Stiprėjant Rusijos ekonominiam ir
politiniam spaudimui, šalia Lietuvos sienos vykstant karinėms pratyboms,
kuriose kartojami galimos Baltijos šalių okupacijos scenarijai, verta
permąstyti vertybes. Tiksliau, pagalvoti apie tai, ką mums davė laisvė ir ką mes
patys pasiruošę dėl jos atiduoti.
Nenuostabu, kad besistengiantys
kelti visuomenėje chaosą ir abejones, taikosi į Lietuvos valstybingumui
svarbiausias akimirkas, versdami jas sąmokslų teorijomis ir interpretacijomis.
Kodėl pirmiausia buvo nusitaikyta į Sausio 13-ąją? Kodėl ši diena ir jos priminimas
taip gadina Rusijos ir Lietuvos santykius, kad negalime apie ją užsiminti net
istorinėje Kovo 11-osios salėje? Atsakymas paprastas.
Sausio 13-osios aukos primena mums,
kad pagrindinis visų mūsų interesas buvo ir yra Lietuvos valstybė ir jos suverenumas.
Net ir galėdami patys rinktis kasdieniuose sprendimuose, mąstydami apie savo ir
vaikų ateitį privalome nepamiršti valstybės prioritetų, gerbti jos įstatymus ir
bendrapiliečius. Tiems, kuriems nepatinka mūsų laisvė ir ateities perspektyvos
tiesiog būtina naikinti vienybės ir meilės valstybei jausmą. Skaldyti mus kaip
visuomenę ir auginti abejonės galimybe gyventi laisvai savo šalyje jausmą.
Būtent meilė valstybei suvienija ne
tik tautą, bet ir visus, kurie jaučiasi socialine ar kultūrine prasme artimi
šiam kraštui, net ir tuos, kuriems šio krašto istorija ne visada buvo dėkinga.
Būtent meilė Lietuvai verčia atsakingai rinktis tuos, kuriems bus suteikta
galia valdyti valstybę ir būti atsakingiems už strateginius projektus ir šalies
atstovavimą tarptautiniu mastu.
Mylintis Lietuvą net ir
sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis neiškeis savo pilietiškumo į dešimtį litų ar
alaus butelį, nes žinos, kad valstybingumas jam garantuoja žymiai daugiau nei
girtas akimirkos džiaugsmas. Tie, kurie nori tapti valstybės priešais tiesiog
privalo skaidyti visuomenę, šaukdami, kad mums nereikalingi kitaip mąstantys,
mums nereikalinga Europa ir Vakarų pasaulis, kad gyvename supuvusio teisingumo
ir korupcijos sistemoje ir esame nepajėgūs mokytis iš savo klaidų.
Jiems valstybė reikalinga ne bendro
sutarimo ir sugyvenimo galimybei, o jų siaurų interesų išpildymui, naujų stabų
iškėlimui ir jų nuvertimui. Kad ir kokiais makabriškais drąsos, tiesos ar mėsos
pavidalais bepasirodytų, jie visada šauks, kad jie esą teisingoji dalis, kad
visiems reikia ieškoti tiesos Garliavos patvoriuose ar Daukanto aikštėje, jie
visada trokš tapti lygesniais už įstatymą.
Labai gaila tų, kurie kalba apie
prarastą Sąjūdžio dvasią, nematydami, kad ši dvasia tapo valstybės kūnu. Jų
abejonės ir nusivylimas, besiliejantys priekaištai netobulai jos sistemai tampa
rimčiausiu pleištu, skaldančiu valstybę. Šie žmonės remiasi savo sąžiningai
pelnytu autoritetu tam, kad atgaivintų idealus savo pačių širdyse, sėdami
abejonę kituose valstybės ateitimi. Tai nėra autoritetų kritika, tai tik
nusivylusio žmogaus destruktyvūs veiksmai, kai pasirodo, kad įgyvendinta bendra
vizija tapo ne tokia dosni visiems, kad laisvė nėra sąlyga idealiai būklei, o
tik startinė pozicija būsimam atsakingam ir sunkiam darbui už bendruomenės klestėjimą.
Jau tampa tendencija, kad šie dažnai
sąžiningi ir nuoširdūs žmonės, reikalaujantys daugiau teisingumo ir aiškumo
valstybės gyvenime pasiduoda rezonansinių įvykių ir tariamų socialinių
revoliucijų spindesiui. Tačiau kritikuodami ir viešai reikšdami savo nusivylimą
dabartine padėtimi jie pamiršta, jog visuomenės interesą gali įgyvendinti tik
konstruktyvūs pasiūlymai ir racionalus jų aptarimas, o ne skambūs šūkiai.
Net ir pačiam karščiausiam tikėjimui
reikalingas turinys, o tas turinys yra bendras ir nusivylusiems, ir tiems,
kurie gyvena sėkmingai, jo vardas – Lietuva. Tamsiausios istorijos akimirkos
įrodo, kad ne viskas prarasta, jei tik sugebėsime susivienyti ir pasakyti sau,
kad net ir susiskaldę dėl politinių idėjų ar galimų strategijų, bet norime
gyventi šioje valstybėje garbingai ir išdidžiai.
Tai – ne pamokymas, tai priminimas
pačiam sau, kodėl aš moku mokesčius, domiuosi valstybės gyvenimu, stengiuosi
būti neabejingas kitų nuomonei, nors dažnai nesu patenkintas valdžios ar
piliečių veiksmais.
Mane motyvuoja aukštesnė idėja,
kurios dėka aš galiu būti liberalu, ateistu, feministu ir dar bala žino kuo.
Galbūt šių minčių aidas pasieks ir jus, bei privers susimąstyti apie savo pačių
pilietiškumą, o kartų pareikalauti iš savo rinktų politikų, kad jų sprendimus
lemtų ne jų pačių ar jūsų interesai, o bendros naudos bei strateginių valstybės
projektų išpildymo principas.
Šaltinis - www.lrytas.lt
0 komentarai