RSS
Facebook
Mūsų Viešpats mums sakė: „melskitės taip: Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas ir t.t.“. Kokia gi geresnė proga būtų kalbėti šią maldą, jei ne dabar? Taigi, dabar kunigas leis mums išgirsti Pater noster. Kaip mūsų dienomis, taip ir visais praėjusiais amžiais Viešpaties malda turėjo savo vietą šventojoje Aukoje, nes ji sutinkama kiekvienoje liturgijoje ir kiekvienoje Mišių tvarkoje. Dar daugiau, Bažnyčia ją naudoja visomis iškilmingomis progomis. Tai parama mums, tai maldavimas, kurį mūsų Viešpats davė mums, sakydamas: kai melsitės, sakykite Pater noster. Kaip preliudą šiai maldai Šventoji Bažnyčia kalba tokius nuostabius žodžius: Praeceptis salutaribus moniti, et divina institutione formati, audemus dicere [„Išganingų įsakymų liepiami ir dieviškų nuostatų pamokyti, drįstame tarti“]. Taip, jeigu mes drįstame kalbėti, jeigu mes išsakome prašymus, kurie tuoj nuskambės, tai darome būtent todėl, kad gavome įsakymą taip melstis, įsakymą, kurį mums davė mūsų didysis Mokytojas, kad pasiektume išganymą. To mes buvome pamokyti Jo paties dieviškomis lūpomis, taigi mes drįstame tarti, audemus dicere: Pater noster.
Kunigas ruošiasi Dievui vieną po kito pateikti septynis Viešpaties maldos prašymus. Pirmieji trys susiję su pačiu Dievu ir dėl to kalba apie dosnią, geranorišką meilę. Taip mūsų Viešpats nurodo mums gryniausios meilės kelią. Pater noster, qui es in caelis: Sanctificetur nomen tuum [„Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas“] Teesie šventas Tavo vardas, tai yra tegul šlovė ir pagarba Tau būna teikiama taip, kaip Tu to nusipelnai, kadangi tai yra Tavo neatimama teisė. Adveniat regnum tuum. Teateinie Tavo karalystė, tai yra mes meldžiame, kad Tavo valdymas būtų įtvirtintas visur ir visiems, nes Tu iš tiesų esi Karalius. Fiat voluntas tua, sicut in caelo, et in terra. [„teesie Tavo valia kaip danguje taip ir žemėje“]. Tegul Tavo valia būna vykdoma žemėje – tai yra tegul ją pildo žmonės, kaip ir danguje ją vykdo angelai ir šventieji.
Taip, sekdamas paties Viešpaties mokymu, pasimeldęs, kad ateitų Dievo karalystė, kad Jo garbė būtų įgyvendinta visoje kūrinijoje, kunigas prideda kitus keturis Viešpaties maldos prašymus, kurie kalba apie tai, kas būtina mums. Panem nostrum cotidianum da nobis hodie [„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“]. Čia mes prašome mūsų kasdienės duonos. Dievas taip tai supranta: mūsų Viešpats, liepdamas mums sakyti tiktai „kasdienės duonos“, pabrėžia, kad nėra jokios naudos per daug tuo rūpintis, kadangi mes nežinome ar rytoj būsime gyvi. Mes prašome duonos ne vien kūnui, bet taip pat ir sielai, kuriai irgi reikia duonos. Dėl šios priežasties vienas iš Evangelistų taip perduoda šiuos žodžius: Panem nostrum supersubstantialem [49] da nobis hodie. (Mt 6, 11). Štai! Ši duona yra ant altoriaus. Ji čia yra tam, kad pamaitintų mūsų sielas, ir dabar atėjo laikas jos prašyti iš Dievo [50]. Po to, kadangi esame nusidėjėliai, mes meldžiame atleidimo: Et dimitte nobis debita nostra, sicut et nos dimittimus debitoribus nostris [„ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“]. Taip, atleisk viską, ką esame padarę prieš Tave. Ir mes patys nusakome to atleidimo mums saiką, melsdami jį atleisti mums, kaip ir mes atleidžiame tiems, kurie padaro žalą mums. Et ne nos inducas in tentationem – „ir nevesk mūsų į pagundą“, tai yra gink ir saugok mus, kai mus ištiks pagunda. Nors Dievas ir gali leisti pagundą, kad mus išbandytų, kad mes gautume nuopelnų, vis tiek galime Jį melsti, kad mus nuo to apsaugotų, nes mes esame silpni ir galime taip lengvai nupulti. (Tai reiškia ne tą, kad žmogaus ir Dievo atlaidumas gali būti matuojamas tuo pačiu matu, bet kad kuo daugiau gailestingumo parodysime „kitiems, tuo daugiau jo gausime patys“.
Sed libera nos a malo – bet gelbėk mus nuo pikto. Čia reikia suprasti du dalykus: mes prašome būti išgelbėti nuo pikto, nuo piktojo, tai yra nuo velnio, kuris be paliovos siekia, kad mes atkristume į blogį. Be to, jeigu mes padarėme kažkokį blogį, mes meldžiame, kad Dievas gailestingai mus išvaduotų iš jo gniaužtų.
[49] - Supersubstantialis – lot. būtinas, kasdienis, paraidžiui – „aukštesnis už substanciją“.
[50] - Kaip tik šia malda prasideda paskutinė didelė Šv. Mišių dalis – Komunija. Taigi, jau nuo „Tėve mūsų“ maldos tikintieji pradeda ruoštis šv. Komunijai ir prašo iš Dievo gyvybės duonos.
---
Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.
0 komentarai