Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Vyno konsekracija

Nudengęs taurę, kunigas ištaria žodžius: Simili modo postquam cenatum est [„Panašiai po vakarienės“] ir tada, paėmęs taurę į rankas, jis tęsia: accipiens et hunc praeclarum Calicem in sanctas ac venerabiles manus suas [„Jis paėmė ir šią kilniausią Taurę į savo šventas ir garbingas rankas“]. Atkreipkime dėmesį į žodžius: praeclarum Calicem. Kaip šventoji Bažnyčia aukština šią Taurę, kurioje yra Viešpaties Kraujas ir kurią ji dabar patiki į rankas savajam kunigui! Psalmėje pranašas mums sako: Et calix meus inebrians quam praeclarus est! [„Ir mane svaiginanti taurė – kokia ji nuostabiai kilni!“] (Ps. 22, 5). Taip, iš tiesų, mano taurė yra svaiginanti! Kokia ji didinga! Kokia šlovinga, kokia puiki! Motina Bažnyčia laiko šią frazę tokia tinkama nusakyti šiai Šventajai Taurei, kuri naudojama Jėzaus Kristaus Kraujui, kad ji dabar išsako savo pačios jausmus tais pačiais žodžiais. Kunigas tęsia: item tibi gratias agens [„taip pat Tau dėkojo“]. Kunigas jau kalbėjo apie šią padėką, kai konsekravęs ostiją, pasakė, kad mūsų Viešpats pakėlęs akis dėkojo. Tada, paėmęs taurę į kairiąją ranką ir laimindamas ją dešiniąja, jis taria: benedixit, deditque discipulis suis, dicens: Accipite, et bibite ex eo omnes [„laimino ir davė savo mokiniams, tardamas: Imkite ir gerkite iš jos visi“]. Kunigas ištaria vyno konsekracijos žodžius, šiek tiek pakėlęs taurę. Štai tie šventieji žodžiai: HIC EST ENIM CALIx  SANGUINIS MEI, NOVI ET AETERNI TESTAMENTI: MySTERIUM  FIDEI: QUI PRO VOBIS ET PRO MULTIS EFFUNDETUR IN REMISSIONEM PECCATORUM [„Nes tai yra mano Kraujo Taurė, naujosios ir amžinosios sandoros: tikėjimo paslaptis: kuris už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti“].

Pastebėkime, kad žodis enim [„nes“], lygiai kaip ir duonos konsekracijos metu, įterpiamas tam, kad susietų prieš tai buvusius žodžius su po jų einančiais.

Žodžiai, vartojami vyno konsekracijai, primena Evangelijos žodžius su keliais mažais skirtumais. Mes juos gavome iš Romos Bažnyčios, kurią įkūrė šv. Petras, girdėjęs kalbant patį mūsų Viešpatį, tradicijos. Novi et aeterni testamenti [„naujosios ir amžinosios sandoros“]. Taigi, šioje mūsų taurėje yra Viešpaties Kraujas, Naujosios Sandoros Kraujas, Sandoros, vadinamos amžinąja, kad galėtume ją atskirti nuo Senosios Sandoros, trukusios tik iki mūsų Viešpaties atėjimo. Mysterium fidei [„tikėjimo paslaptis“]. Paslaptis – tai reiškia paslaptis, kuri ypatingai ir labiau už visas kitas turi įrodyti mūsų tikėjimą, nes, anot šv. Petro, mūsų tikėjimas turi būti įrodytas. Ji taip teisingai pavadinta tikėjimo paslaptimi, kad šv. Paulius, rašydamas Timotiejui, kalba jam apie Eucharistiją, jog diakonai, saugodami tikėjimo paslaptį, turėtų būti tyri ir šventi, švaria sąžine: habentes mysterium fidei in conscientia pura. Gerai žinoma, kad šventoji Eucharistija buvo ypatingu būdu patikima saugoti diakonams. Nesant kunigo, diakonai galėdavo netgi dalinti ją tikintiesiems. Galų gale atkreipkime dėmesį į kitus žodžius: pro vobis et pro multis effundetur in remissionem peccatorum [„už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti“]. Šis Kraujas bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti. Mūsų tikėjimas sako, kad jis buvo išlietas ne tik už didelį skaičių, o už visus, tačiau ne visi pasinaudos tuo, kad gautų nuodėmių atleidimą.

