Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Nobis quoque peccatoribus

Dabar, pamatę, kaip Brangiausiasis Jėzaus Kraujas gausiai liejasi į skaistyklą, nukreipkime mintis į save. Kunigas melsis už save ir už mus. Jis paskelbia save nusidėjėliu, tokiu pat, kaip ir mes. Nobis quoque peccatoribus famulis tuis, de multitudine miserationum tuarum sperantibus, partem aliquam et societatem donare digneris, cum tuis sanctis... [„Taip pat ir mums, nusidėjėliams, Tavo tarnams, pasitikintiems gausiu Tavo gailestingumu, teikis duoti bent kokią dalį ir bendrystę su Tavo šventaisiais...“]. Tai vienintelis atvejis, kai kunigas Mišių Kanone kalba garsiai. Tai sakydamas, jis mušasi į krūtinę – tikintieji turėtų daryti tą patį. Broliška meilė paskatino mus melstis už savo mirusius brolius, kurie kol kas dar nėra priimti į dangiškąją palaimą. Bet mes prašome Viešpaties, kad jis leistų ir mums dalyvauti toje laimėje. Mes viliamės jo gerumu ir gailestingumu.

Su kuo gi mes trokštame dalintis laime ir bičiulyste? Cum tuis sanctis Apostolis et Martyribus – „su Tavo šventaisiais apaštalais ir kankiniais“. Šventajai Bažnyčiai atrodo, kad ji iki šiol išvardino nepakankamai šventųjų, bet galvodama, kad nėra tinkama pridėti naujų vardų prie pirmojo sąrašo, ji nusprendė, jog ši akimirka yra tinkama kalbėti apie tuos, kurie jai ypač brangūs. O šventiesiems yra didžiausia garbė, kad jų vardai būtų šitaip paminėti didžiajame Bažnyčios akte – dėl to Dievas pasirinko išrinktuosius, kurie yra verti prisiminti paties ant altoriaus esančio Jėzaus Kristaus akivaizdoje. Ir mes vėl iš naujo susitinkame apaštalus ir kankinius – Apostolis et Martyribus. Taip pat neturime pamiršti, kad ankstyvaisiais amžiais šventųjų, buvusių vien išpažinėjais, kultas dar nebuvo įsigalėjęs, šventoji pagarba buvo reiškiama tik apaštalams ir kankiniams. Būtent dėl šios priežasties minimos tik dvi šventųjų rūšys. Mes trokštame būti su jais: cum Ioanne – „su Jonu“. Kuris Jonas čia minimas? Tai Jonas Krikštytojas, mūsų Viešpaties skelbėjas. Stephano – su Steponu, pirmuoju kankiniu. Kodėl gi šis pavyzdys? Kodėl pirmasis iš kankinių nebuvo paminėtas anksčiau? Todėl, kad pirmajame diptike, paminėjusi šventąjį Petrą ir apaštalus, šventoji Bažnyčia iškart perėjo prie pirmųjų Popiežių: Lino, Kleto ir Klemenso. Po šv. Petro išvardinusi tris jo įpėdinius, Bažnyčia parodo, kad ją, kaip ir šv. Petro sosto valdžią, įtvirtino šis šventųjų Popiežių trejetas. Šv. Stepono vardo paminėjimas pirmajame sąraše būtų suardęs tokią minčių eigą. Tą patį galima pasakyti ir apie šv. Joną Krikštytoją, kurio negalima pavadinti nei apaštalu, nei kankiniu, nors jis skelbė ir atgailą ir Kristaus atėjimą, be to jis buvo nužudytas už uolumą, ginant skaistybę. Vis dėlto Bažnyčia, trokšdama paminėti šiuos du šventuosius, skyrė jiems šią vietą. Matthia – „su Motiejumi“; čia minime apaštalą. Jo vardas įterpiamas dėl to, kad šventoji Bažnyčia išvardino Dvylika apaštalų pirmajame diptike, pridėdama prie Dvylikos šv. Paulių. Motiejus buvo išrinktas kad papildytų apaštalų kolegiją, sumažėjusią po Judo išdavystės. Jis negalėjo netekti teisės į sau priklausančią vietą, todėl buvo teisinga įterpti jo vardą į antrojo diptiko pradžią. Barnaba – „su Barnabu“, lydėjusiu šv. Paulių daugelyje jo Evangelinių kelionių. Ignatio – „su Ignotu“, didžiuoju kankiniu, kuris po Evodijaus tapo šv. Petro įpėdiniu Antiochijos patriarcho soste. Būtent jis parašė tą nuostabųjį laišką romiečiams, kuriame kalbama apie laimę, laukiančią krikščionio, kai jam tenka mirti už Kristų. Jis atvyko į Romą valdant Trajanui tarsi tam, kad sumaišytų savo pelenus su Petro ir Pauliaus pelenais. Alexandro – „su Aleksandru“. Čia nuskamba didžio Popiežiaus vardas. Aleksandras buvo penktasis ar šeštasis šv. Petro įpėdinis. Tai puiki mintis – įterpti jo vardą, nes būtent jis nurodė, kad į Kanoną būtų įtraukti šie keli žodžiai: Qui pridie quam pateretur [„kuris dieną prieš kentėdamas“]. Jie skirti tam, kad šią iškilmingą akimirką mūsų atmintyje atkurtų Kančią. Marcellino, Petro – „su Marcelinu, su Petru“. Šie du yra iš tų, kurie nukentėjo per Diokleciano persekiojimus. Marcelinas buvo kunigas, o Petras – egzorcistas. Jų vardai niekada neatskiriami. Iki šiol Kanone nebuvo paminėtos šventosios moterys. 

