Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Per quem haec omnia

Ankstesniais laikais šioje Mišių vietoje buvo laikomasi tam tikros ceremonijos, kuri dabar neišliko. Ant altoriaus būdavo atnešama duonos, vyno daržovių ir vaisių. Tuo tarpu kunigas tardavo šiuos žodžius (kurie iki šiol kalbami iškart užbaigus prieš tai buvusią maldą): Per quem haec omnia, Domine, semper bona creas, sanctificas, vivificas, benedicis et praestas nobis [„Per kurį, Viešpatie, visas šias gėrybes nuolat kuri, pašventi, gaivini, laimini ir teiki mums“]. Sakydamas šiuos žodžius, kunigas, kuris tada stovi paties mūsų Viešpaties akivaizdoje, visoje savo kilniosios tarnystės didybėje laimindavo viską, kas tuo metu būdavo atnešta prie altoriaus. Skirtumas, pastebimas tarp tų amžių ir mūsų laikų papročių iš karto paaiškina, kodėl ta ceremonija buvo ankstyvaisiais amžiais ir kodėl jos buvo atsisakyta vėlesniais šimtmečiais. Anksčiau šventoji Bažnyčia turėjo tik vieną altorių, kurio vieta būdavo parenkama ir jis pats būdavo įrengiamas taip, kaip šv. Jonas aprašo apokalipsėje. Tolimiausioje paslaptingos apsidės gilumoje buvo Dievo Tėvo sostas, priešais kurį buvo altorius su abipus stovinčiais senoliais ir ant jo stovinčiu Avinėliu. Buvo aukojamos tik vienos Mišios ir tai net ne kiekvieną dieną. Jas aukodavo vyskupas, prie kurio prisijungdavo kunigai, konsekruodavę kartu su juo. Tikintieji tada ateidavo, atnešdami žemės vaisius ir visa, kas vartojama maistui, kad tai palaimintų vyskupas šiose vienintelėse Mišiose. Vėliau, apie aštuntąjį amžių, slaptu Šventosios Dvasios įkvėpimu išsiskleidė liaudies pamaldumas, siekęs dažnesnio šventųjų Mišių aukojimo. Altorių padaugėjo, pagausėjo ir Mišių. Bet kuo labiau įsigalėjo šis paprotys, tuo labiau nyko paprotys atnešti palaiminimui daržoves ir vaisius.

O kaip tokiu atveju šventoji Bažnyčia pasielgs su šiais palaiminimo žodžiais? Kunigas dabar pakeičia jų pirmykštę prasmę ir pritaiko juos mūsų Viešpaties, kuris duoda mums visas gėrybes – Jėzaus Kristaus – Kūnui, esančiam ant altoriaus. Taigi kunigas ties šiais žodžiais – sanctificas, vivificas, benedicis [„pašventi, gaivini, laimini“] – peržegnoja kryžiaus ženklu taurę ir ostiją. Galbūt tai gali atrodyti kiek dirbtina, bet kaip ten bebūtų, tai parodo mums kokią didelę pagarbą šventoji Bažnyčia jaučia prakilniajai Kanono maldai. Kad neprarastų tų kelių žodžių, ji verčiau juos pritaiko Jėzaus Kristaus Kūnui, kuris buvo sukurtas ir kuris per savo Kančios, Prisikėlimo ir Dangun žengimo paslaptis įvykdo tai, kas išreiškiama šiais žodžiais: vivificas, benedicis [„gaivini, laimini“] ir galų gale praestas [„teiki“], nes juk Jo Kūnas duodamas mums kaip maistas.

Mūsų dienomis turime tik šios ceremonijos likučius. Per Viešpaties Atsimainymo šventę tuo pačiu momentu yra laiminamos vynuogės, bet šiam tikslui yra vartojami žodžiai ne iš Kanono. Ta benediktinų naudota malda paimta iš Kliuni mišiolo. Taip pat Didįjį Ketvirtadienį būtent šiuo momentu vyskupas šventina ligonių aliejų.

