RSS
Facebook
Šią maldą kunigas kalba nebepraskleidęs rankų, nes, kad išsakytų nuolankų prašymą, jis būna žemai pasilenkęs, . Uždėjęs sujungtas rankas ant altoriaus, jis sako: Supplices te rogamus, omnipotens Deus: iube haec perferri per manus sancti Angeli tui in sublime altare tuum, in conspectu divinae maiestatis tuae [„Nuolankiai meldžiame Tave, visagalis Dieve, liepk jas pernešti Tavo šventojo Angelo rankomis ant Tavo dangiško altoriaus, į Tavo dieviškos didybės akivaizdą“]. „Keliantys baimę šie žodžiai!“ – sako Popiežius Inocentas III savo traktate apie Mišias. Kunigas nusako savo aukojamas atnašas paprastu žodžiu haec
– „jas“. Jis žino, kad Dievas tas atnašas mato ir žino jų neįkainojamą vertę, taigi jis pasako tik: iube haec perferri – „liepk jas pernešti“.
Ir kurgi jis nori, kad jos būtų perneštos? In sublime altare tuum [„ant Tavo dangiško altoriaus“]. Mums neužtenka šio žemiško mūsų altoriaus; mes siekiame dar daugiau, kad mūsų Auka būtų padėta ant danguje šv. Jono matyto altoriaus, ant kurio esantį tarytum užmuštą avinėlį jis mums aprašo: et vidi Agnum stantem tamquam occisum. Šis avinėlis stovi, sako šv. Jonas. Bet vis dėlto jis prideda: tamquam occisum – tarytum užmuštą. Iš tiesų mūsų Viešpats visada nešios penkių žaizdų žymes, bet dabar jau švytinčias lyg saulė; ir šis avinėlis stovi, nes jis yra gyvas ir nebemiršta – šitaip mums Jį pavaizduoja šv. Jonas. Toks yra altorius, ant kurio stovi Viešpats savo nemirtingume, su žymėmis, rodančiomis, ką Jis iškentėjo už mus: Agnum tamquam occisum. Čia, priešais Dieviškosios Didybės sostą, Jis pasiliks amžinai, . Taigi dabar kunigas maldauja Dievą atsiųsti savo angelą, kad jis paimtų Auką nuo mūsų žemiško altoriaus ir padėtų ją ant dangiškojo altoriaus.
Apie kokį angelą kunigas kalba? Juk nei cherubinas, nei serafimas, nei angelas, nei arkangelas negali padaryti to, ko kunigas dabar prašo, kad Dievas įsakytų. Tai veiksmas, visiškai pranokstantis bet kurios sutvertos būtybės jėgas. Bet pažiūrėkime, ką reiškia žodis „angelas“. Jis reiškia „pasiuntinys“, o Dievo Sūnus buvo Tėvo Siųstasis, Jis nužengė į žemę tarp žmonių, Jis yra tikrasis Missus – Siųstasis, kaip Jis dažnai sako apie save: Et qui misit me Pater [„Mane pasiuntęs Tėvas“] (Jn 5, 37). Mūsų Viešpats nėra vien tik viena iš tų dvasių, kurias mes vadiname angelais arba arkangelais, kurioms Dievas skyrė vietą arčiausiai mūsų. Ne, Jis yra Angelas – Pasiuntinys pats iš savęs. Jis yra, kaip tai nusako Šventasis Raštas, didžiojo patarimo Angelas [pasiuntinys], magni consilii Angelus, didžiojo Dievo patarimo, kuriuo Jis, norėdamas atpirkti pasaulį, atidavė savo Sūnų. Taigi kunigas maldauja Dievo, kad angelas perneštų haec (tai, kas yra ant altoriaus) ir padėtų tai ant dangaus altoriaus. Jis išsako šį prašymą ir dėl to, kad parodytų, dangiškosios Aukos ir žemiškosios aukos tapatumą.
Šioje maldoje matome kažką panašaus į tai, kas randama graikų apeigų liturgijoje. Po konsekracijos rytiečiai maldauja Šventąją Dvasią nusileisti ir įvykdyti paslaptį, kaip mes pastebėjome anksčiau, kad būtų parodyta, jog čia veikia būtent Šventoji Dvasia, taip pat kaip Ji veikė ir Švenčiausiojoje Mergelėje. Ši paslaptis jau būna įvykusi, tai tiesa, ir graikų kunigas lyg ir turėtų susilaikyti nuo tokios maldos, matydamas, kad Šventoji Dvasia jau ir be jo yra padariusi, kad ši paslaptis įvyktų. Tačiau, šia malda jie savitai teigia tai, kas įvyko, ką mes neseniai matėme išreikšta lotyniškoje maldoje, būtent tapatumą avinėlio Aukos, vykstančios tiek ant dangiškojo, tiek ant žemiškojo altorių.
Danguje avinėlis stovi nors ir atrodo tarytum užmuštas, panašiai jis užmuštas ir čia žemėje. O kas gi padaro, kad šios dvi Aukos būtų viena? Tai Jėzus Kristus, Siųstasis, didžiojo patarimo Angelas.
Paskui kunigas prideda: ut, quotquot ex hac altaris participatione [„kad visi, kurie dalyvaudami šiame altoriuje“]. Kunigas, tardamas šiuos žodžius, bučiuoja altorių. Šventoji Bažnyčia jaučia nuoširdžiausią pagarbą altoriui, kuris vaizduoja Jėzų Kristų, kuris pats yra gyvasis altorius. Dėl to, pašventindama ir konsekruodama altorių, ji dosniai naudoja savo gražiausius ritualus. Kunigas tęsia: sacrosanctum Filii tui Corpus, et Sanguinem sumpserimus [„priimsime švenčiausiąjį Tavo Sūnaus Kūną ir Kraują“] (dabar jis kryžiaus ženklu paženklina ostiją bei taurę ir taip pat save), omni benedictione caelesti et gratia repleamur. Per eundem Christum Dominum nostrum [„būtume pripildyti visokios dangaus palaimos ir malonės. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį“]. Taigi mes meldžiame, kad būtume pripildyti visų malonių bei palaiminimų, tartum mes jau būtume priimti į dangų turėti dalį šiame gyvajame altoriuje, Jėzuje Kristuje, kuris skleidžia aplink save palaimą ir malonę. Mes trokštame tos palaimos ir malonės, nes dalyvaujame žemiškajame altoriuje, kurį šventoji Bažnyčia taaip gerbia. Šio altoriaus vardu kunigas prašo visokeriopų palaiminimų visai žmonijai. Atkreipkime dėmesį, kunigas beveik niekad nekalba vien apie save, taigi jis čia sako repleamur – „kad [mes] būtume pripildyti“. Sakydamas pastaruosius žodžius, jis persižegnoja, kad parodytų, jog šis palaiminimas ateina pas mus per Kryžių ir, norėdamas ženklu pabrėžti, kad mes priimame jį visa širdimi.
Čia baigiasi antroji Kanono dalis, skirta Aukai. Šios trys maldos apgaubia konsekracijos aktą, kaip prieš tai buvusios paruošė jam. Dabar šventoji Bažnyčia vėl grįžta prie šventųjų bendravimo.
---
Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.
0 komentarai