Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Communicantes

Kovojanti Bažnyčia nenori prisiartinti prie šventojo altoriaus viena. Ji kalbėjo Dievui apie Kristaus vietininką žemėje, apie vyskupą, kurio jurisdikcijai atiduota ta diecezija, pagaliau – apie visus katalikus. Dabar ji nori kalbėti apie kitą žmonių grupę, priklausančią ne Kovojančiai, bet Triumfuojančiai Bažnyčiai. Ji gerai žino, kad tie, kurie jau džiaugiasi Triumfuojančios Bažnyčios garbe, nėra atskirti nuo Kovo- jančios Bažnyčios, bet priešingai – jie glaudžiai su ja susivieniję, kartu su ja sudarydami vieną ir tą pačią Bažnyčią. Tai tiesa, Bažnyčia yra pasidalinusi į Triumfuojančią Bažnyčią, Kenčiančią Bažnyčią ir Kovojančią [37] Bažnyčią, bet nepaisant to, ji vis tiek yra viena Bažnyčia. Tad mes turime pasirodyti Dievui ne tik lydimi šventųjų, esančių žemėje, bet ir dangaus šventųjų.

Dėl to kunigas prideda: Communicantes, et memoriam venerantes... [„Bendraudami ir atminimą gerbdami...“]. Taip, mes iš tikrųjų pagerbiame tuos, kuriuos ruošiamės paminėti. Mes taip gerbiame jų atminimą todėl, kad jie jau pasiekė amžinąją garbę ir Dievą, mes esame susivieniję su jais ir šventojoje Aukoje sudarome vieną kūną su jais. Ir kas gi jie?

Pirmiausia: in primis gloriosae semper Virginis Mariae, Genetricis Dei et Domini nostri Iesu Christi... Mūsų palaimintoji Motina turi visas teises į garbę, kuri yra ypatinga jos vienos privilegija ir šventoji Bažnyčia niekada nepraleidžia progos jos Jai suteikti. Dabar ji išsako savo nusiteikimą žodžiu in primis: mums dera pirmiausia kalbėti apie Mariją. Taip, apie Mariją, kuri visada buvo ir visada bus Mergelė: Mergelė prieš gimdydama, Mergelė gimdymo metu, Mergelė po gimdymo. Dar daugiau, Ji yra tikra Dievo Motina, Motina To, kuris tuo pat metu yra ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Visi šie titulai suteikia Jai teisę būti paminėtai atskirai nuo visų kitų. Sed ... et beatorum Apostolorum ac Martyrum tuorum [„taip pat ... Tavo palaimintųjų apaštalų ir kankinių“].

Tada šventoji Bažnyčia išvardina Kristaus apaštalus ir kankinius. Dabar ji pasakys kankinių vardus, bet ne anksčiau nei apaštalų vardus. Šv. Matas yra vienintelis, kuris yra praleidžiamas, bet jo vardas atsiranda vėliau, kitame išvardijime, po konsekracijos. Šiems išvardijimams prigijo vardas diptichai [gr. diptychos – dvigubas, dukart sudėtas], nes anksčiau jie buvo surašomi ant sulenktų lentelių, dažnai padarytų iš turtingai išraižyto dramblio kaulo. Ant altoriaus būdavo naudojami keli diptichai: ant vieno iš jų būdavo įrašyti šventųjų, kuriuos buvo svarbiausia paminėti, vardai, ant kito – valdančio Popiežiaus arba patriarcho, kurio jurisdikcijoje buvo ta vietovė, ir tos diecezijos vyskupo vardas. Kartais būdavo pridedamas trečias diptichas skirtas katalikiško šalies valdovo ir jo vaikų vardams. Galų gale ant dipticho buvo surašyti vardai tų, kurie įsteigė bažnyčią, kurioje vykdavo pamaldos, arba kurie suteikė jai paramą ar ypatingą patarnavimą. Kadangi jie buvo konkrečiai išvardinti, sąrašas dažnai būdavo labai ilgas. Jei kas nors turėdavo nelaimę įpulti į ereziją, jo vardas, jei jis būdavo įrašytas diptiche, būdavo ištrinamas ir jis negalėdavo būti vėl įrašomas, kol jis deramai nepaklusdavo Bažnyčiai ir nesusitaikydavo su ja. Diptichų naudojimo papročio buvo atsisakyta, nes galų gale asmenų, pretenduojančių į teisę būti įrašytiems į diptichus skaičius buvo toks didelis, jog tapo apsunkinančiu. Šventųjų sąrašas buvo apribotas ir nustatyti vardai, kuriuos mes šiandien turime mišiole. Vis dėlto šie išvardinimai yra senovinio diptichų papročio liekana.

Šv. Juozapas išvardinime neminimas [38], kaip jis neminimas ir Confiteor maldoje, nes pamaldumui šiam didžiam šventajam buvo lemta išsiplėtoti vėlesniais laikais. Taip buvo dėl to, kad anksčiau, rodant pagarbą liturgijos metu, Bažnyčios ypatingą dėmesys kreipė į apaštalus ir kankinius. Vėliau, kai atėjo laikas patvirtinti Kanoną, šventoji Bažnyčia nebenorėjo net mažose detalėse imtis pertvarkymų ir pakeitimų liturginėje maldoje, kurią nustatė ir pašventino krikščioniškoji senovė. Ji tik, kaip visada, išmintingai ir taktiškai apribojo minimų šventųjų vardų skaičių. Peržvelkime visą sąrašą.