Kanonas jau greit baigsis. Jo pabaiga bus tada, kai kunigas pakels balsą, kad pasakytų jo baigiamuosius žodžius ir ims kalbėti Viešpaties maldą. Graikai vadina Kanoną liturgija. Amžiams bėgant, šio žodžio reikšmė buvo praplėsta ir ėmė reikšti visą Dieviškąjį Oficiumą. Tačiau pradžioje šis žodis buvo suprantamas siaurąja prasme – kaip vien tik Mišių Kanonas, kuris ir yra tikrąja to žodžio reikšme darbas, kaip byloja šio graikiško žodžio prasmė [46]. Taip pat ir lotyniškajame mišiole randame nurodymą infra actionem [veiksmo metu], norint pabrėžti tai, kas daroma Aukos veiksmo, t.y. veiksmo tikrąja to žodžio reikšme, metu. Be to, kaip aukščiau minėjome, pats žodis „Kanon“ taip pat yra graikiškas, ir tai visiškai nestebina, nes gerai žinoma, kaip plačiai graikų kalba buvo paplitusi šventosios Bažnyčios gimimo laikotarpiu. Iš visų keturių Evangelijų trys tikrai buvo parašytos graikiškai.

Prieš pasibaigiant šiai didžiajai maldai, atliekamas labai iškilmingas ritualas. Tai paskutinis šventosios Bažnyčios išpažinimas, skelbiantis, kad Kryžiaus Auka yra tapati Mišių Aukai. Kunigas nudengia taurę, kurioje yra Viešpaties Kraujas ir, priklaupęs, paima dešiniąja ranka šventąją ostiją, o kairiąja – taurę. Tada jis, laikydamas ostiją, tris kartus peržegnoja taurę nuo vieno jos krašto iki kito, tardamas: Per ipsum, et cum ipso, et in ipso [„Per Jį, su Juo ir Jame“]. Po to, taip pat kaip prieš tai, su šventąja ostija darydamas kryžiaus ženklą tarp taurės ir savo krūtinės, jis prideda: est tibi Deo Patri omnipotenti in unitate Spiritus Sancti [„Tau, visagaliam Dievui Tėvui, Šventosios Dvasios vienybėje“]. Jis vėl laiko šventąją ostiją virš taurės ir truputį pakelia juos, sakydamas: omnis honor et gloria [„visa šlovė ir garbė“]. Tada jis vėl padeda Ostiją ir vėl uždengia taurę. Tai padaręs jis taria: Per omnia saecula saeculorum [„Per visus amžių amžius“].

Ką reiškia šis kunigo veiksmas? Šventoji Bažnyčia turi savo Jaunikį kaip aukojamą auką. Nepaisant to, Jis yra gyvas. Todėl ji siekia aiškiai atskleisti, kad Jis yra gyvasis Dievas, ir išreiškia tai sujungdama Viešpaties Kūną ir Kraują, iškeldama ostiją tiesiai virš Brangiausiojo Kraujo, norėdama pagarbinti Dievą. Ji liepia kunigui sakyti per ipsum – per Jį yra pagarbinamas Tėvas. Et cum ipso – Jis yra pagarbinamas kartu su Juo, nes Dievas Tėvas neturi nei didesnės garbės už Sūnų, nei garbės, atskirtos nuo Sūnaus garbės (pažvelkime kokia didybė glūdi šiame cum ipso). Ir in ipso – Jame pagarbinamas Tėvas. Garbė, kurią Sūnus teikia Tėvui, yra Sūnuje, o ne už Jo – in ipso. Taigi, per Jį, su Juo (tai yra išvien su Juo) ir Jame yra visa šlovė ir garbė Dievui Tėvui. Kunigas dar du kartus daro kryžiaus ženklą, bet šį kartą jis žegnoja tarp taurės ir savo krūtinės. Kodėl yra šis skirtumas? Tuo metu jis taria šiuos [46] Gr. leiturgia – visuomeninis darbas 

