Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Unde et memores

Kunigas, pagarbinęs Švenčiausiąjį Kraują, parodė jį tikintiesiems ir vėl Jį pagarbino. Dabar jis vėl praskleidžia rankas ir tęsia savo maldą: Unde et memores, Domine, nos servi tui, sed et plebs tua sancta, eius dem Christi Filii tui, Domini nostri, tam beatae passionis, nec non et ab inferis resurrectionis, sed et in caelos gloriosae ascensionis: offerimus praeclarae maiestati tuae... [„Todėl, Viešpatie, mes, Tavo tarnai, bei Tavo šventoji liaudis, atmindami to paties Kristaus, Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, tiek palaimingąją Kančią, tiek ir iš pragarų Prisikėlimą bei garbingąjį Įžengimą į dangų, aukojame Tavo šviesiausiai didybei...“]. Tai prisimename ir mes. Kunigas sako „mes“, nes kalbama ne tik apie jį, bet apie visus tikinčiuosius. Jis primena tai Dievui Tėvui, ir mes visi, vienydamiesi su Juo, savo atmintyje atkuriame mūsų dieviškojo Išganytojo Kančią, Prisikėlimą bei Įžengimą į dangų. Per atnašavimą šios trys didžiosios paslaptys buvo stipriai pabrėžtos, kad būtų atkreitas žmonių dėmesys, bet šventoji Bažnyčia nepasitenkina vien tuo, ji nori dar kartą pabrėžti tuos dalykus, ir dabar ji tai daro su dar didesniu susižavėjimu. Ji gerai žino, kad Dievas visa tai padarė žmogui, ir trokšta, kad nei viena iš Jo geradarybių jos neaplenktų.

Taip, iš tiesų, mes aukojame kažką labai didingo nes turime priešais save Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują. Mes prisimename Jo Kančią, kuri mums buvo tokia palaiminga geradarybė. Dabar taip pat aukojama Auka, dar daugiau, ta Auka, kurią mes turime tarsi nuosavybę, yra Jis – tas pats, kuris prisikėlė. Bet tai dar ne viskas: mes taip pat atsimename Jo garbingąjį Įžengimą į dangų. Taip, iš tiesų, Jis, esantis čia, yra Prisikėlusysis, tai yra tas, kuris pakilęs į dangų, atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje, o angelams tuo tarpu išsiveržė džiaugsmo šūksnis: Attolite portas, principes vestras, et elevamini portae eternales, et introibit Rex Glorie. [„Atverkite savo vartus, kunigaikščiai! Pakilkite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės karalius“] (Ps 22, 7). Taigi mes tikrai turime ant altoriaus tą, kuris kentėjo, kuris vėl prisikėlė ir dabar triumfuodamas valdo dangaus garbėje. O taip! Mes iš tiesų prisimename tuos dalykus, ir būtent tai suteikia mums tokį didį pasitikėjimą ir mes drįstame su šventa drąsa sakyti: Offerimus praeclarae maiestati tuae de tuis donis ac datis [„Aukojame Tavo šviesiausiai didybei iš Tavo dovanų ir davinių“]. Mes kalbame apie aukojimą! Mes, kurie neturime nieko! Visiškai nieko! Taip, tai tiesa, mes neturime nieko patys iš savęs, bet mes aukojame Tau tavo paties dovanas. Tai viskas, ką mes galime pasakyti. Tą duoną ir vyną mes gavome iš Tavęs, o vėliau jie tapo Kūnu ir Krauju tavo Sūnaus, kurį Tu taip pat davei mums, visą ir nedalomą, todėl mes semiamės iš tavo neišsemiamų turtų ir aukojame Tau tai, ką Tu pats esi davęs mums.

Kokias savybes turi toji mūsų Auka? Ji yra tyra, šventa ir nesutepta. Bet čia žemėje niekas nėra tyras, niekas nėra šventas, viskas yra sutepta ir sugedę – kaip kunigas gali drįsti taip kalbėti? Mes turime apmąstyti, kas yra mūsų Auka. Tai yra ne kas kitas, o paties Dievo Sūnus, kuriame įvyko tos didžiosios Kančios, Prisikėlimo bei Dangun žengimo paslaptys. Štai kas teikia šventajai Bažnyčiai tokios drąsos kalbėti. Ji, kuri yra Nuotaka, žengia priešais šlovingosios Trejybės veidą ir sako: aš esu apdovanota tavo paties turtais, aš valdau juos kaip savuosius, aš dabar prisimenu Tą, kuris visa tai padarė, Jis yra Manasis, nes Tu davei jį man. Štai aš Jį aukoju Tau ir ši mano Auka yra verta Tavęs, nes ji iš tiesų yra ir tyra, ir šventa, ir nesutepta.