Tokie yra vyno konsekracijos žodžiai, kurių poveikis yra toks milžiniškas. Jie, kartu su duonos konsekracijos žodžiais, sudaro patį Aukos aktą. Mūsų Viešpats yra Auka, paaukota ant mūsų altoriaus, ne vien ta prasme, kad Šventosios Mišios mistiniu Kūno ir Kraujo atskyrimu simbolizuoja ir primena mums kruvinąją Kalvarijos Auką, bet dar daugiau – dėl pačios mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo, esančių eucharistiniuose pavidaluose, esmės ir paskirties. Niekada, jokiame aukojime jokia auka nebuvo tikriau užmušta ir paaukota, negu ši mūsų dangiškoji Auka. Kai tik įvyksta konsekracija, Jis, kuris yra Dievo Tėvo Šlovė, nuo to laiko neturi jokio kito tikslo ir paskirties savo dieviškai šlovei, grožiui, ir pačiai gyvybei, kaip tik įeiti į mus ir ten visiškai pradingti bei ištirpti.

Taigi, tada Auka yra tikrai įvykdyta. Dievas iš aukštybių pažvelgė į Ją ir mes iš tiesų galime Jam pasakyti: „Štai, tas pats įvyko Kalvarijoje, ir jei ne Tavo Sūnaus nemirtingumas, atitikimas būtų visiškas“. Šios Aukos įvykdymui kunigas paskolina savo tarnystę Kristui, kuris įsipareigojo nužengti, kad būtų taip paaukotas kiekvieną kartą, kai tik mirtingas žmogus, gavęs kunigystės garbę, laikydamas savo rankose duoną ir vyną, ištars virš jų tam tikrus žodžius. Bet kas gi paaukoja Auką. Ar kunigas ar Jėzus Kristus? Tai pats mūsų Viešpats kunigo asmenyje – kunigo, kuris yra viena su Juo. Yra tik vienintelis apribojimas – Jis nenužengtų ant altoriaus, jeigu kunigas neduotų sutikimo. Todėl Auka yra viena ir ta pati – ar ji būtų aukojama ant Kalvarijos kalno ar ant altoriaus.

Prie konsekracijos žodžių kunigas, dėdamas taurę ant korporalo, prideda tokius žodžius: Haec quotiescumque feceritis, in mei memoriam facietis [„Kiek kartų tai darysite, darykite man atsiminti“]. Kai mūsų Viešpats sakė tai apaštalams, Jis davė jiems ir per juos – visiems kunigams galią daryti tai, ką Jis pats ką tik padarė – tai yra paaukoti Jį. Tai reiškia, kad iškilminguoju konsekracijos momentu kalba ne mirtingas žmogus – kalba pats Kristus, kuris tik pasinaudoja žmogumi tam tikslui.

Tokia yra ši baimingą virpulį kelianti krikščioniškoji auka, kuri nukelia mus atgal į Kalvariją ir parodo, koks didžiulis yra Dievo teisingumas. Net pati viena ši Auka būtų pajėgusi išganyti milijonus pasaulių. Bet mūsų Viešpats norėjo, kad ji būtų nuolat atnaujinama. Vienąkart nužudytas Kalvarijoje, Jis negalėjo padaryti daugiau, tačiau žinodamas, koks didelis yra žmogaus silpnumas, Jis bijojo, kad Kryžiaus Auka, paaukota tik vieną kartą, tikintiesiems padarys per mažą įspūdį. Netrukus, žmonės būtų ėmę laikyti Kalvarijos Auką tik istoriniu faktu, kurį reikia palikti Bažnyčios metraščių puslapiams, kuriuose mažai kas jos beieškotų. Taigi mūsų Viešpats pasakė sau: „Kas buvo padaryta ant Kalvarijos, turi būti atnaujinama iki pat laikų pabaigos“. Įsigilinkime, kodėl kupinas meilės Jis sugalvojo šią dievišką paslaptį, Jis – ateiti į ostiją ir paaukoti Save iš naujo. Dievas taip pat mato šio darbo svarbumą – būtent jis paskatina Jo užuojautą, gailestingumą ir atlaidumą žmogui.

