Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Komunija

Po šio nuolankumo akto kunigas pasiruošia priimti Komuniją. Dėl to, persižegnodamas su ostija, kurią laiko dešinėje rankoje, jis sako: Corpus Domini nostri Iesu Christi custodiat animam meam in vitam aeternam. Amen. [„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo mano sielą amžinajam gyvenimui. Amen.“]. Pažvelkime į žodžius in vitam aeternam [paraidžiui „į amžinąjį gyvenimą“]. Kunigas kalba lyg priimtų Komuniją vienintelį kartą gyvenime. Vienos Komunijos pačios savaime užtenka, kad apsaugotų ir nuvestų mūsų sielą į amžinąjį gyvenimą, nes tokia yra šio sakramento, kurį Dievas davė mūsų poreikiams, vidinė galia. Apie šitą tiesą mūsų Viešpats kartais teikdavosi parodyti pavyzdžių – šalia kitų ir šv. Marijos Egiptietės, kuri gavusi paliepimą pasiruošti Šventajai Komunijai, priėmė ją iš šventojo abato Zozimo rankų, ir ši vienintelė Komunija iš tikrųjų išsaugojo jos sielą amžinajam gyvenimui. Taip pat pastebėkime, kad šis dieviškasis sakramentas yra amžinojo gyvenimo laidas ne vien sielai, tai taip pat ir būsimo kūno prisikėlimo pažadas. Todėl, kai vyskupas duoda Komuniją naujai įšventintiems kunigams, jis sako kiekvienam iš jų: Corpus Domini nostri Iesu Christi custodiat TE in vitam aeternam [„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo TAVE amžinajam gyvenimui“].

Priėmęs Komuniją, kunigas valandėlę tyliai apmąstydamas padėkoja, o po to, nudengęs taurę, nuvalo į ją mažas ostijos dalelytes, kurių gali būti prilipę prie korporalo ir patenos. Tai darydamas, jis kalba šiuos žodžius: Quid retribuam Domino pro omnibus, quae retribuit mihi? Calicem salutaris accipiam, et nomen Domini invocabo – „Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką Jis man atidavė? Imsiu išganymo taurę ir šauksiuosi Viešpaties vardo“. Čia parinkti žodžiai iš 65 psalmės. Kalbėdamas apie taurę, Calicem salutaris, Dovydas turėjo omenyje ne paprastą gėrimą, čia aiškiai matoma pranašiška frazė. Čia jau galima įžvelgti žmogų, kurį išgelbės su niekuo nesulyginamas gėrimas, gėrimas, kuris yra ne kas kita, kaip pats jo Išganytojo Kraujas. Tada kunigas prideda: Laudans invocabo Dominum, et ab inimicis meis salvus ero [„Garbindamas šauksiuosi Viešpaties ir būsiu išgelbėtas nuo savo priešų“]. Dabar aš garbinsiu Viešpatį, nes mano liežuvis įgavo galios Jį šlovinti dėl dovanų, kurias Jis man davė, ir išlaisvintas nuo priešų, aš nebeturėsiu ko bijotis. Tada, paėmęs taurę į dešinę ranką, ir darydamas kryžiaus ženklą su pačia taure, sako: Sanguis Domini nostri Iesu Christi custodiat animam meam in vitam aeternam. Amen. [„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujas tesaugo mano sielą amžinajam gyvenimui. Amen.“]. Tada jis priima Brangiausiąjį Kraują kartu su dalele, kurią ten įdėjo, linkėdamas žmonėms ramybės.

Dabar tinkamas laikas tikinčiųjų Komunijai, jei kas nors iš jų prisiartina jos priimti, jei ne – kunigas iš karto išvalo taurę. Patarnautojas įpila šiek tiek vyno į taurę, kurią jam pateikia kunigas, sakydamas Quod ore sumpsimus, Domine, pura mente capiamus: et de munere temporali fiat nobis remedium sempiternum. [„Ką priėmėme burna, Viešpatie, tesuvokiame tyra širdimi, ir iš šios laikinos dovanos tebūnie mums amžinas vaistas“.]. Šie žodžiai yra labai seni, tą galima matyti įsigilinus į pačią lotynų kalbą, kuri yra labai graži, iš tiesų visiškai klasikinė. Pastebėkime posakį munere temporali [„laikinos dovanos“]. Taip sakoma, kadangi Komunija priklauso laikui. Dievas yra amžinas, tas tiesa, ir Komunijoje Jis duoda būtent Save, bet nepaisant to, pati Komunija vyksta tam tikrą dieną ir akimirką – taigi tai iš tikrųjų laikinoji dovana. Bet būtent šia Dovana mūsų Viešpats suvienija sielą su savimi pačiu; ir, būdamas pati stiprybė, Jis paverčia šį vienkartinį veiksmą vaistu, kurio stiprinantis veikimas turėtų tęstis amžinai – taip siela išgydoma.

Tada patarnautojas antrą kartą įpila kunigui į taurę vyno, bet šį kartą jis sumaišomas su vandeniu. Šią akimirką kunigas plaunasi pirštus ir nuo šiol gali nebelaikyti jų sujungtų. Visa tai darydamas, kunigas kalba: Corpus tuum, Domine, quod sumpsi, et Sanguis, quem potavi, adhaereat visceribus meis: et praesta; ut in me non remaneat scelerum macula, quem pura et sancta refecerunt sacramenta: Qui vivis et regnas in saecula saeculorum. Amen. [„Tavo Kūnas, Viešpatie, kurį priėmiau, ir Kraujas, kurį išgėriau, tepasilieka mano viduje; suteik, kad manyje, kurį pastiprino tyri ir šventi Sakramentai, neliktų nusikaltimų dėmės. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.“]. Ši malda, kaip ir prieš tai buvusi, yra labai graži ir tikrai labai sena. Jos abi, kaip ir Ramybės malda, turi būti datuojamos pirmaisiais amžiais. Per pirmąją abliuciją kunigas į taurę įpila tik vyno iš pagarbos Brangiausiajam Kraujui, kuriuo taurė vis dar sudrėkinta ir kurio dar gali būti truputį likę. Dėl to yra nurodyta, kad jei per nelaimingą atsitiktinumą šis vynas būtų išpiltas, su juo reikėtų elgtis, rodant tokią pačią pagarbą kaip ir pačiam Brangiausiajam Kraujui, o bet kokie prie jo prisilietę daiktai turi būti apvalyti. Rubrikos pataria kunigui ratu apsukant taurę skalauti ją vynu, kad juo surinktų kiekvieną ten galbūt dar užsilikusį Brangiausiojo Kraujo lašą.

Per antrąją abliuciją vanduo sumaišomas su vynu, nes taurėje nebėra mūsų Viešpaties Kraujo. Kunigas visada turi gerti iš tos pačios taurės pusės ir dėl to jos kojelės apačioje visada būna išgraviruotas mažas kryžius. Nesiėmus šios atsargumo priemonės, kunigas, jei būtų nelabai atidus, galėtų su purifikatoriumi [55 ] iššluostyti dar neišdžiūvusį Brangiausiąjį Kraują nuo taurės krašto.

[55] Purifikatorius (lot. purificare – valyti) – baltas liturginis audeklas, naudojamas taurei iššluostyti.

---

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.