RSS
Facebook
Dabar prasideda didžioji malda, kuri tęsiasi iki pat mirusiųjų Memento [paminėjimo] ir kurios viduryje įvyksta prakilnioji transsubstanciacijos [39] paslaptis. Taigi kunigas meldžiasi: Quam oblationem tu, Deus, in omnibus, quaesumus, benedictam, adscriptam, ratam, rationabilem, acceptabilemque facere digneris [„Šią atnašą, meldžiame Tave, Dieve, teikis padaryti visais atžvilgiais palaimintą, įrašytą, patvirtintą, vertą ir priimtiną“]. Šventoji Bažnyčia tęsia maldą visiškai pasinėrusi į atnašos paaukojimą, melsdama Dievą ją palaiminti, ir kad tai įvyktų, kunigas ženklina ją kryžiaus ženklu, kad taip pašventinta ji būtų meiliai priimta Viešpaties. Adscriptam [„įrašytą“] (čia ji vėl peržegnojama): ši atnaša yra tokia svarbi, kad ji turi būti tiesiog užregistruota. Maldaujama, kad Dievas ją pasižymėtų, užsirašytų. Ratam (vėl kryžiaus ženklas) – ji turi būti tiesiog ratifikuota, aprobuota, patvirtinta danguje kaip iš tiesų neabejotinai gera ir tinkama gėrybė. Galų gale kunigas meldžia, kad atnaša būtų rationabilem [„vertą“].
Kad suprastume šį posakį, turime prisiminti, kokios buvo Senojo Testamento aukos. Jos buvo tik atšvaitas ir vaizdinys, turinčios tik tiek vertės, kiek jos atspindėjo būsimąją Kryžiaus Auką. Tuo tarpu čia, ant mūsų altorių, yra duona ir vynas, ar tiksliau sakant – kaip mes iš anksto numatome, mąstydami kartu su pačia motina Bažnyčia, koks milžiniškas yra šventosios konsekracijos poveikis – Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas, vienintelė tikroji Auka, Dvasinė Atnaša, kuriai atsiradus, visos kitos aukos tapo nereikalingomis ir nevaisingomis. Būtent šia prasme šv. Paulius, rašydamas romiečiams, skatina juos savo sielose aukoti Dievui vidinę ir visiškai dvasinę auką: Obsecro vos, fratres per misericordiam Dei, ut exbibeatis corpora vestra hostiam viventem, sanctam, Deo placentem, rationabile obsequium vestrum [„Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“] (Rom 12, 1). Jūs, kurie esate krikščionys, sako apaštalas, turite aukoti savo kūnus kaip gyvą auką, šventą, patinkančią Dievui ir vertą [40], tai yra grynai dvasinę auką, priešingai negu Senojo Testamento aukos. Todėl krikščionis turi aukoti Dievui auką net pačiu savo kūnu, paskirdamas jam pasninkus ir atgailas, kad apsaugotų jį nuo nuolatinio smukimo žemyn, į kurį kūnas linkęs savo paties prigimties palinkimu. Žodžiu, jis turi veikti taip, jog jo žemesnioji dalis būtų nuolatos palaikoma, kad ji galėtų be kliūčių vienytis su aukštesniąja jo asmens dalimi – siela.
Bet sugrįžkime prie Aukos, kuri vyksta ant altoriaus. Jei duona ir vynas liktų tokie patys, kokie yra, jie būtų ne geresni už Senojo Testamento aukas. Bet kadangi jie greitai bus perkeisti į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną, Kraują ir Sielą, tai tikrai bus verta, iš esmės verta auka. Tai dar ne viskas: mūsų atnaša turi būti acceptabilem [„priimtina“], kad Viešpats tikrai galėtų pasakyti: „Aš visiškai patenkintas man paaukota Auka“. Ut nobis Corpus, et Sanguis fiat dilectissimi Filii tui Domini nostri Iesu Christi [„kad ji mums taptų Tavo mylimojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju“]. Ties žodžiais Corpus, et Sanguis [„Kūnu ir Krauju“] kunigas žegnoja ostiją ir taurę. Taip! Tegul ši atnaša tampa Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju! Iš tiesų, Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas amžiams yra danguje, bet mes prašome, kad jie atsirastų čia žemėje – šioje Aukoje kurią mes aukojame. Taigi prašymas, kad ši auka taptų Viešpaties Kūnu ir Krauju, yra mūsų pačių naudai, nes Bažnyčia šiuos žodžius paveda tarti mūsų lūpoms: fiat nobis [„mums būtų, taptų“], kad tas Kūnas ir Kraujas būtų mūsų žinioje ir netgi taptų mūsų maistu.
[39] Transsubstanciacija (perkeitimas) – duonos ir vyno perkeitimas į Dievo Kūną ir Kraują.
[40] Čia angliškame vertime vartojamas žodis reasonable. Tai tiesioginis vertimas iš lot. žodžio rationabile – „protingas, priimtinas, prideramas, tinkamas“; šio žodžio tiesioginio vertimo nėra lietuviškame mišiolo vertimo, skirto tikinčiųjų naudoji- mui, tekste.
---
Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.
0 komentarai