Popiežius Leonas XIII. Darbininkų klausimu (Rerum novarum) I

Portalo arche.lt skaitytojams pristatome popiežiaus Leono XIII socialinės enciklikos „Rerum Novarum“ vertimą į lietuvių kalbą. Nuo šios enciklikos paskelbimo 1891 metais buvo pradėta nauja Bažnyčios ir popiežių mokymo atšaka, vadinama Bažnyčios socialine doktrina. Leonas XIII reagavo į savo laiko didžiąsias ekonomines ir socialines problemas, palietusias ir Bažnyčios gyvenimą. „Rerum Novarum“ kalbėjo, remiantis evangeliniais principais, apie darbininkų problemas, svarstė apie gerą ir teisingą tvarką, apie santykius su darbdaviais, apie nuosavybę. Tai nėra konkretūs problemų sprendimo receptai, tačiau veikimo gairės. Leonas XIII taip pat norėjo pateikti alternatyvą tuometinėms socializmo ir komunizmo doktrinoms, kurios, sublokuotos su ateizmu, tolino darbininkus nuo Bažnyčios.

Garbingieji Broliai,

Pasveikinimas ir Apaštališkasis Palaiminimas

Naujenybių troškimas, kuris kartą sužadintas jau seniai reiškiasi valstybių gyvenime, pagaliau privedė prie to, kad pakeitimų siekimas iš politinės srities savaime yra persimetęs į jai giminingą ekonominę sritį. 

Pramonės pakilimas ir technikos pažanga, visuomeninių santykių tarp gamintojų ir darbininkų pakitėjimas, mažumos rankose turto per gausus sutelkimas, daugumos neturtas, darbininkų didesnis savimi pasitikėjimas bei organizuotumas, be to, dar dorovės nusmukimas, — visa tai iš tikrųjų sukėlė kovą. Tos kovos dalykų vertė ryškėja iš tokio gyvo jais susidomėjimo. Tuo užimti mokslo vyrų protai, specialistų svarstymai, tautų atstovybės, įstatymų leidėjų sprendimai, valdovų pasitarimai, taip, kad nėra kito tokio klausimo, kuriuo žmonės labiau domėtųsi.

Turėdami tad prieš akis Bažnyčios pareigą ir bendrą gerovę, ką Mes, Garbingieji Broliai, kitur esame pareiškę ir pasiųstuose Jums raštuose — apie valstybės galią, žmogaus laisvę, valstybių krikščioniškąją santvarką ir kitus panašius klausimus — radome reikalinga paneigti klaidingas nuomones, tų pačių motyvų vedami, ryžomės panašiai padaryti dabar ir darbininkų klausimu. 

Jau ne kartą esame pasitaikiusia proga šį klausimą palietę. Tačiau apaštališkosios pareigos atsakingumas verčia šiuo raštu jį išnagrinėti visu pilnumu ir nušviesti dėsnius, kurių pasigavus, laikantis tiesos ir lygybės, būtų galima pašalinti socialinę kovą. Tai yra sunkus ir ne be pavojaus klausimas. Sunku apibrėžti teises ir pareigas, kurios jungtų vienus su kitais turtuolius ir varginguosius, gėrybių gamintojus ir darbą dirbančiuosius. Iš tikro šis yra pavojingas dalykas, nes neramūs ir klastingi gaivalai, iškraipydami tiesą, kursto mases vienur ar kitur į neramumą.

Kad ir kaip ten bebūtų, tačiau visiems yra aišku, kad žemesniesiems sluogsniams reikia suteikti skubi ir tinkama pagalba, nes dauguma jų atsidūrė apverktinoje ir neteisingoje būklėje. Panaikinus paskutiniame šimtmetyje senąsias profesines korporacijas ir jų vieton nedavus jokios kitos apsaugos, atpalaidavus viešąiį gyvenimą ir įstatymleidy- bą nuo paveldėtosios religijos, pamažu prieita tai, kad darbininkai, palikę vieni ir be apsaugos, buvo išduoti turtingųjų savanaudiškumui ir nepažabotam darbdavių gobšumui. Blogį dar padidino rajus lu-pikavimas, kurį Bažnyčia ne kartą yra pasmerkusi, bet tai gobšųjų bei pelno išalkusių kitu būdu vykdoma toliau. Prie to priklauso tiek gamybos, tiek visos prekybos eiga, kuri yra atitekusi mažumai. Tokiu būdu maža turtuolių bei pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.

