Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Postkomunija ir Ite, missa est

Užbaigęs visa tai ir ištaręs Dominus vobiscum, kunigas kalba baigiamąją maldą, dabar vadinamą Postkomunija, kuri Šventojo Grigaliaus sakramentarijuje buvo pavadinta Oratio ad complendum [„malda pabaigai“]. Ten neužsimenama apie Komunijos antifoną, kurią turėtų kalbėti kunigas, nes jai, kaip vienai iš giedamų dalių, nebūdavo skiriama vietos sakramentarijuose. Komunijos metu buvo giedama psalmės antifona. Šio papročio likutį matome Mišiose už mirusiuosius. Taip pat buvo su Introitu, kurio giedojimui pritardavo kunigas, eidamas nuo zakristijos iki altoriaus.

Ši malda, vadinama Postkomunija, yra svarbi. Joje visuomet minima ką tik priimta Komunija. Po to iš karto seka įprastinis kunigo gero palinkėjimas liaudžiai: Dominus vobiscum. Tada diakonas [56], atsisukęs į tikinčiųjų susirinkimą intonuoja šiuos žodžius:

Ite, missa est

Šie žodžiai paprastai verčiami taip: „Eikite, Mišios baigėsi“. Tačiau turime pastebėti, kad tai nėra jų tikroji reikšmė. Ši Bažnyčios perimta formulė, buvo romėnų plačiai vartojama viešuosiuose susirinkimuose paskelbti susitikimo pabaigai. Taigi tie žodžiai – Ite, concio missa est – reiškė „eikite, susirinkimas paleidžiamas“.

Ankstyvaisiais amžiais šventoji Auka niekada nebuvo vadinama mūsų žodžiu Missa – Mišios. Kai Auka pasibaigdavo, susirinkusius tikinčiuosius paleisdavo diakonas, vartodamas formulę, įprastą visuose viešuosiuose susirinkimuose. Vėliau, ėmus naudoti žodį missa [kaip Mišių pavadinimą] prasmė pasidarė visiškai neaiški: įterpus į šią formulę didžiąją M, Mišios pasibaigdavo fraze Ite, Missa est, kuri buvo blogai išverčiama: „Eikite, Mišios pasibaigė“. Atgailos laikotarpių Mišiose, pavyzdžiui Gavėnios metu diakonas vietoje Ite, missa est sako: Benedicamus Domino [„Dėkojame Viešpačiui“]. Tikintieji tada nepaleidžiami, nes manoma, kad jie tomis atsiteisimo už nuodėmes dienomis norės ilgiau pasilikti maldai. Taigi Ite, missa est yra džiaugsmo ženklas ir kaip toks jis yra nekalbamas Requiem mišiose: džiaugsmo giesmė netinka Mišiose, dvelkiančiose vien liūdesiu ir nuolankiu maldavimu.

Po žodžių Ite, missa est [57], kunigas atsisuka į altorių ir kiek pasilenkęs bei sudėjęs rankas sako: Placeat tibi, sancta Trinitas, obsequium servitutis meae: et praesta; ut sacrificium, quod oculis tuae maiestatis in dignus obtuli, tibi sit acceptabile, mihique et omnibus, pro quibus illud obtuli, sit, te miserante, propitiabile. Per Christum Dominum nostrum. Amen. [„Tepatinka Tau, Šventoji Trejybe, mano paslaugus tarnavimas; suteik, kad auka, kurią aš nevertas Tavo didybės akivaizdoje paaukojau, Tau būtų priimtina, o man ir visiems, už kuriuos ją paaukojau, Tau pasigailint, būtų išganinga. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“]. Ši malda yra lyg santrauka, primenanti Švenčiausiajai Trejybei apie viską, ką jis ką tik darė, meldimas, kad Auka būtų priimta ir kad ji būtų naudinga visiems, už kuriuos jis meldėsi.

[56] Žemosiose Mišiose, kur nėra diakono, tai daro kunigas.

[57] Į juos tikintieji atsako Deo gratias – „Dėkui Dievui“.

---