Petri et Pauli. Kunigas pabrėžia šią vieną svarbiausią mintį – kad jis yra glaudžiai susivienijęs su visais šiais šventaisiais ir yra užsiėmęs jų atminimo pagerbimu. Jis pamini šv. Petrą ir Paulių kartu, nes šie du šventieji yra iš tiesų kaip vienas, abu priklauso šventajai Romos Bažnyčiai, kuri buvo įkurta jų bendru darbu. Paskui vardinami kiti apaštalai: Andreae, Iacobi (Jokūbo Didžiojo), Ioannis, Thomae, Iacobi (Jokūbo Mažojo), Philippi, Bartholomaei, Matthaei, Simonis et Thaddaei (Tado, dar vadinamo Judu). Šventieji, kuriuos ką tik išvardino Bažnyčia, visi priklauso Evangelijai, bet norėdama parodyti, jog ji yra visų amžių Bažnyčia, ji mano, kad gerai būtų prie šių garbingų vardų iš pačios Bažnyčios pradžios, pridėti kitus, ne mažiau jai brangius. Taigi tame pačiame sąraše minimi trys Popiežiai: Lini, Cleti, Clementis. Linas, Kletas, Klemensas – juos visus tris įšventino į kunigus šv. Petras, o po šio apaštalo mirties jie visi trys tapo Romos vyskupais. Šv. Petras paskyrė Klemensą būti jo įpėdiniu, bet šis iš pradžių sugebėjo išvengti tos naštos. Nepaisant to, galų gale jis buvo priverstas ją priimti. Tačiau nėra visiškai aišku ar Klemensas paveldėjo šv. Petro Sostą iš šv. Lino prieš ar po šv. Kleto. xysti – minimas kitas Popiežius. Tai Sikstas II, tas pats, kurio diakonas buvo šv. Laurynas. Jis buvo labai žymus Popiežius. Jam buvo nukirsta galva Pretextatus kapinėse ir šv. Kaliksto kapinės, kuriose yra šv. Kamilės kripta, taip pat vadinamos jo, t.y. šv. Siksto vardu. Po to seka Kornelijus, Cornelii, kurio epitafija, neseniai Commedatore de Rossi‘o atrasta katakombose tapo tokio gyvo susidomėjimo objektu; epitafija buvo surasta ant dviejų atskirų gabalėlių: ant vieno buvo parašyta Cor, o ant kito – nelius.

Po šių Popiežių mes matome vyskupo vardą: tai šv. Kiprijonas, Kartaginos vyskupas – Cypriani. Laurentii – didysis diakonas šv. Laurynas, kurį visada taip išskirtinai pagerbia šventoji Bažnyčia. Visi minėti kankiniai kentėjo persekiojimus valdant Valerijonui, bet sekančio, šv. Chrizogono, Chrysogoni, daliai tai teko valdant Dioklecianui. Jei kalbėsime apie šventuosius Joną ir Paulių, Ioannis et Pauli, tai jie gyveno daug vėliau, jie buvo nužudyti valdant Julijonui Apostatui. Galop Cosmae et Damiani (Kozmo ir Damijono). Abu buvo gydytojai, abu buvo ne romiečiai, bet jų kūnai buvo atgabenti į Romą vėliau; jie kentėjo valdant Dioklecianui. Šie du vardai užbaigia sąrašą, patvirtintą šventosios Bažnyčios ir jokių kitų vardų nebegalima pridėti. Bažnyčia pabaigia maldą, paminėdama visus šventuosius, kurių nuopelnais pasiremdama ji pasiveda Dievui: et omnium Sanctorum tuorum; quorum meritis precibusque concedas, ut in omnibus protectionis tuae muniamur auxilio [„ir visų Tavo šventųjų, dėl kurių nuopelnų ir maldų suteik, kad visuose reikaluose būtume apsaugoti Tavo gelbstinčia globa“].

Taip baigiasi trečioji malda, kuri, kaip ir kitos dvi, yra užtarimo malda. Pirmiausia kunigas meldėsi už šventąją Bažnyčią, už Popiežių, už vyskupą, už visus katalikus, vėliau – už visus tuos, kurių intencija aukojama šventoji Auka. Prie jų jis prijungė kitus žmones, kurie jam svarbūs, galų gale jis priminė Dievui vienybę, kuri jungia Kovojančią Bažnyčią su Triumfuojančia Bažnyčia, o tada prie mūsų altoriaus, čia žemai, nuskambėjo dangaus šventųjų vardai. Šios trys maldos sudaro vieną, todėl tik trečiosios pabaigoje kunigas, sudėdamas rankas, užbaigia ją įprastiniais žodžiais: Per eundem Christum Dominum nostrum. Amen. [„Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“]. Jis sako „Amen“ pašnibždomis, jo balsas neturi būti girdimas iki pat Pater [„Tėve mūsų“] maldos.

[37] Tradicinio Bažnyčios mokymo terminas „Kovojanti Bažnyčia“ geriau atspindi tikrą- ją Bažnyčios esmę – kovą už Dievo garbę ir sielų išganymą, nei „naujosios teologijos“ nukalta frazė „Keliaujanti Bažnyčia“.

[38] Popiežius Jonas XXIII 1962 m. prie tradicinių Mišių Kanono pridėjo žodžius et beati Ioseph, eiusdem Virginis Sponsi – „ir palaimintojo Juozapo, šios Mergelės Sužadėtinio“.

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.