Socialistai gi, kurstydami neturtingųįų pavydą prieš pasiturinčius, mano, kad tiems blogumams pašalinti esą reikalinga panaikinti privati gėrybių nuosavybė, padarius jas bendra visų nuosavybe, kurią valdytų bendruomenės ar valstybės vadovai. Privačią nuosavybę pakeitus bendra, esą galima pagydyti dabartines socialines žaizdas ir pasiekti lygų gėrybių bei jų panaudojimo paskirstymą. Tačiau ši jų pažiūra ne tik kad yra netinkama išspręsti socialinei įtampai, bet ir patiems darbininkams nenaudinga. Be to, ji labai neteisinga, nes pažeidžia teisėtus savininkus, iškreipia valstybės pareigas ir iš vidaus sukrečia valstybes.

Iš tikrųjų visiškai suprantama, kad darbininkas, dirbąs pelningame versle, pirmų pirmiausia nori ir siekia įsigyti sau ką nors, kas priklausytų jam kaip privati jo nuosavybė. Jei jisai paveda savo darbo jėgą kitam, tai daro tam tikslui, kad įsigytų būtinų pragyventi bei savo būklei palaikyti dalykų. Todėl už savo atliktą darbą jis turi pagrįstą ir pilną teisę reikalauti sau ne tik atlyginimo, bet ir galimumo sunaudoti jį, kaip patinkamas. Jeigu tad kukliai gyvendamas jis susideda santaupų ir įgyja už jas, kad būtų geriau apsaugotas, žemės sklypą, tai toji žemė nėra kas kita, kaip tas pats uždarbis, tik kitokio pavidalo. Todėl tokiu būdu įsigytoji žemė priklauso jam taip, kaip kad ir darbu įgytasis už-mokestis. O tai, savaime aišku, kaip tik ir sudaro judomojo ir nejudomojo turto privačios nuosavybės teisę.

Socialistai, siekdami privačią nuosavybę paversti bendra, tuo tik pablogina visų darbininkų padėtį. Panaikinus laisvę paversti nevaržomai uždarbį kuo kitu, atimama tuo pačiu jiems viltis ir galimybė padidinti savo išteklius bei juos naudingai suvartoti.

Pagaliau, kas dar daugiau, socialistų siūloma priemonė aiškiai prieštarauja teisingumui, nes privačios nuosavybės teisė yra suteikta žmogui pačios prigimties. Tuo iš tikrųjų ryškiausiai žmogus ir skiriasi nuo kitų būtybių. Šios ne pačios tvarkosi, o vadovaujasi ir yra valdomos dvigubo prigimties instinkto. Tas dvigubas instinktas apsaugoja jų gyvą veikimo galią, atitinkamai išvysto jų jėgas ir sužadina bei nustato jų atskirus veiksmus. Vienas instinktas yra jų gyvybei apsaugoti, antras — jųjų rūšiai išlaikyti. Abu šie dalykai yra jų pilnai pasiekiami panaudojant tas gėrybes, kurios jau yra. Daugiau ką nors atlikti šie gyviai neįstengia, nes |ie vadovaujasi vienomis juslėmis ir jų jiems tei-kiamu atskirų daiktų patyrimu.

