RSS
Facebook
Dabar ateina laikas Ramybės maldai: Domine Iesu Christe, qui dixisti Apostolis tuis: Pacem relinquo vobis, pacem meam do vobis: ne respicias peccata mea, sed fidem Ecclesiae tuae; eamque secundum voluntatem tuam pacificare et coadunare digneris: Qui vivis et regnas Deus per omnia saecula saeculorum. Amen. [„Viešpatie Jėzau Kristau, Tu kalbėjai savo apaštalams: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“; nežiūrėk mano nuodėmių, bet savo Bažnyčios tikėjimo ir, kaip norėjai, teikis jai duoti ramybę bei ją suvienyti. Tu, būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji per visus amžių amžius. Amen.“].
Tokia yra formulė, kuria kunigas prašo taikos ir vienybės tarp tikinčiųjų kaip tik tą akimirką, kai jie ruošiasi dalyvauti šventosiose paslaptyse. Ši malda nekalbama Mišiose už mirusiuosius. Kai ji pasibaigia, kunigas, aukojantis Mišias, duoda Pax [ramybės pabučiavimą] diakonui, šis perduoda jį subdiakonui, per kurį jis perduodamas chorui. Jei celebrantas yra vyskupas, jis duoda Pax kunigui asistentui, kuris savo ruožtu perduoda jį chorui, kai tuo tarpu diakonas ir subdiakonas prisiartina, kad gautų jį iš paties prelato.
Pats celebrantas gauna ramybės pabučiavimą, bučiuodamas altorių priešais šventąją ostiją. Taigi jį pabučiuoja pats mūsų Viešpats. Ramybės pabučiavimo – Pax davimui gali būti naudojama brangiojo metalo lėkštelė (dėl to vadinama instrumentum pacis). Tuo atveju celebrantas, pabučiavęs altorių, bučiuoja lėkštelę. Jeigu Mišiose dalyvautų princai, princesės ar kiti aukšto rango asmenys, kuriuos dera taip pagerbti, jiems savo ruožtu duodamas pabučiuoti instrumentum pacis.
Jau užsiminėme, kad Pax neduodamas Mišiose už mirusiuosius. To paties laikomasi Didįjį Ketvirtadienį, protestuojant prieš Judo pabučiavimą, kuriuo jis išdavė mūsų Išganytoją į Jo priešų rankas. Didįjį Šeštadienį ramybės pabučiavimas taip pat neduodamas, taip laikantis senovinio papročio, kai jis būdavo švenčiamas nakties valandomis [53].
Taip buvo daroma todėl, kad dideliam skaičiui neofitų [54] tai galėjo sukelti sumišimą. Kita priežastis, dėl ko jis praleidžiamas Didįjį Šeštadienį, yra tai, kad prisikėlęs mūsų Viešpats kreipėsi į susirinkusius mokinius žodžiais Pax vobis tiktai Velykų dienos vakare. Gerbdama mažiausias savo dieviškojo sužadėtinio gyvenimo smulkmenas, Bažnyčia dėl tos pačios priežasties Didžiojo Šeštadienio Mišiose praleidžia tiek Agnus Dei maldą, kurioje yra žodžiai dona nobis pacem, tiek ramybės pabučiavimo ceremoniją, kurios ji laukia iki pat Velykų dienos Mišių.
Iki Komunijos kunigui dar reikia sukalbėti dvi maldas. Maldos, dabar esančios mišiole nėra labai senos, bet vis dėl to joms jau mažiausiai tūkstantis metų. Anksčiau tai, kas būdavo meldžiamasi šiuo momentu, priklausydavo nuo vietinės tradicijos, kaip ir Ofertoriumo maldos. Taigi, šių maldų nėra šv. Grigaliaus sakramentarijuje, kuriame yra tik Prefacijos, Kanonas, Kolektos, Sekretos ir Postkomunijos. Visa kita buvo perduodama per Tradiciją ir įvairiose vietinėse bažnyčiose turėjo skirtingą pavidalą. Tos dvi maldos, kurios yra patvirtintos dabartiniame mišiole, buvo pasirinktos iš daugelio šitaip perduotų maldų. Šios dvi maldos yra kalbamos visuomet, net kai Ramybės malda praleidžiama.
Pirmoji iš jų prasideda taip: Domine Iesu Christe, Fili Dei vivi, qui ex voluntate Patris, cooperante Spiritu Sancto, per mortem tuam mundum vivificasti... [„Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, Tu vykdydamas Tėvo valią, bendradarbiaujant Šventajai Dvasiai, savo mirtimi atgaivinai pasaulį“]. Štai! Mūsų Viešpaties mirtyje veikia visa Švenčiausioji Trejybė: Tėvas jos nori, Šventoji Dvasia bendradarbiauja ir padeda mūsų Viešpaties švenčiausiajai žmogystei toje savanoriškoje aukoje, kuriai jis pasišventė. Bet tęskime maldą: libera me per hoc sacrosanctum Corpus et Sanguinem tuum ab omnibus iniquitatibus meis, et universis malis [„išvaduok mane per šį švenčiausiąjį savo Kūną ir Kraują iš visų mano nedorybių ir visokių blogybių]. Pirmas dalykas, kurio mes turėtume trokšti, artėdami prie šventosios Komunijos – kad mūsų nuodėmės išnyktų. Galvodami ne vien apie šią akimirką, mes meldžiame, kad būtume išvaduoti nuo visų blogybių, pridėdami ir prašymą dėl ateities: et fac me tuis semper inhaerere mandatis, et a te nunquam separari permittas: Qui cum eodem Deo Patre et Spiritu Sancto vivis et regnas Deus in saecula saeculorum. Amen [„bei duok man visuomet Tavo įsakymų laikytis ir neleisk nuo Tavęs niekuomet atsiskirti. Tu būdamas Dievas su tuo pačiu Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.“]. Čia mes maldaujame Dievą, kuris ateina pas mus šventojoje Komunijoje, trijų dalykų: pirma, kad mes būtume išvaduoti nuo nuodėmių, antra, kad mes visuomet tvirtai laikytumės Jo įsakymų ir galų gale, kad Jis niekuomet neleistų mums nuo Jo atsiskirti.