Ši Auka yra tokia galinga, kad Dievas yra tiesiog verčiamas žvelgti į ją, Jis negali jos atmesti. Tame glūdi visa Aukos jėga – būtent tame, kad Sūnus buvo mums duotas kaip mūsų pačių turtas. Vien tik su Juo mes pasiekiame visus keturis krikščioniškosios Aukos tikslus. Taip mes perimame nuosavybę iš paties Dievo, kuris turi priimti šią Auką ir būti visiškai ja patenkintas. Senojo Testamento laikais buvo kitaip. Kaipgi jaučių ir ėriukų aukojimas galėjo šitaip paveikti didįjį Dievą? Ką gi jam reikėjo daryti su tomis aukomis? Bet čia, ant mūsų altoriaus, po trapiais duonos ir vyno pavidalais, slepiasi Kažkas, kas atkreipia paties Dievo dėmesį ir įpareigoja jį pripažinti, kad tai, kas buvo paaukota, yra iš tiesų Jam priimtina. Nieko keisto, kad toks reginys tiesiog siutina velnią. Nieko keisto, jei jis dės visas įmanomas pastangas, kad išrautų tikėjimą į Jėzaus Kristaus Tikrąjį Buvimą Švenčiausiajame Sakramente, kad nugriautų mūsų altorius ir kad sumažintų kunigų skaičių, kad Dievui būtų aukojama bent jau mažiau Mišių [42].

O! Kas galėtų pagalvoti, kad tokius didingus dalykus daro tiktai nuodėmingas žmogus, kuris toks galingas stovi prieš patį Visagalį Dievą! Jeigu ši tarnystė būtų palikta angelams, šioms tyrosioms dvasioms, nepaliestoms nuodėmės alsavimo, būtų galima lengviau tai suprasti. Bet ne, būtent žmogų, nuodėmingą žmogų, Dievas pasirenka ir jį vienintelį pagerbia tokia privilegija. Tas žmogus dėl to turi drebėti, tas tiesa, bet jis jaučiasi visa galinčiu, laikydamas rankose paties Dievo Sūnų.

Ši tyra, šventa, nesutepta Auka, kurią kunigas aukoja Dievui, yra dar ir: Panem sanctum vitae aeternae, et Calicem salutis perpetuae [„šventoji amžinojo gyvenimo Duona ir amžinojo išganymo Taurė“]. Dabar mes matome Eucharistiją, atneštą mūsų akivaizdon, kaip sakramentą. Tai ne tik Auka, aukojama Dievui, tiek pat teisinga yra tai, kad ji yra sakramentas, skirtas maitinti mūsų sielas, duoti joms amžinąjį gyvenimą ir išganymą.

Šioje nuostabioje maldoje kunigas, tardamas žodžius: hostiam puram, hostiam sanctam, hostiam immaculatam [„tyrą Ostiją, šventą Ostiją, nesuteptą Ostiją“], triskart peržegnoja ostiją ir taurę, po to, tardamas: Panem sanctum vitae aeternae [„šventąją amžinojo gyvenimo Duoną“], jis vėl peržegnoja ostiją, o sakydamas: Calicem salutis perpetuae [„amžinojo išganymo Taurę”] – peržegnoja taurę. Ar gali būti, kad jis suteikia palaiminimą mūsų Viešpačiui? Ne, tikrai ne. Iki konsekracijos momento jis tikrai laimino duoną, nes jis turėjo teisę taip daryti, gavęs kunigišką galią teikti palaiminimus. Bet juk dabar jis laiko rankose nebe duoną – ant altoriaus dabar yra pats dieviškasis visų palaiminimų Kūrėjas. Jei kunigas tada ir ženklina kryžiaus ženklu, tai tik tam, kad parodytų, jog ši Auka yra ta pati Kryžiaus Auka, iš tiesų tyra, šventa ir nesutepta Auka. Jis atskirai peržegnoja ostiją, kad parodytų, jog tai tikrai tas pats Viešpaties Kūnas, kuris buvo nukryžiuotas, o paskui – taurę, kad ženklintų, jog tai tikrai tas pats Kraujas, kuris buvo pralietas ant Kryžiaus. Taigi mes matome, kad visi kryžiaus ženklai, kuriais žegnoja kunigas, yra šventosios Bažnyčios nustatyti, kad būtų nurodyta ir prisimenama Kryžiaus Auka, ir jie jokiu būdu neturi būti suprantami kaip palaiminimo ženklai, kuriais esą laiminamas mūsų Viešpats.

[42] Apie organizuotą tradicinės Mišių aukos naikinimą XX amžiuje žr. priedą 128 psl.

---

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.