Visai kitokia žmogaus prigimtis. Žmogus turi, tiesa, visu pilnumu bei apimtimi gyvuliškosios prigimties savybes ir todėl privalo ne mažiau, kaip ir kiti gyviai, naudotis medžiaginėmis gėrybėmis. Tačiau ši gyvuliškoji prigimtis, nors ir visu pilnumu turima, nesudaro dar žmogiškosios prigimties. Jinai yra daug žemesnė už žmogiškąją prigimtį ir skirta šiai paklusti bei tarnauti. Kas mus iškelia ir išaukština, kas daro žmogų žmogumi bei išskiria jį iš kitų gyvių tarpo, tai — protas bei protavimo galia. Kadangi iš visų gyvių vienas tik žmogus turi galią protauti, todėl reikia pripažinti, kad žmogus turi teisę gėrybes ne tik sunaudoti — tat yra visiems gyviams bendra — bet ir jas pastoviai bei neribotam laikui sau pasilaikyti. Tai liečia ne vien tuojau naudojamąsias, bet ir nuo naudojimo atliekamąsias, pastovesnes gėrybes.

Dar labiau tai išryškėja, jei giliau panagrinėsime žmogaus prigimties esmę. Protu žmogus apima nesuskaitomus dalykus ir dabartinius sieja su busimaisiais. Kadangi žmogus yra savo veiksmų viešpats, tai jis, amžinųjų nuostatų ir Visavaldančiojo Dievo Apvaizdai priklausydamas, pats valdosi savo išminties įžvelgimu. Todėl jis turi teisę pasirinkti savo nuožiūra ne tik dabar panaudotinus dalykus, bet ir tuos, kurie jo ateičiai yra daugiausia reikalingi. Iš to eina, kad žmogui turi priklausyti ne vien žemės vaisiai, bet ir pati žemė, nes josios vaisiais jisai gali užtikrinti savo ateities reikalavimus. Tie kiekvieno žmogaus reikalavimai kartojasi nuolatos, nes, šiandien patenkinti, rytoj vėl pasireiškia. Todėl gamta turėjo duoti žmogui ką nors pastovaus ir nenykstamo, kas teiktų jam nuolatinę paramą. Tos gi niekas kitas pastoviai negali suteikti, kaip tik žemė savo gausiais vaisiais. Nėra jokio pagrindo žmogaus aprūpinimą pavesti valstybei. Žmogus juk yra pirmesnis už valstybę, todėl jo prigimtis priva-lėjo turėti savo teisę gyvybei ir kūnui apsaugoti pirmiau, negu atsirado bet kokia valstybė. 

Jokiu būdu nekalba prieš privačią nuosavybę tai, kad Dievas yra sukūręs žemę visų žmonių naudai bei gerovei. Jei sakoma, jog Dievas yra paskyręs žemę bendrai visiems žmonėms, tai nereiškia, kad žemės valdymas priklauso be skirtumo visiems, bet kad Dievas pats nė vienam atskirai nėra kokio nors žemės gabalo suteikęs. Privačios nuosavybės gi artimesnį sutvarkymą Dievas yra palikęs patiems žmonėms bei tautų nuostatams.

Pagaliau, nežiūrint to, kad ir kaip bebūtų žemė atskiriems asmenims padalyta, ji nepaliauja tarnavusi visų žmonių naudai, nes nėra nė vieno iš mirtingųjų, kuris galėtų, be jos vaisių gyventi. Kas neturi nuosavos žemės, tas pasiekia tai darbu. Todėl galima pilnai tvirtinti, kad visa, kas reikalinga pragyventi ir žmogiškajai būklei palaikyti, įgau- nama darbu; ar tai darbu savame žemės sklype, ar kokiame nors gamybos versle, kurio atlyginimas yra ne kas kita kaip įvairių žemės gėrybių padarinys, kuriomis jis pakeičiamas.

