Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Ostijos konsekracija

Qui pridie quam pateretur [„Kančios išvakarėse“] Šiuos žodžius pridėjo Popiežius Aleksandras I, šeštasis šv. Petro įpėdinis. Taip jis pasielgė dėl to, kad primintų mums Kančią, nes Mišių Auka yra viena ir ta pati Kryžiaus Auka, juk tas pas Viešpats, kuris pirmą kartą paaukojo save Paskutinės Vakarienės namuose savo Aukos išvakarėse, turėjo kitą dieną būti paaukotas ant Kalvarijos kalno. Accepit panem in sanctas ac venerabiles manus suas [„Paėmė duoną į savo šventas ir garbingas rankas“]. Su šiais žodžiais kunigas daro tą patį, jis paima duoną į rankas, et elevatis oculis in caelum, [„pakėlęs akis į dangų“] jis taip pat pakelia akis į dangų, kartodamas tai, ką jis pats sako, jog mūsų Viešpats darė. Evangelijoje neminima, kad Jėzus pakėlė akis į dangų, bet Tradicija mums tai sako – ši tradicija yra tokia neabejotina, kad šventoji Bažnyčia būtinai norėjo parodyti, jog ji visiškai ją priima. Ad te Deum, Patrem suum omnipotentem, tibi gratias agens [„į Tave, Dievą, savo visagalį Tėvą, Tau dėkodamas“]. Tai yra Eucharistija arba dėkojimas; ir šventoji Bažnyčia rūpestingai atkreipia į tai dėmesį, nes mes kaip visada neišvengiamai atsiliekame atiduodami mūsų nesibaigiančią dėkingumo skolą Dievui už mums teikiamas Jo nesuskaičiuojamas gėrybes, mes turėtume nuolatos nešioti padėką širdyje ir lūpose.

Benedixit, fregit, deditque discipulis suis, dicens: Accipite, et manducate ex hoc omnes. HOC EST ENIM CORPUS MEUM [„Laimino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas: Imkite ir valgykite jos visi. NES TAI YRA MANO KūNAS“]. Kunigas tada laiko ostiją abiem savo rankomis, tarp nykščio ir smiliaus ir [pasilenkęs virš ostijos] taria konsekracijos žodžius pašnibždomis, tačiau aiškiai, išskirdamas kiekvieną žodį ir neatitraukdamas akių nuo ostijos, kurią jis ruošiasi konsekruoti. Tą akimirką, kai baigia tarti konsekracijos žodžius, kunigas priklaupęs pagarbina šventąją ostiją. Rubrikos nurodo tai daryti statim – iš karto. Jis neturi palikti laiko tarpo, nes duona jau išnyko, iš jos beliko tik pavidalas, išvaizda. Ji užleido vietą Viešpačiui, kunigas garbina būtent patį Viešpatį. Pakildamas po pagarbinimo, kunigas pakylėja ostiją, iškeldamas ją virš galvos, kad parodytų ją tikintiesiems ir jie taip pat galėtų ją pagarbinti.

Seniau ostija nebūdavo pakylėjama šioje Mišių dalyje, bet tiktai prieš pradedant Pater [„Tėve mūsų“] maldą. Vienuoliktajame amžiuje, kai Berengaras, Angers arkidiakonas, išdrįso paneigti mūsų Viešpaties Tikrąjį Buvimą šventojoje Eucharistijoje, Mišiose, iškart po konsekracijos buvo įvestas šis šventosios ostijos pakylėjimas, parodant ją žmonėms, kad jie būtų paskatinti ją garbinti.

Po šios didingos ceremonijos kunigas padeda šventąją ostiją ant korporalo ir vėl ją adoruodamas priklaupia priešais ją. Nuo šios akimirkos kunigas priklaupia kiekvieną kartą prieš paliesdamas ostiją ir po to. Prieš paliesdamas – dėl to kad jis ruošiasi paliesti Viešpatį, o po palietimo – kad pagarbintų Jį. Negana to, jis nepaliaujamai laikys suglaudęs abiejų rankų nykščius ir smilius iki pat abliucijų [kunigo rankų nusiplovimo vynu ir vandeniu Mišių pabaigoje], nes šie pirštai yra šventi ir vieninteliai turi garbės liesti Viešpatį. Dėl to per kunigo šventimus vyskupas ypatingai pašventina šiuos jo pirštus, juos pirmuosius patepdamas šventuoju aliejumi ir nuo jų aliejų paskleisdamas po likusią plaštakos dalį. Jeigu kunigas prarastų vieną iš savo smilių, jam reikėtų prašyti Popiežiaus leidimo paliesti Viešpaties Kūną su kitu pirštu.

Taip, laikantis mūsų Viešpaties žodžio apaštalams: „darykite tai mano atminimui“ – hoc facite in meam commemorationem (Lk 22, 19),  įvyksta transsubstanciacijos paslaptis (tai yra vienos substancijos perkeitimas į kitą), tiesa, su sąlyga, kad Mišias aukojantis dvasininkas būtų galiojančiai įšventintas kunigas ir kad jis ištartų teisingus konsekracijos žodžius virš tikros duonos ir natūralaus vyno, turėdamas intenciją konsekruoti taip, kaip tai daro Bažnyčia [41]. Išpildžius šias sąlygas, Dievas nebėra laisvas daryti bet ką, Jį saisto Jo paties žodis, ir todėl paslaptis įvyksta.