Dabar ištirkime ir supraskime: kas įvykdo tą duonos ir vyno perkeitimą į mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, kas veikia šioje paslaptyje? Mums dera atsiminti, kad kai tik bet kuris iš trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų veikia, kiti du Asmenys bendradarbiauja tame veikime. Įsikūnijime Sūnus tapo Kūnu, bet būtent Tėvas Jį siunčia, o Šventoji Dvasia įvykdo šią Paslaptį. Panašiai vyksta ir Šventosiose Mišiose: Tėvas siunčia Sūnų, Sūnus nužengia į žemę, o Šventoji Dvasia įvykdo transsubstanciaciją, arba vienos substancijos perkeitimą į kitą. Todėl, norėdama atskleisti Šventosios Dvasios veikimą šioje paslaptyje, Bažnyčia savo maldoje virš atnašų, kaip mes jau aptarėme, šaukėsi dieviškosios Dvasios žodžiais: Veni, sanctificator omnipotens aeterne Deus: et benedic hoc sacrificium, tuo sancto nomini praeparatum [„Ateik, Pašventėjau, visagali amžinasis Dieve, ir palaimink šią Tavo šventajam vardui paruoštą auką“].

Rytų Bažnyčia savojoje liturgijoje neturi šios maldos, bet kadangi ji nori, kad žmonės žinotų apie Šventosios Dvasios veikimą šioje didžiojoje paslaptyje, ištaręs duonos konsekracijos žodžius, celebrantas sako: „O Viešpatie Dieve, teikis atsiųsti savąją Dvasią, kad Ji perkeistų šią duoną į tavo Sūnaus Kūną“, liaudis vėl atsako „Amen“. Konsekravęs vyną, celebrantas vėl sako: „O Viešpatie Dieve, teikis atsiųsti savąją Dvasią, kad Ji perkeistų šį vyną į tavo Sūnaus Kraują“, o liaudis atsako „Amen“. Bet tai atrodo nelogiška, nes kai kunigas ištaria kiekvieną iš šių maldavimų, perkeitimas jau būna įvykęs. Kam tada šauktis Šventosios Dvasios? Šis pastebėjimas buvo išsakytas ne kartą, bet jų paprotys vis tiek išliko. Siekdama nesupainioti tikinčiųjų pritarimo šūksnio su [perkeitimo] žodžiais, įvykdančiais šventąsias paslaptis, Rytų Bažnyčia po šių žodžių įterpė maldavimus, kalbančius apie Šventosios Dvasios veikimą, tai yra jie nuskamba būtent tuo momentu, kurį lotyniškoji Bažnyčia pasirinko pakylėjimui, kai ji parodo mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, kad tikintieji galėtų juos pagarbinti. Tuo metu Rytų Bažnyčia pagarbina Šventosios Dvasios galybę ir veikimą. Mes, lotynai, tai darome prieš tai: tiek maldoje Veni, sanctificator omnipotens [„Ateik, Pašventėjau, visagali”], tiek maldoje Quam oblationem [„Šią atnašą“], kurioje mes sakome: ut ... Corpus, et Sanguis fiat [„kad ji ... taptų ... Kūnu ir Krauju]. Vis dėlto lotyniškoji Bažnyčia neprašo tikinčiųjų liaudies patvirtinti jos maldos aklamacija. Šioje vietoje aklamacija reikalautų, kad malda būtų skaitoma garsiai. Tačiau, kaip mes jau aiškinome, Kanono malda yra visiškai slapta ir turi būti ištisai kalbama pašnibždomis.

---

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.