RSS
Facebook
Pabaigęs šią maldą, kunigas, ištiesęs rankas virš atnašų, vėl meldžiasi. Šis gestas turi didelę reikšmę ir į jį reiktų atkreipti dėmesį. Jis atėjo iki mūsų iš Senojo Testamento laikų. Kai auka buvo šventykloje pateikiama paaukojimui, rankų ištiesimas virš jos turėjo dvejopą reikšmę ir dvejopą veikimo galią. Šiuo ritualu auka būdavo visiems laikams išskiriama iš bet kokio pasaulietiško vartojimo ir pašvenčiama vien Dievo garbei bei tarnybai. Tokiu būdu Dievas paimdavo savo nuosavybėn tą auką, kuri būdavo atnašaujama. Taigi dabar šventoji Bažnyčia, Ofertoriume jau išskyrusi duoną ir vyną iš pasaulietiško vartojimo, ir paaukojusi juos Dievui, dabar pakartoja tai, tik šį kartą – dar rimčiau, matydama, kad konsekracijos momentas jau visai arti. Su šventu nekantravimu, laukdamas greito lūkesčių išsipildymo, kunigas ištiesia rankas virš duonos ir vyno, kad ši auka būtų maloniai priimta prie Dievo sosto, ir taria šiuos žodžius: Hanc igitur oblationem servitutis nostrae, sed et cunctae familiae tuae, quaesumus, Domine, ut placatus accipias: diesque nostros in tua pace disponas, atque ab aeterna damnatione nos eripi, et in electorum tuorum iubeas grege numerari. [„Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos Tavo šeimos auką prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Sutvarkyk mūsų dienas savo ramybėje ir teikis mus nuo amžinojo pasmerkimo išgelbėti bei į savo išrinktųjų kaimenę įskaityti.“]. Taigi, kunigas, nors ir aukoja Šventąją Mišių Auką, net šią akimirką, kai jis taip ypatingai nurodo į pačias atnašas, vis tiek meldžiasi už save, už visus, kurie yra šalia ir už visus, kurie yra susivieniję su jais. Jis meldžiasi, kad mums būtų suteikta ramybė šiame pasaulyje, kad mes išvengtume pragaro ir kad mes kartu su išrinktaisiais džiaugtumės dangaus garbe.
Šioje maldoje esama papildymo, kurį mums verta pastebėti. Šventoji Bažnyčia iš pradžių nebuvo įterpusi žodžių: diesque nostros in tua pace disponas [„Sutvarkyk mūsų dienas savo ramybėje“]. Šiuos žodžius pridėjo šventasis Popiežius Grigalius Didysis, kai Roma buvo apgulta langobardų ir dėl to miestas atsidūrė didžiausiame pavojuje. Nuo tada šventoji Bažnyčia nusprendė, kad verta ir toliau prašyti taikos dabartiniam laikui. Ji rūpestingai nutarė nepašalinti iš savojo teksto žodžių, įkvėptų tokio švento Popiežiaus, pačios Šventosios Dvasios, kuri, kaip mums pasakoja diakonas Jonas, dažnai balandžio pavidalu pasirodydavo ant šv. Grigaliaus galvos, šnibždėdama jam į ausį, ką jam kalbėti arba daryti svarbiomis akimirkomis. Malda baigiama žodžiais: Per Christum Dominum nostrum [„Per Kristų, mūsų Viešpatį“]. Šiuos žodžius, jau suglaudęs rankas, kalba kunigas, pabaigoje pašnibždomis pridėdamas prie jų žodį „Amen“.
---
Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.
0 komentarai