Sekvencija „Rūstybės diena“

Sekvencija Dies Irae (liet. Rūstybės diena) - vienas garsiausių, gražiausių, įtaigiausių viduramžių sakralinės poezijos kūrinių. Dėl jo autorystės nėra bendro sutarimo. Visgi manoma, kad šią sekvenciją  XIII a. po Kr. sukūrė pranciškonų vienuolis Tomas Čelanietis arba dominikonas  Malabranka Orsinis. 

Tradicinėje Romos liturgijoje ši grigališkojo choralo forma giedama sekvencija visada užėmė svarbią vietą kaip šv. Mišių už mirusiuosius ir Visų Šventųjų Iškilmės Mišių dalis. Tuo tarpu po Vatikano II susirinkimo įtvirtintoje ordinarinėje Romos rito liturgijoje šios sekvencijos atsisakyta. Argumentuota tuo, kad liturgija turi akcentuoti ne Dievo bausmes, o Jo gailestingumą. Visgi, dabartinėje grėsmingoje pandemijos situacijoje šios sekvencijos žinia kaip niekad aktuali.

Sekvencija "Dies Irae" tapo įkvėpimo šaltiniu ir ne vienam iškiliam menininkui. Geriausi pavyzdžiai - Mocartas ir Verdis, kurių genialiųjų Requiem viena dalis kaip tik ir vadinosi Dies Irae. Galiausiai, prisiminkime ir populiarųjį A.L.Webberio Requiem. Viena šio kūrinio dalis vadinasi Pie Jesu (lt. Gailestingasis Jėzau). Būtent šiuo kreipiniu baigiaisi ir sekvencija Dies Irae.


Rūstybės diena, toji diena
Paleis pasaulį pelenais,
Kaip liudija Dovydas su Sibile.

Koks didelis bus drebulys,
Kai ateis teisėjas,
Viską griežtai ištirsiantis!

Trimitas, skleidžiantis įstabų garsą
Per pasaulio šalių kapinynus,
Sušauks visus prie sosto.

Apstulbs mirtis ir gamta,
Kai prisikels kūrinys,
Kad atsakytų prieš teisiantįjį.

Bus atnešta įrašų pilna knyga,
Kuri apims viską,
Iš kurios pasaulis bus teisiamas.

Taigi kai teisėjas sėdės,
Kas tik yra slepiama, paaiškės;
Niekas neliks nenubaustas.

Ką aš, vargšas, tada turėsiu sakyti?
Kokio globėjo šauktis,
Kadangi net teisusis vargu ar bus saugus?

Bauginančios didybės Karaliau,
Kuris reikalingus išganymo išganai už dyką,
Išganyk mane, gailestingumo šaltini.

Prisimink, gailestingasis Jėzau,
Kad esu tavosios kelionės priežastis,
Neprarask manęs tąją dieną.

Ieškodamas manęs, sėdėjai pailsęs,
Atpirkai, Kryžių iškentęs –
Toks triūsas tenebūna bergždžias.

Teisėjau, baudžiantis teisingai,
Suteik atleidimo dovaną
Prieš ataskaitos dieną.

Aimanuoju kaip kaltasis,
Kalte rausta mano veidas –
Dieve, pasigailėk maldaujančiojo.

Tu, kuris Mariją išlaisvinai
Ir latrą išklausei,
Taip pat ir man viltį davei.

Mano maldos nėra vertos,
Bet tu, gerasis, padaryk mielaširdingai,
Kad nebūčiau deginamas amžinojoje ugnyje.

Tarp avelių suteik vietą
Ir nuo ožių mane atskirk,
Pastatydamas dešinėje pusėje.

Atstūmęs prakeiktuosius,
Kaitrioms liepsnoms nuteistuosius,
Pašauk mane drauge su palaimintaisiais.

Meldžiu, nuolankiai prašydamas ir nusižeminęs,
Sugrūsta it pelenai širdimi:
„Pasirūpink manąja baigtimi“.

Ašaringa toji diena,
Kurią prisikels iš pelenų
Kaltas žmogus, kad teisiamas būtų.

Taigi šiojo pasigailėk, Dieve;
Gailestingasis Viešpatie Jėzau,
Duok jiems ramybę. Amen.

Iš lotynų kalbos vertė Vytis Valatka


Kategorijos:

0 komentarai