Žodis enim [„nes“] yra įterptas norint susieti šią frazę su prieš tai buvusia [„...Imkite ir valgykite jos visi“]. Šio žodžio nėra nei vienoje iš trijų Evangelijų, kalbančių apie Eucharistijos įsteigimą, jo nemini nei šv. Paulius savo laiške (1 Kor 11, 24). Nepaisant to, mūsų Viešpats turėjo pasakyti tą žodį, nes ši tradicija mus pasiekė nuo šv. Petro ir apaštalų laikų. Kunigas, praleidęs žodį enim nusidėtų, nors jo konsekracija ir būtų galiojanti. Tačiau jei jis praleistų žodį meum [„mano“] – konsekracija neįvyktų, kadangi būtina aiškiai pasakyti, kieno kūną kunigas laiko rankose.

Vos tik šie aukščiau minėti šventieji žodžiai yra ištariami, mūsų Viešpaties Kūnas tikrai atsiranda ant altoriaus. Kadangi po Jo Prisikėlimo mūsų Išganytojo Kūnas, Kraujas ir Siela negali būti atskirti, tai Jis yra ant altoriaus gyvas, toks koks Jis yra danguje, tai yra šlovingas,  toks, koks Jis visada buvo po Dangun žengimo.

Mūsų Viešpaties Kūno parodymas pakylėjant, kuris vyksta dabar, yra, kaip mes aukščiau paaiškinome, įvestas palyginti neseniai. Rytų Katalikų bažnyčios šioje Mišių dalyje nesilaiko tokios ceremonijos, bet kita vertus, jos suteikia daug daugiau nei mes iškilmingumo ir svarbos pakylėjimui, kuris vyksta prieš pat Pater [„Tėve mūsų“] maldą, ir taip paskatina tikinčiuosius su gilia pagarba adoruoti Viešpatį: tuo tikslu kunigas tada paima į rankas Viešpaties Kūną ir Kraują ir, atsisukdamas į tikinčiuosius (kaip mūsų kunigai per Orate fratres maldą), laiko juos iškėlęs pagarbinimui.

[41] Kun. Matthias Gaudron knygoje „Katalikų katekizmas apie Bažnyčios krizę“ (Katholischer Katechismus zur kirchlichen Krise, Rex Regum Verlag, Jaidhof (Austrija), 1997) rašo: „Mišios yra galiojančios, kai kunigas jas švenčia teisinga intencija. Kunigas privalo norėti daryti tai, ką Kristus ir Bažnyčia per šv. Mišias daro, t.y. jis privalo sąmoningai tapti Kristaus ir Bažnyčios įrankiu. Jei kunigas, sąmoningai prieštaraudamas Bažnyčios mokymui, norės švęsti ne auką, o vien Paskutinės vakarienės prisiminimo šventę, Mišios bus negaliojančios. Kitos šv. Mišių galiojimo sąlygos yra veikiančioji priežastis, materija ir forma, t.y.: galiojančiai įšvęstas kunigas, kvietinės duonos bei vynuogių vyno naudojimas ir teisingai kunigo ištariami perkeitimo žodžiai „Nes tai yra mano kūnas...“, „nes tai yra mano kraujo taurė…“. Jei bus naudojamas kitoks vynas ar kitokia duona, arba jei kunigas praleis perkeitimo žodžius, Mišios bus negaliojančios [deja, mūsų dienomis daug kur pasaulyje yra paplitusi tokia netinkamos materijos naudojimo Mišiose praktika  – naudojamas palmių ar kt. vynas, nekvietinė duona ir t.t. – vert. past.].

Šiandien atsiranda ypatinga problema dar ir todėl, kad daugumoje vietinių kalbų mišiolų vyno perkeitimo žodžiai yra išversti klaidingai. Lotyniškame 1970 m. mišiolo leidinyje jie dar skamba teisingai: „taurė mano kraujo,…kuris už jus ir už daugelį išliejamas“. O išversta: „kuris už jus ir visus išliejamas“. Šis vertimas akivaizdžiai yra klaidingas. Žodžių „už visus“ nerandama nei Šv. Rašte, nei visų tradicinių liturgijų perkeitimo žodžiuose. Kristus išliejo savo kraują už visus žmones ta prasme, kad visi žmonės turi galimybę pasiekti išganymą – turima omenyje, kad išganymas yra siūlomas visiems. Tačiau šv. Mišios kalba apie Naująją Sandorą (,,nes tai yra mano kraujo taurė, naujosios ir amžinosios sandoros“…), o Naujajai Sandorai priklauso ne visi, bet tik daugelis, būtent tie, kurie priima išganymą. Taigi šv. Mišios kalba ne apie išganymo siūlymą, bet apie vaisingą išganymo priėmimą“. 2008 m. Šv. Sostas ir į Lietuvą atsiuntė raštą, nurodantį svarbiausioje Mišių vietoje, konsekracijos formulėje pakeisti teologiškai klaidingus žodžius „už visus“ į senuosius „už daugelį“. 

---

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.