Pereikime prie trečiosios maldos: Perceptio Corporis tui, Domine Iesu Christe, quod ego indignus sumere praesumo, non mihi proveniat in iudicium et condemnationem [„Gavimas Tavo Kūno, Viešpatie Jėzau Kristau, kurį aš nevertas drįstu priimti, tenetampa man teismu ir pasmerkimu“]. Tai užuomina į šv. Pauliaus žodžius apie šventąją Komuniją, kur jis savo pirmajame laiške korintiečiams sako: qui enim manducat et bibit indigne, judicium sibi manducat et bibit [„Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“] (1 Kor 11, 29). Malda baigiama šiais žodžiais: sed pro tua pietate prosit mihi ad tutamentum mentis et corporis, et ad medelam percipiendam: Qui vivis et regnas cum Deo Patre in unitate Spiritus Sancti Deus: per omnia saecula saeculorum. Amen. [„bet dėl Tavo maloningumo tebūna man sielos ir kūno apsauga bei priimtinu vaistu. Tu būdamas Dievas gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. Amen.“]. Čia matomas akivaizdus liturgistų, sukūrusių šią maldą, neapsižiūrėjimas. Visose kitose maldose buvo rūpinamasi paminėti tiek mūsų Viešpaties Kūną, tiek Kraują, o šioje vietoje minimas vien Kūnas. Atrodytų, kad ji beveik nereikalinga, jei ji nebūtų taip nuostabiai tinkama Didžiojo Penktadienio ceremonijai. Tą dieną kunigas iš tiesų priima tiktai duonos pavidalą, bet neaukoja šventosios Aukos. Aukos paaukojimui būtų būtini du – duonos ir vyno pavidalai. Bet Didįjį Penktadienį didžiosios Aukos, įvykdytos ant Kalvarijos, atminimas taip visiškai užima šventosios Bažnyčios mintis, kad ji nusigręžia nuo jos atnaujinimo ant altoriaus. Ji apsiriboja tiktai dalyvavimu šioje šventojoje paslaptyje per Komuniją, ir tai darydama, ji naudoja šią trečiąją maldą, praleisdama prieš tai buvusią maldą, kurioje minima Auka. Ši malda gali būti labai tinkama tikintiesiems, besiruošiantiems priimti Komuniją.
Pabaigęs šias maldas, kunigas sako šiuos žodžius, kuriais laisvai perteikiama 65 psalmė: Panem caelestem accipiam, et nomen Domini invocabo [„Dangaus duoną priimsiu ir Viešpaties vardo šauksiuosi“]. Šventoji Bažnyčia niekada nepraleidžia progos semtis žodžių iš psalmių, nes jose ji atranda tikrą maldos šaltinį ir pavyzdį.
Ištaręs šiuos žodžius, kunigas kaire ranka paima abi Ostijos dalis, po kuriomis laiko pateną ir triskart mušdamasis į krūtinę, sako Domine, non sum dignus, ut intres sub tectum meum: sed tantum dic verbo, et sanabitur anima mea [„Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“] (Mt 8, 8). Tai buvo šimtininko žodžiai mūsų Viešpačiui, kuris atėjo pagydyti jo tarno. Pakartokime dar kartą, kad šventoji Bažnyčia nuolat pasirodo beturinti tą nuostabią paslaptingą galią parinkti žaviausius Šventojo Rašto posakius ir įterpti juos į šventąsias Mišias, tarsi papuošdama jas neįkainojamais deimantais! Mes taip pat sakome Domine, non sum dignus... Mūsų atveju pagalbos prašome ne savo tarnui – tai mūsų vargšė siela šaukiasi pagalbos ir pasinaudoja šiais žodžiais kaip paskutine galimybe kreiptis į Dievą. Mums verkiant reikia būti išgydytiems ir kuo labiau artėjame prie Viešpaties, kuris vienintelis gali mus pagydyti, tuo didesnis turi būti mūsų pasitikėjimas prašant. Žinoma, nieko negali būti tikriau ir akivaizdžiau už mūsų nevertumą, bet kita vertus, kas gi toks galingas kaip Viešpats? Mums nelieka nieko kito, tik kreiptis į jį su tikru nuolankumu: sed tantum dic verbo, et sanabitur anima mea. Taip, tik tark žodį, ir mano siela bus pagydyta!
[53] Senovinį paprotį Didžiojo Šeštadienio liturgiją švęsti naktį atstatė Popiežius Pijus XII. Tokios tvarkos iki šiol laikomasi tradicinėje Romos liturgijoje pagal 1962 m. mišiolą.
[54] Neofitai – naujai pakrikštytieji. Paruošti krikštui žmonės senovėje būdavo krikšti- jami Didįjį Šeštadienį.
---
Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.
0 komentarai