žodžius: est tibi Deo Patri omnipotenti in unitate Spiritus Sancti [„Tau, visagaliam Dievui Tėvui Šventosios Dvasios vienybėje“]. Kadangi nei Dievas Tėvas, nei Šventoji Dvasia nebuvo paaukoti, būtų netinkama juos minint iškelti ostiją virš Kraujo, kuris priklauso vien tik Sūnui, kuris vienintelis buvo apsivilkęs mūsų žmogiškąja prigimtimi ir vienintelis buvo už mus paaukotas. Bet tardamas šiuos paskutiniuosius žodžius: omnis honor et gloria, kunigas vėl laiko šventąją ostiją virš taurės, tuo parodydamas, kad jo aukojamos Dieviškosios Aukos gyslose Brangiausiasis Kraujas kartu su nemirtingumu teka amžinai. Taigi, kunigas dabar gali sakyti omnis honor et gloria – šis aukojimas yra pats garbingiausias veiksmas, kuris tiktai gali būti atliktas Tavo garbei, nes mes turime prisikėlusį Kristų ir būtent Jis pats yra Tavo garbei paaukotas ant šio altoriaus. Ne, Tas, kuris yra aukojamas, nėra tiesiog paprastas tvarinys, bet per Jį ir su Juo – per ipsum, et cum ipso – Dievui yra teikiama visa garbė ir šlovė. Taigi, ši garbė pasiekia patį Dievą, Jis negali atsisakyti garbės, Jam teikiamos To, kuris yra aukojamas, bet vis dėlto lieka gyvas. Šitaip aukojama Auka iš tiesų yra didžiausias darbas, kuris gali būti padarytas Dievui. Ant Kalvarijos mūsų Viešpaties paaukojimas buvo baisus ir pasibjaurėtinas nusikaltimas, bet čia šioje Aukoje telpa viskas, kas tik gali būti Dievui garbingiausia. Taip yra todėl, kad tas, kuris yra aukojamas lieka gyvas. Mes aukojame ne ką kitą o Gyvąjį Dievą, tai yra Gyvasis Sūnus aukojamas Gyvajam Dievui. Kas gali būti didingesnio, kas gali būti teisingesnio, negu išreikšti šią mintį pakylėjant mūsų Viešpaties Kūną tiesiai virš Jo Kraujo. Pažvelkime, kodėl Mišių Auka yra daugiausiai garbės Dievui teikiantis veiksmas, nes šią iškilmingą akimirką Jam teikiama visa šlovė ir garbė: per ipsum, et cum ipso, et in ipso.

Iškilmingas ritualas, kurį mes aptariame, mums parodo, kaip stipriai Dievas pamilo pasaulį. Tik pagalvokime, juk Tas, kurį kunigas laiko rankose yra ne tik Tas, per kurį Dievui teikiama visa šlovė, bet dar daugiau – Tas, kuris dalinasi tokia pačia garbe su Juo: Per ipsum et in ipso! Ne kas kitas, o Tėvo Žodis leidžia save pakelti žmogaus rankoms, paliesti, nes Jis trokšta, kad Dievui būtų duodama visa garbė – omnis honor, et gloria. Jis trokšta, kad iki Dievo pakiltų tokia garbės duoklė, kurios Jis negalėtų atmesti. Kas gi yra visos žmonių garbės duoklės, palyginus su garbinimu, duodamu paties mūsų Viešpaties savo Tėvui! 

Taip, šventoji Mišių Auka iš tiesų yra pats šlovingiausias veiksmas, kurį mes galime skirti Dievui. Kas nors gali paaukoti Dievui maldą ar atlikti dorybingą veiksmą, bet tai nepaskatina Dievo taip stipriai atkreipti į tai dėmesį. Tuo tarpu Mišiose Jo paties begalinis tobulumas Jį priverčia būti dėmesingu tam Jo garbinimui.

