Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Mirusiųjų Memento

Šalia Triumfuojančios Bažnyčios ir Kovojančios Bažnyčios dar yra ir trečioji šio didžiojo Kūno dalis. Taip, Dievas suteikė mums galią tarpininkaujant užtarti Kenčiančią Bažnyčią, šitaip jai padėti ir daryti jai gera. Tad šventoji Auka gali būti aukojama už kenčiančius Bažnyčios narius. Šventoji Bažnyčia, skatinama motiniškos meilės, trokšta, kad kiekvienose laikomose Mišiose jie būtų paminėti, nes šitaip vis iš naujo suteikiama pagalba jos vaikams, kurie iki šiol yra sulaikyti kalčių išpirkimo vietoje. Šventoji Mišių Auka palengvina kančias skaistyklos sieloms – tai yra neginčijama tikėjimo tiesa. Šis mokymas buvo perduotas mums per Tradiciją. Antrajame amžiuje Tertulianas kalba apie maldą [43] Mirusiųjų paminėjimas, malda už mirusiuosius. už mirusius. Seniau buvo atskiras diptichas, skirtas vien tik vardams mirusiųjų, kurių atminimą ypač reikėjo gerbti – pavyzdžiui, geradarių.

Dabar kunigas kreipiasi į Dievą, užtardamas tuos kenčiančius narius: Memento etiam, Domine, famulorum famularumque tuarum N. et N., qui nos praecesserunt cum signo fidei, et dormiunt in somno pacis. [„Taip pat atsimink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N., kurie pirma mūsų išėjo su tikėjimo ženklu ir ilsisi ramybės miegu“]. Mes sakome, kad mes tarpininkaujame už tuos, kurie išėjo anksčiau už mus su tikėjimo ženklu. Apie kokį tikėjimo ženklą kalba Bažnyčia? – apie Krikšto ir Sutvirtinimo ženkus. Pastarasis padaro krikščionį tobulu. Vien jau Krikštas duoda mums tikėjimo ženklą, nes jo metu mes esame paženklinti Kryžiaus ženklu: Non intres in judicium cum servo tuo, Domine, ... qui dum viveret, insignitus est signaculo sanctæ Trinitatis: Qui vivis et regnas in sæcula sæculorum. [„Nesiimk teisti, Viešpatie, savojo tarno ... , kuris, būdamas gyvas, buvo paženklintas šventosios Trejybės ženklu“]. Taip, jis buvo paženklintas tikėjimo ženklu, Trejybės ženklu, ir dėl to jis turi teisę, o Viešpatie, kad Tu į jį atsižvelgtum ir neteistum jo pernelyg griežtai. Ši šventosios Bažnyčios frazė signum fidei dar kartą įrodo, kad mes čia negalime melstis už netikėlius, nes jie atsiskyrę nuo bendrystės su šventąja Bažnyčia, kaip mes jau pastebėjome aukščiau, kalbėdami apie gyvųjų paminėjimo maldą.

Et dormiunt in somno pacis – [„ir ilsisi ramybės miegu“]. Šventoji Bažnyčia mums aiškiai parodo, kokioje šviesoje ji mato krikščionio mirtį. Tai miegas, sako ji mums, nes tie, apie kuriuos kalbame, dormiunt [„miega, ilsisi“]. Dėl tos pačios priežasties ji duoda laidojimo vietoms vardą coemeterium [44]. Taip, šis miegas yra ramybės miegas – in somno pacis. Šventoji Bažnyčia vartoja šį posakį, kadangi tie, už kuriuos ji meldžiasi, mirė ramybėje, mirė vienybėje su Bažnyčia, su tikru vaikišku atsidavimu jai. Jie mirė Jėzuje Kristuje, Viešpaties pabučiuoti. Nors jie ir dar būtų skaistykloje, apie juos gali būti pasakyta, kad jie miega ramybėje, nes jie yra išgelbėti Jėzaus Kristaus, kuris atneša ramybę. Katakombose ant antkapių išgraviruoti žodžiai in pace [„ramybėje“]; taip ankstyvieji krikščionys kalbėjo apie mirtį. Taip pat mes giedame ir Kankinių Oficiume: Corpora sanctorum in pace sepulta sunt [„Šventųjų kūnai ramybėje palaidoti“]. Šis labai senas Oficiumas primena katakombų žodžius: in pace. Šventoji Bažnyčia [44]   Lotyniškas žodis coemeterium kilo iš graikiško žodžio koimeterion (miego vieta) išsaugojo jos pėdsakus – melsdamasi už mirusius, ji liepia kunigui sakyti: dormiunt in somno pacis.

