Pagaliau: Šiluvos atlaidų metu po daugelio metų pertraukos aukotos tradicinės šv. Mišios!

KAD VISUOSE BAZNYCIOSE SUGRYZTU SENOJI TVARKA,KAIP BUTU SAUNU

Na, bent jau pradžiai į pagrindines šventoves sugrįžtų- jau būtų šis tas:)

O kam ta senoji tvarka reikalinga ?

O kam ta senoji tvarka reikalinga ?

O koks skirtumas kokia liturgija, jei širdy neturi nei Dievo, nei žmonių ?

Tradicija- veikiau ne senoji, o amžinoji tvarka. Tiek naujienų:)

Tradicija nereikia pridenginėti meilės trūkumo. Tai šventvagystė.

Džiaugiuosi.

Kita vertus, senųjų Mišių tekstai juk visiškai prieštarauja dabartinei Bažnyčios sampratai, ekumenizmui, kitų religijų traktavimui, kolegializmui... Tai juk visai kitokia Bažnyčia! Tad jeigu mes lankomės tradicinėse Mišiose, iš esmės prieštaraujame naujajai tvarkai! Kas galėtų man paaiškinti?

Iš S. Arlauskienės nuorodos: " Aš tikiu kaip dogma, kad Dievas yra kiekvieno žmogaus gyvenime,- sakė popiežius". Klausykite, tradicionalistai, ar jūs tuo tikite?

Cia ne dogma, cia banali tiesa, aisku, tikinciam zmogui- tiek tradicionalistui, tiek ne. Taigi nieko naujo popiezius nepasake- tik tiek, kad tikejimo prasme 1 yra 2, nes greta to 1 visuomet yra nematomas Dievas. Tereikia ji pajusti, ir tradicines misios ta padeda padaryti. Kitiems zmonems ta geriau padeda padaryti modernios misios.Taigi nematau kazkokio susipriesinimo tuo klausimu;)

Deja deja, Bažnyčia visada tvirtino, kad mirtinąja nuodėme žmogus išveja Dievą iš savo sielos ir, jei iki mirties nesusitaiko, keliauja į pragarą. Tai kaipgi čia yra? Ir kaip Dievas gali būti žmoguje, jei tas Jo nepripažįsta? Juk tai prievarta?

Dievas- ne erdvine kategorija:) Jis visada palaiko zmogaus egzistencija ir buti, net tada , kai zmogus nuo jo nusisukes. Jis gaivina zmogaus siela, net tada, kai zmogus manosi ji isvares is tos sielos. Tai ne prievarta, tai- gyvasties palaikymas. Mirtina nuodeme veda i pragara, bet neisvaro Dievo is zmogaus egzistencijos.

Uolini, tavo žodžiai būtų teisingi, jei nebūtų Kristaus ir Jo Evangelijos. Taip, Dievo Apvaizda palaiko pasaulį ir žmogaus egzistenciją, bet išganymo darbas patikėtas Kristui.

Vatikano II susirinkimas moko, kad ir nekrikščionys gali būti išganyti, nes Dievas tik jam žinomu būdu gali išgelbėti žmogų amžinąjam gyvenimui.

Galiausiai Dievas - galutinis teisejas- spres. O mes vargu ar galim zinot, kas kieno sirdy sedi, guli, klupi ar pan.;)

Liaukitės kaišioję tą "nekrikščionių" išganymą. Jei Kristui yra duota "visa valdžia danguje ir žemėje", vadinasi, išganymas ateina tik per Jį ir per Jo įsteigtą Bažnyčią, o ne dėl to, kad kas nors išpažino Alachą, Krišną, Budą, visokius žalčius, gyvates ar kitokius baubus. Mes nesprendžiame, Uolini, kas dedasi kito širdyje; mes kalbame apie teisingą tikėjimą ir jo išpažinimą. Kad Tridento Mišios išreiškia vienokį tikėjimą, o naujosios - visai kitokį, pagalvojus kiekvienam aišku. Reikia ne vien džiaugtis, kad aukojamos senosios Mišios, bet ir išpažinti tai, kas jose vyksta - t. y. tikrąją vienatinę Kristaus Auką, tikrąją visuotinę (katalikų) Bažnyčią, visų išganymą tik per ją (o ne kalbėti niekus apie visų religijų vienybę ir gerumą ir kad jos visos kalba apie tą patį). P.S. : nereikėtų įsivaizduoti, kad Bažnyčia baigiasi sulig jos slenksčio peržengimu.

Gerb. Jota, "šbrokuoti" žmones gali tik Dievas. Jo valia teisti, Jo valia mylėti ir nuteisinti. Fanatizmas yra baisus, kokią poziciją jis begintų. O su fariziejais kovojo pats Kristus. Deja, bet fariziejiškumas ir šiandien gyvas.

Žengiantiems ne tuo keliu, Dievas kartais save apreiškia sukurdamas ekstremalias gyvenimo situacijas, netektis, bėdas, vargus. Vėliau paaiškėja, kad šie Dievo paspardymai žmogui į užpakalį buvo labai naudingi jo išganymui. Iš fanatiko ir fariziejaus žmogus tampa tiesiog MYLINČIU.

Linkiu, kad tie paspardymai jums būtų kuo švelnesni. Visa tai rašau su artimo meile jums.

Aš rašiau: "Mes nesprendžiame, kas dedasi kito širdyje", vadinasi, ir nebrokuojame. Mes kalbame apie Tiesą, teisingą tikėjimą, - nejau jo paieškos jums atrodo fanatizmas ir fariziejiškumas? Pats Kristus pažadėjo - "Jūs pažinsite tiesą". Šiandien madinga bemat apšaukti fanatiku ir fariziejumi tą, kuris vos tik prasižioja apie tiesą. Tokia tat ir meilė. Jūs nesuvokiate vieno dalyko: jei kas išganomas, tas yra k r i k š č i o n i s, panašus į Kristų, jo brolis, iš kur jis bebūtų - iš rytų ar iš vakarų.

Jota, paklausk papos Pranciškaus, ar taip jau jam aišku, kas, tavo teigimu, pagalvojus, kiekvienam aišku. Ir apskritai, kalbėt apie visus, kiekvieną, nė vieną ir pan., yra pavojinga- turi tokiu atveju turėti iššsamų žinojimą apie visus žmones visais laikais, taigi mažų mažiausiai būti dievuliu;) O džiaugiamės, kad aukojamos tradicinės mišios būtent dėl to, kad išpažįstame tai, kas jose vyksta, ir kad hierarchai po truputį Tradicijos paprotinami ir nebestoja piestu prieš "bandymą grąžinti Bažnyčią į viduramžius", kaip ne kurie modernios orientacijos katalikai porina:)

Kai atgrasė visus nuo tradicinių Mišių, ko gi bestos.

Na tad ir džiaugiamės, kad atgręžiame "atgrasintuosius":) Po truputį, aišku. Visada norėtųsi daugiau, bet spalio revoliucijos:) tokiame darbe retai nutinka:)

Melstis reikia, bet norėti ir siekti daugiau gražių ir šventų dalykų- girtina, verta ir teisinga:) Linkiu naujų erdvių Tradicijai visose jos apraiškose.