Dabar pažvelkime, ar galima nustatyti, kad šis svarbus ritualas kilęs iš pirmųjų amžių. Jis tikrai labai senas ir turėjo būti visais amžiais, nes jį matome visur. Galima lengvai suprasti, kad šventoji Bažnyčia, aukodama savo Jaunikį Dievui, niekada negalėjo sakyti, kad Jis yra miręs. Ji paaukojo jį, tas tiesa, bet Tas, kurį ji taip paaukojo, yra gyvas ir tai ji turi išpažinti. Štai! Dabar vyksta tos trys didžiosios paslaptys: Kančia, Prisikėlimas ir Dangun žengimas. Jos atskleidžia būtent tai, kad mūsų Kristus tikrai visiškai priklauso mums, ir šventoji Bažnyčia labai gerai tai prisimena. Kol jos dar nebuvo įvykę, buvo ne tiek daug turtų, jeigu galime sau leisti taip sakyti. Jis gimė Betliejuje, bet pagal Dievo norus vien Įsikūnijimo neužteko mums išganyti, nors jo būtų užtekę su kaupu, jeigu toks būtų buvęs Dievo nutarimas. Vėliau Kristus kentėjo savo karčią Kančią, bet ir to neužteko, dar turėjo įvykti Jo pergalė prieš mirtį – Jo Prisikėlimas. Ir dar turėjo įvykti kažkas daugiau. Kristus turėjo atverti dangų, turėjo įvykti Jo Dangun žengimas. Aš sakau, kad turėjo įvykti taip, kad mūsų žmogiškoji prigimtis, kurią Jis teikėsi priimti, kurioje Jis kentėjo, per kurią Jis save pajungė mirties valdžiai – kad ta pati žmogiškoji prigimtis būtų pasodinta į sostą danguje. Dėl to Jo Dangun žengimas yra absoliučiai būtinas. Taigi iš tiesų Tas, kurį mes laikome rankose yra pats Viešpats, Tas, kuris kentėjo, Tas kuris mirė, Tas, kuris vėl prisikėlė ir Tas, kuris įžengė į dangų.

Štai kodėl mes turime būti didžiai dėkingi mūsų Viešpačiui už tai, kad Jis leido mums gimti, jau įvykus visoms šioms didingoms paslaptims. Juk mums daug labiau pasisekė, negu tiems, kas mirė tarp Prisikėlimo ir Dangun žengimo (nors jie ir buvo laimingesni už tuos, kurie mirė dar anksčiau) kadangi jų laikais Kristus dar nebuvo užbaigęs visų savo paslapčių. Tie, kurie mirė tarp mūsų Viešpaties Mirties ir Jo Prisikėlimo buvo mažiau laimingi nei pirmiau paminėtieji, o tiems, kurie mirė prieš mūsų Išganytoją, beliko turėti viltį ir jie turėjo palikti šį gyvenimą prieš pamatydami tą viltį išsipildant. O! Kaip mes daug gausiau apdovanoti, negu tie, kurie išėjo anksčiau užmus! Ir todėl mes sakome: Unde et memores, Domine, nos servi tui, sed et plebs tua sancta, eiusdem Christi Filii tui, Domini nostri, tam beatae passionis, nec non et ab inferis resurrectionis, sed et in caelos gloriosae ascensionis [„Todėl, Viešpatie, mes, Tavo tarnai, bei Tavo šventoji liaudis, atmindami to paties Kristaus, Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, tiek palaimingąją Kančią, tiek ir iš pragarų Prisikėlimą bei garbingąjį Įžengimą į dangų“]. Kiek energijos šiuose žodžiuose! Kokią gilią pagarbą ir kokią meilę mes turėtume jausti kiekvienoms Mišioms, juk tai pats didingiausias dalykas, kurį kada nors padarė pats mūsų Viešpats! Tai netgi viskas, ką Jis gali padaryti, tai Jis visuomet darys, nes mūsų Viešpaties tarnystė niekada nesibaigs. Jis yra ir amžinai bus kunigas: tu es sacerdos in aeternum.

