Piliečiai

Paulius Gritėnas. Taikinyje - lietuvių vienybė ir meilės valstybei jausmas

× 10/19/2013

Stiprėjant Rusijos ekonominiam ir politiniam spaudimui, šalia Lietuvos sienos vykstant karinėms pratyboms, kuriose kartojami galimos Baltijos šalių okupacijos scenarijai, verta permąstyti vertybes. Tiksliau, pagalvoti apie tai, ką mums davė laisvė ir ką mes patys pasiruošę dėl jos atiduoti.

Nenuostabu, kad besistengiantys kelti visuomenėje chaosą ir abejones, taikosi į Lietuvos valstybingumui svarbiausias akimirkas, versdami jas sąmokslų teorijomis ir interpretacijomis. Kodėl pirmiausia buvo nusitaikyta į Sausio 13-ąją? Kodėl ši diena ir jos priminimas taip gadina Rusijos ir Lietuvos santykius, kad negalime apie ją užsiminti net istorinėje Kovo 11-osios salėje? Atsakymas paprastas.

Sausio 13-osios aukos primena mums, kad pagrindinis visų mūsų interesas buvo ir yra Lietuvos valstybė ir jos suverenumas. Net ir galėdami patys rinktis kasdieniuose sprendimuose, mąstydami apie savo ir vaikų ateitį privalome nepamiršti valstybės prioritetų, gerbti jos įstatymus ir bendrapiliečius. Tiems, kuriems nepatinka mūsų laisvė ir ateities perspektyvos tiesiog būtina naikinti vienybės ir meilės valstybei jausmą. Skaldyti mus kaip visuomenę ir auginti abejonės galimybe gyventi laisvai savo šalyje jausmą.

Būtent meilė valstybei suvienija ne tik tautą, bet ir visus, kurie jaučiasi socialine ar kultūrine prasme artimi šiam kraštui, net ir tuos, kuriems šio krašto istorija ne visada buvo dėkinga. Būtent meilė Lietuvai verčia atsakingai rinktis tuos, kuriems bus suteikta galia valdyti valstybę ir būti atsakingiems už strateginius projektus ir šalies atstovavimą tarptautiniu mastu.

Mylintis Lietuvą net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis neiškeis savo pilietiškumo į dešimtį litų ar alaus butelį, nes žinos, kad valstybingumas jam garantuoja žymiai daugiau nei girtas akimirkos džiaugsmas. Tie, kurie nori tapti valstybės priešais tiesiog privalo skaidyti visuomenę, šaukdami, kad mums nereikalingi kitaip mąstantys, mums nereikalinga Europa ir Vakarų pasaulis, kad gyvename supuvusio teisingumo ir korupcijos sistemoje ir esame nepajėgūs mokytis iš savo klaidų.

Jiems valstybė reikalinga ne bendro sutarimo ir sugyvenimo galimybei, o jų siaurų interesų išpildymui, naujų stabų iškėlimui ir jų nuvertimui. Kad ir kokiais makabriškais drąsos, tiesos ar mėsos pavidalais bepasirodytų, jie visada šauks, kad jie esą teisingoji dalis, kad visiems reikia ieškoti tiesos Garliavos patvoriuose ar Daukanto aikštėje, jie visada trokš tapti lygesniais už įstatymą.

Labai gaila tų, kurie kalba apie prarastą Sąjūdžio dvasią, nematydami, kad ši dvasia tapo valstybės kūnu. Jų abejonės ir nusivylimas, besiliejantys priekaištai netobulai jos sistemai tampa rimčiausiu pleištu, skaldančiu valstybę. Šie žmonės remiasi savo sąžiningai pelnytu autoritetu tam, kad atgaivintų idealus savo pačių širdyse, sėdami abejonę kituose valstybės ateitimi. Tai nėra autoritetų kritika, tai tik nusivylusio žmogaus destruktyvūs veiksmai, kai pasirodo, kad įgyvendinta bendra vizija tapo ne tokia dosni visiems, kad laisvė nėra sąlyga idealiai būklei, o tik startinė pozicija būsimam atsakingam ir sunkiam darbui už bendruomenės klestėjimą.

Jau tampa tendencija, kad šie dažnai sąžiningi ir nuoširdūs žmonės, reikalaujantys daugiau teisingumo ir aiškumo valstybės gyvenime pasiduoda rezonansinių įvykių ir tariamų socialinių revoliucijų spindesiui. Tačiau kritikuodami ir viešai reikšdami savo nusivylimą dabartine padėtimi jie pamiršta, jog visuomenės interesą gali įgyvendinti tik konstruktyvūs pasiūlymai ir racionalus jų aptarimas, o ne skambūs šūkiai.

Net ir pačiam karščiausiam tikėjimui reikalingas turinys, o tas turinys yra bendras ir nusivylusiems, ir tiems, kurie gyvena sėkmingai, jo vardas – Lietuva. Tamsiausios istorijos akimirkos įrodo, kad ne viskas prarasta, jei tik sugebėsime susivienyti ir pasakyti sau, kad net ir susiskaldę dėl politinių idėjų ar galimų strategijų, bet norime gyventi šioje valstybėje garbingai ir išdidžiai.

Tai – ne pamokymas, tai priminimas pačiam sau, kodėl aš moku mokesčius, domiuosi valstybės gyvenimu, stengiuosi būti neabejingas kitų nuomonei, nors dažnai nesu patenkintas valdžios ar piliečių veiksmais.

Mane motyvuoja aukštesnė idėja, kurios dėka aš galiu būti liberalu, ateistu, feministu ir dar bala žino kuo. Galbūt šių minčių aidas pasieks ir jus, bei privers susimąstyti apie savo pačių pilietiškumą, o kartų pareikalauti iš savo rinktų politikų, kad jų sprendimus lemtų ne jų pačių ar jūsų interesai, o bendros naudos bei strateginių valstybės projektų išpildymo principas.

Šaltinis - www.lrytas.lt