Iš to vėl eina, kad privati nuoavybė atitinka prigimtį. Žemė, tiesa, teikia apščiai labiausiai reikalingų gėrybių gyvybei ir jos ugdymui išlaikyti, tačiau be žmogaus pastangų bei rūpesčio pati iš savęs to duoti negali. Gamindamas žemės gėrybes, žmogus panaudoja savo dvasios ir kūno jėgas ir tokiu būdu tą jo apdirbtą medžiaginės gamtos dalį skiria sau, kurioje tarsi yra palikęs lyg kokią savo asmens antspaudą. Todėl visai teisingai reikia pri-pažinti, kad ta dalis yra jo nuosava, ir niekam nėra nieku būdu leidžiama tą jo teisę pažeisti.

Šie įrodymai tiek aiškūs, jog reikia stebėtis kodėl tam priešinasi kai kurie atgyvenusių pažiūrų atnaujintojai. Jie pripažįsta atskiram žmogui teisę naudotis žeme ir jos vaisiais, tačiau neigia jam teisę lurėti nuosavybe ar tai žemės sklypą, kurį jis apstatė, ar tai dirvą, kurią jis išpureno. Tai neigdami, jie nemato, kad atima iš žmogaus jo darbu pelnytus vaisius. Juk dėl žmogaus darbo bei jo sugebėjimo žemė pakeičia visiškai savo pavidalą, būtent, iš mišku apaugusios virsta naudojama, iš nederlingos — naši. Panaudotos žemei pagerinti priemonės tiek yra su ja susijusios, jog dažniausiai jokiu būdu nuo jos negali būti atskirtos. Argi suderinama būtų su teisingumu, jei kas nors pasisavintų ir naudotų tai, ką kitas savo prakaitu yra aplaistęs? Panašiai, kaip kad padarinys yra susijęs su svo priežastimi, taip yra visai teisinga, kad ir darbo vaisiai priklausytų tam, kas tą darbą yra padaręs. Todėl visai suprantama, kodėl visa žmonija nėra buvusi paveikta tos nedaugelio prieštaringos pažiūros. Giliai įžvelgdama žmogaus prigimtį, gėrybėms paskirstyti pagrindą ji rado pačiame prigimties įstatyme ir privačią nuosavybę patvirtino visų laikų praktika, kas geriausia atitinka žmogaus prigimtį ir taikingą bei ramų žmonių sugyvenimą. — Tą teisę, apie kurią čia kalbame, užtikrina ir jėga apsaugoja valstybės įstatymai, kurie, jei teisingi, savo galią ima iš paties prigimties įstatymo. Tą patį patvirtina ir Dievo nuostatų autoritetas, kurie griežčiausiai draudžia net svetimo daikto geisti. "Negeisk savo artimo moteries, nei namo, nei žemės, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo, nei visa, kas jo yra" [1].

Tokios rūšies teisė, kuri glūdi atskiruose žmonėse, turi daug didesnę saistomąją galią, jei ji imama ryšium su žmogaus pareigomis šeimyninio gyvenimo atžvilgiu. Luomas pasirinkti, būtent, ar sukurti šeimą, ar, einant Kristaus patarimu, pasilikti nesituokusiam, be abejonės, laisvas kiekvieno žmogaus dalykas. Joks žmonių išleistas įstatymas negali atimti žmogui įgimtos ir pirmykštės teisės arba kokiu nors būdu susiaurinti svarbiausiąjį Dievo iš pat pradžių nustatytąjį moterystės tikslą: "Aukite ir dauginkitės" [2].

Ir taip šeima, arba namų bendruomenė, nors ji ir mažiausia, vis tik palieka tikra bendruomenė ir už visas valstybes pirmesnė, todėl būtina jai turėti tam tikras teises ir pareigas, visai nuo valstybės nepriklausomas. Tai, ką mes esame įrodę, būtent, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą nuosavybės teisę, reikia taikinti žmogui ir kaip šeimos galvai. Toji yra juo didesnė tada, kada asmeniui atitenka daugiau šeimyninių gyvenimo pareigų.