Šventoji Bažnyčia jokiu būdu negali jų pamiršti. Apie ką ji kalba pirmiausia? Felicitate – su šia didžiąja Felicita, septynių kankinių vaikų motina kurie Marko Aurelijaus persekiojimų metu taip atnaujino dosnią Makabėjų Motinos auką. Ji su vaikais buvo tokie žymūs, kad, katakomboms jų nukankinimo laikotarpiu jau esant atidarytoms, krikščionys tarpusavyje dalinosi jos vaikų kūnus, kad juos palaidotų skirtingose kapinėse. Felicita buvo nukankinta lapkričio 29 d., o jos vaikai buvo šitaip pagerbti prieš tai, liepos mėnesį. Ji buvo palaidota Priscilos kapinėse kartu su dviem sūnumis. Perpetua – tai kilminga Kartaginos moteris. Tai, kad jos vardas minimas po Felicitos, pateikia mums papildomą įrodymą, kad čia minima Felicita iš Romos, o ne iš Kartaginos, kentėjusi kartu su Perpetua. Šioje vietoje Perpetua tarsi atstovauja savo draugę ir kitus, kurie kentėjo kartu su ja. Pabrėžiama būtent ji, kadangi ji buvo iškiliausia iš visų ir todėl, kad yra kai ką parašiusi apie savo kankinystę. Agatha, Lucia „su Agota, su Liucija“. Iki šv. Grigaliaus Didžiojo laikų buvo kalbama Perpetua, Agnete, Caecilia, bet šis šventasis pontifikas, mylėdamas Siciliją, kurioje jis pats įkūrė šešis vienuolynus, įtraukė į Kanoną dviejų Sicilijos mergelių, Agotos iš Katanijos ir Liucijos iš Sirakūzų vardus. Iš mandagumo, priderančio svetimšalių atžvilgiu jis suteikė joms pirmenybę prieš dvi Romos mergeles ir Ceciliją. O kodėl gi Agnietė minima pirmiau už Ceciliją? Ji kentėjo vėliau – Diokletiano laikais, tuo tarpu Cecilija – dar valdant Markui Aurelijui. Turbūt taip daroma tik norint, kad frazė skambėtų rišliai. Anastasia [„su Anastazija“] – ji yra kilminga Romos našlė, tapusi kankine valdant Diokletianui ir kuri yra tokia žymi Romoje, kad anksčiau Aukščiausiasis Pontifikas celebruodavo antrąsias Kalėdų dienos Mišias jos bažnyčioje. Nors šios praktikos dabar atsisakyta, šios didžiosios šventosios paminėjimo malda iki šiol kalbama tose pačiose Mišiose. Intra quorum nos consortium, non aestimator meriti, sed veniae, quaesumus, largitor admitte [„į kurių bendriją, prašome, teikis mus priimti, ne vertindamas nuopelnus, bet duodamas atleidimą“]. Vėl paminėjęs šventuosius, kunigas meldžia, kad Dievas teiktųsi mus priimti į jų draugiją, žinoma ne dėl to, kad kokie nors mūsų nuopelnai mums duotų į tai teisę, bet dėl to, kad tai gali padaryti Dievo gerumas, gailestingumas ir atlaidumas: („bet duodamas atleidimą“). Kunigas baigia maldą įprastine pabaiga: Per Christum Dominum nostrum [„Per Kristų, mūsų Viešpatį“].

---

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.