Suteikęs palaiminimą, kunigas eina į altoriaus Evangelijos pusę ir ten skaito Evangelijos pagal Joną pradžią. Seniau kunigas, neturėjęs prieš save jokios knygos [58], prieš paženklindamas kryžiaus ženklu save, ženklindavo juo altorių. Lentelės, ant kurių surašytos bendrosios Mišių tvarkos maldos, išskyrus lentelę su Kanono maldomis, ir kurias mes vistiek vadiname altoriaus „kanonais“, yra iš labai nesenų laikų. Jas įvedus tapo įprasta šiuo momentu daryti kryžiaus ženklą ant jų, bet kunigui iki šiol leidžiama jį daryti ant altoriaus, kuris vaizduoja Kristų, mirusį ant Kryžiaus, apie kurio dvejopą gimimą kalbą ši Evangelija.

Bet kodėl gi yra skaitomas šis skaitinys? Šis paprotys kyla iš viduramžių. Tuo metu, kaip ir ankstesniais laikais tikintieji su dideliu pamaldumu klausydavo jiems skaitomų Evangelijos ištraukų, o šv. Jono Evangelijos pradžia buvo ypatingai mėgiama. Galop prašymai tapo tokie gausūs, kad neužteko kunigų jiems visiems patenkinti. Siekiant paprastesnio sprendimo, buvo nutarta skaityti visiems susirinkusiems Mišių pabaigoje. Taigi, šis priedas atsirado vien dėl tikinčiųjų pamaldumo. Kai šio šventojo šventė būna sekmadienį arba kokį

nors šiokiadienį, turintį savą Evangeliją, kunigas pakeičia tą Evangeliją šv. Jono Evangelija.

Padarykime pastabą apie šią frazę šv. Jono Evangelijoje: Omnia per ipsum facta sunt... [„Visa per jį padaryta...“]. Lotyniškoji Bažnyčia iki šv. Pijaus V laikų čia laikėsi kitokios skyrybos nei graikai. Šv. Augustinas ir visi lotynų Bažnyčios Tėvai, taip pat ir šv. Tomas skaitė ją taip: Sine ipso factum est nihil. Quod factum est, in ipso vita erat, et vita erat lux hominum. [„Be jo neatsirado nieko. Kas padaryta, jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“], kai tuo tarpu šv. Jonas Auksaburnis ir bendrai graikų Bažnyčios Tėvai skaitė ją taip: Sine ipso factum est nihil, quod factum est. In ipso vita erat, et vita erat lux hominum [„Be jo neatsirado nieko, kas padaryta. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“]. Šis skirtingumas atsirado, kadangi rankraščiuose nebuvo nei taškų nei kablelių (juos imta vartoti žymiai vėliau). Ir net šv. Pijus V savajame mišiolo leidime šiai pastraipai išlaikė lotyniškąją skyrybą. Bet neilgai trukus po jo laikų Vakaruose buvo įvestas paprotys skaityti jį pagal graikų naudojamą skyrybą.

Ties šv. Jono Evangelijos žodžiais: Et Verbum caro factum est [„ir žodis tapo kūnu“], kunigas priklaupia, kad pagarbintų įsikūnijusį Žodį, kuris apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą (Fil 2, 7).

Evangelijai pasibaigus, kunigas nusileidžia laiptais nuo altoriaus, ir prieš išeidamas nusilenkęs kryžiui [59], jis kalba giesmę Benedicite [60]  kartu su kitomis padėkos maldomis nurodytomis mišiole.

[58] Šioje Mišių vietoje mišiolas jau būna užverstas – kunigas jau būna sukalbėjęs paskutinę kintamą tos dienos maldą – Postkomuniją, taigi jam nebereikia mišiolo, tolesnės maldos yra pasikartojančios kiekvienose Mišiose. Tačiau, kadangi nelengva mintinai atsiminti ilgą Evangelijos pagal Joną skaitinį naudojamos ant kairiojo altoriaus krašto padedamos lentelės su šios Evangelijos tekstu. Ant dešiniojo altoriaus krašto taip pat yra padedama lentelė su užrašytomis maldomis skirtomis vyno lašo įliejimo į taurę ir Lavabo ceremonijai – kunigo rankų plovimui per Atnašavimą. Ši lentelė padeda kunigui, kuris besiplaudamas rankas, negali naudotis mišiolu.

[59] T. y. jeigu altoriuje, ant kurio buvo aukotos Mišios, yra Švenčiausiasis Sakramentas, kunigas priklaupia, o jei ne – jis tiktai žemai nusilenkia.

[60] Dabar pagal tradicinį Romos ritualą giesmė Benedicite prie altoriaus nebekalbama. Po skaitytinių Mišių kalbamos Popiežiaus Leono XIII įvestos maldos. 1884 spalio 13 d., kalbėdamasis su kardinolais po Mišių, Leonas XIII pateko į ekstazę. Jis parkrito ant žemės be jokių gyvybės ženklų. Staiga atsigavęs, Popiežius papasakojo, kad regėjo baisią ateities viziją: šėtonas su nepaprasta jėga puola Bažnyčią visame pasaulyje, bet pasirodo šv. arkangelas Mykolas ir nutremia jį atgal į pragarą. Šio regėjimo paveiktas, jis sukūrė ir įsakė po skaitytinių šv. Mišių kalbėti maldą „Sancte Michael Archangele“ („Šventasis Mykolai Arkangele“), o 1890 m. įvedė vad. mažąjį egzorcizmą. Be maldos šv. Mykolui Arkangelui po šv. Mišių lotynų arba vietine kalba kalbamos 3 „Sveika Marija“, malda Salve, Regina („Sveika, Karaliene“), po jos – oracija už nusidėjėlių atsivertimą bei už šventosios Motinos Bažnyčios laisvę ir išaukštinimą, o pabaigoje – 3 kartus „Švenčiausioji Jėzaus Širdie, pasigailėk mūsų“. Popiežius Pijus XI 1930 06 30 nurodė šias maldas kalbėti už Rusijos atsivertimą.