Pats Jo Tėvas skelbia Jo kunigystės amžinumą: Iuravit Dominus et non paenitebit Eum: tu es sacerdos in aeternum secundum ordinem Melchisedech [„Viešpats yra prisiekęs, ir jis nesigaili: tu esi kunigas per amžius, Melchizedeko būdu“]. Viešpats taip sako, nes Jėzui Kristui buvo skirta įvykdyti savo tarnystę per duoną ir vyną, kurie buvo taip pat ir Melchizedeko aukos materija. Jis yra amžinai kunigas, amžinai aukojantis Save už mus, amžinai gyvas. Visa tai Jis daro tam, kad, kaip sako šventas Paulius, tarpininkautų už mus: semper vivens ad interpelandum pro nobis, tačiau visuomet išsaugodamas savo kančios žaizdų žymes, kad liudytų apie Auką ir kad tas žaizdas aukotų už mus Tėvui. Todėl šventoji Bažnyčia su pasitikėjimu sako Dievui: iube haec perferri per manus sancti Angeli tui in sublime altare tuum, in conspectu divinae maiestatis tuae [„liepk jas pernešti Tavo šventojo Angelo rankomis ant Tavo dangiško altoriaus, į Tavo dieviškos didybės akivaizdą“]. Tai yra, pernešti tuos dalykus, kuriuos mes aukojame, kad jie visiškai susivienytų su tuo altoriumi ten danguje, nes jie tikrai to verti. Juk ant altoriaus žemėje, lygiai kaip ir ant altoriaus, danguje visada ir amžinai yra Jėzus Kristus, kuris, būdamas amžinai kunigu, yra Aukotojas, ir tuo pačiu metu – Auka. Taip, net kai šis pasaulis nustos egzistavęs, mūsų Viešpats, kaip kunigas, Sacerdos in aeternum, ir toliau teiks Dievui tą pačią garbę, kadangi dera, kad Dievas būtų garbinamas amžinai. Nepaisant to, kad du Aukos tikslai – permaldavimas ir naujų malonių prašymas jau nebeegzistuos – Jėzus Kristus, Sacerdos in aeternum, ir toliau tebetęs garbinimą ir padėką.

Čia verta pastebėti, kad garbinimo auka [47] supa Mišių Auką, kuri ir suteikia garbinimo aukai tikrą gyvybę. Šventoji Bažnyčia nustatė, kad šventoji Mišių Auka turi būti aukojama Tercijos valandą [48]. Tai buvo valanda, kai Šventoji Dvasia nusileido ant Bažnyčios, todėl Oficiume šios valandos pradžioje mums liepiama kalbėti: Nunc Sancte nobis Spiritus... [„Dabar mums, Šventoji Dvasia...“]. Bažnyčia šaukiasi šios dieviškosios Dvasios, kuri jau pačiu savo buvimu suteikia šilumą Bažnyčios meilei ir paruošia ją aukoti tą didžiąją Auką. Jau nuo pat Aušrinės visas Oficiumas buvo nušviestas švytinčių kilniosios Aukos spindulių, ir šis jos poveikis tęsis iki pat Kompletos valandos, užbaigiančios garbinimo auką.

Anksčiau, kaip mes jau sakėme, pakylėjimas vykdavo Kanono pabaigoje. Graikai išlaikė šį paprotį, kurio yra laikomasi šitaip. Kunigas pakėlęs ostiją virš taurės ir ištaręs žodžius omnis honor et gloria, atsisuka į susirinkusius tikinčiuosius, laikydamas mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, kuriuos jis parodo žmonėms, kai tuo tarpu diakonas garsiai taria žodžius: Sancta sanctis – „šventi dalykai šventiesiems“!

Pasibaigus didžiajai Kanono maldai, kunigas nutraukia tylą, kuri viešpatavo šventajame susirinkime, sušukdamas: Per omnia saecula saeculorum [„Per visus amžių amžius“], o liaudis atsako: „Amen“, duodama ženklą, patvirtinantį tai, kas ką tik buvo padaryta ir rodantį vienybę su Auka, ką tik pateikta Dievui.