Šioje vietoje rubrika kunigui nurodo, užbaigiant pirmąją maldos dalį, suglausti rankas. Šitaip jis meldžiasi už tuos, kuriuos nori ypatingai užtarti. Tai padaręs, jis vėl praskleidžia rankas ir taip tęsia: Ipsis, Domine, et omnibus in Christo quiescentibus locum refrigerii, lucis et pacis, ut indulgeas, deprecamur [„Prašome, Viešpatie, kad jiems ir visiems besiilsintiems Kristuje suteiktum atilsio, šviesos ir ramybės vietą“]. 

Atkreipkime dėmesį į tris dalykus, kurių šventoji Bažnyčia prašo: atilsio [45], šviesos ir ramybės. Kas gi yra skaistykla? Tai yra vieta, kur sieloms labai reikia atilsio, atvėsinimo, nes tos skausmingos liepsnos yra smarkiai jaučiamos. Taip pat, tai yra vieta, kur nėra šviesos, kadangi šventoji Bažnyčia maldauja vargšėms sieloms locum lucis [„šviesos vietos“]. Taigi, šioje atsiteisimo už kaltes vietoje nėra nieko, kas palengvintų jų baisias kančias. Taip pat, tai yra vieta, kur neviešpatauja saldi ramybė, ten tvyro nepaliaujamas susijaudinimas – siela veržiasi į Dievą, kurio negali pasiekti. Ten, baisiausiame susirūpinime ir skausme, vargšė siela kenčia vargą, nes pati įstūmė save į tokią sunkią sielvartingo raudojimo ir baisaus skausmo padėtį. Taip, skaistykla tikrai yra vieta, labai besiskirianti nuo tos buveinės, kur viešpatauja refrigerium, lux et pax [atilsis, šviesa ir ramybė]. Šie trys žodžiai yra labai svarbūs, nes jie mums atskleidžia, kad, kai tik meldžiamės už mirusiusiuosius, pagalba, kuri juos pasiekia per mus, visą laiką ateina atilsio, šviesos ir ramybės pavidalu.

Kunigas pabaigia maldą įprastai: Per eumdem Christum Dominum nostrum. Amen. [„Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“]. Šioje vietoje speciali rubrika liepia jam, sakant šiuos baigiamuosius žodžius, nulenkti galvą. Kitų maldų pabaigoje taip daryti nenurodoma. Šitaip norima parodyti, kad tai – dar nuoširdesnis prašymas, nes tą akimirką skaistykloje nušvinta šviesa – juk malda už šias vargšes sielas niekada negali būti neveiksminga. Dabar tarsi atsiveria niūraus kalėjimo durys, kad įleistų saldžios atgaivą, šviesą ir ramybę teikiančios rasos, kuri švelniai laša ant tų vargšų liepsnojančių kentėtojų. Ta trejopa pagalba duodama skirtingoms sieloms, skirtingu mastu – tiek, kiek kiekvienai atseikėja Dievo teisingumas. Šventoji Bažnyčia gali tiktai melstis už mirusiuosius, ji jau nebeturi į juos tų teisių, kurias turėjo, kol jie buvo [45] refrigerium - lot. „atvėsinimas“ jos gyvieji nariai žemėje. Bet kita vertus, mes taip pat žinome, kad jos malda visada turi gelbstintį poveikį sieloms, kenčiančioms skaistykloje, ir kad Dievas niekada neleidžia, jog bet kuri malda, sukalbėta už juos, liktų bevaisė.

[43] Mirusiųjų paminėjimas, malda už mirusiuosius.

[44] Lotyniškas žodis coemeterium kilo iš graikiško žodžio koimeterion (miego vieta).

[45] refrigerium - lot. „atvėsinimas“

---

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.