Švenčiausia prigimties įstatymo teisė įpareigoja šeimos galvą aprūpinti maistu ir visa kuo kitu tuos, kuriems jis yra suteikęs gyvybę. Pati prigimtis verčia jį taip pat įgyti bei parūpinti savo vaikams, kuriuose atsispindi ir tam tikra prasme toliau veikia tėvo asmuo, visa to, kas juos nuo pat atsiradimo tinkamai apsaugotų nuo skurdaus būvio. Tai gi pasiekiama tik tada, kai turima nuosavų vaisingų gėrybių, kurias paveldėjimo keliu perteikiama vaikams.

Kaip jau esame minėję, šeima, panašiai, kaip ir valstybė, yra tikra prasme bendruomenė, kurią valdo jos nuosava t. y. tėviškoji galia. Todėl savo tiesioginio tikslo ribose šeima turi bent tokias pat teises, kaip ir valstybė, pasirinktinų bei panaudotinų dalykų atžvilgiu, kurie jos neliečiamumui ir teisėtai laisvei yra būtini. Esame pasakę bent tokias pat teises. Kadangi tačiau šeimyninis židinys savo sąvoka ir pasireiškimu yra pirmesnis už valstybinį susibūrimą, tai išeina, kad ir šeimos teisės bei pareigos yra prigimčiai artimesnės. Jeigu piliečiai ir šeimos, įsijungdami į bendruomenę bei valstybinį gyvenimą, patiria iš valstybės vietoje pagalbos — nepalankumo, vietoje apsaugos — savo teisių su-siaurinimo, tai tokia valstybė būtų labiau atmestina, negu pageidautina.

Būtų didelė ir pavojinga klaida norėti, kad civilinė valdžia savo nuožiūra tvarkytų šeimų vidaus reikalus. Žinoma, jei kuri nors šeima atsitiktinai atsidurtų sunkioje ir be išeities būklėje, iš kurios ji pati jokiu būdu nepajėgtų išsivaduoti, tąsyk būtų visai teisinga, jei valstybė padėtų tą sunkenybę pabalinti, nes šeima juk yra .valstybės dalis. Tolygiai privalo valstybė įsikišti ir kiekvienam jo teisę už- likrinti, jei kartais šeimos židinyje iškiltų abipusių leisiu susikirtimas. Tai nebūtų iš valstybės pusės piliečių teisių pasisavinimas, bet tik jų apsaugojimas ir užtikrinimas, panaudojant teisėtas ir atitinkamas priemones. Tiek toli tegali eiti valtsybė. Peržengti šias ribas neleidžia prigimtis. Tėvo galia yra tos rūšies, kad jos negali valstybė nei panaikinti, nei pasisavinti, nes ji yra tos pačios bendros kilmės, kaip ir pati žmonių gyvybė. Vaikai sudaro kažką tėvo ir yra lyg koks tėvo asmens praplėtimas. Tikrai pasakius, ne jie patys tiesiogiai įsijungia į valstybiną bendruomenę ir pasidaro jos nariai, bet tarpiškai per šeiminę bendruomenę, iš kurios jie yra kilę. Ir kaip tik todėl, kad vaikai natūraliai sudaro kažką tėvo ... jie yra tėvų globojami, kolei pasidaro pilnateisiai. Socialistai gi, paneigdami šią tėvų globą ir į jos vietą įvesdami valstybės globą, elgiasi priešingai prigimties teisei ir ardo šeimos židinio ryšį.

Nežiūrint jau neteisybės, pernelyg aišku, koks, socialistų pažiūros laikantis, įvyktų visos tvarkos pakeitimas bei sąmyšis ir į kokią kietą bei nepakenčiamą vergiją patektų piliečiai. Atidarytos būtų durys neapykantai, kivirčams ir nesantaikai. Patys gėrybių šaltiniai turėtų būtinai išnykti, jei atskiro žmogaus sugebėjimai ir uolumo akstinai būtų suvaržyti. Ir toji socialistų svajojamoji lygybė virstų iš tikro ne kuo kitu, kaip visų be išimties skurdžia ir negarbinga būkle.

---

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.