Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Gyvųjų „memento“

Memento, Domine, famulorum famularumque tuarum N. et N. ... [„Atsimink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N.“] ir kunigas, sudėdamas rankas, slaptoje tylomis pamini tuos, kuriuos jis nori užtarti prieš Dievą. Taigi, kunigas pirmiausiai meldėsi bendrai už visą Bažnyčią, už Popiežių, už vyskupą ir už visus tikratikius katalikus, tai yra už visus tuos, kurie laikosi šventosios Bažnyčios tikėjimo. Bet ši didžioji Auka, kurios vaisiai yra begaliniai, labiausiai veikia visus tuos, už kuriuos specialiai meldžiamasi. Dėl to kunigui leidžiama paminėti tuos, kuriuos jis labiausiai nori užtarti Dievui. Iš Tradicijos mes sužinome, kad visais amžiais, kunigui buvo paliekama laisvė šitaip labiau melstis už tuos, kurie jam brangūs, nes jiems labiau galima pritaikyti šventosios aukos vaisius, nepakenkiant pagrindinei Mišių intencijai.

Vėl praskleisdamas rankas, kunigas tęsia savo maldą, sakydamas: et omnium circumstantium, quorum tibi fides cognita est et nota devotio... [„ir visus aplink stovinčius, kurių tikėjimas Tau pažįstamas ir maldingumas žinomas“]. Kunigas meldžiasi už visus tuos, kurie yra šalia jo, nes jų tikėjimas paskatino juos palikti visa kita bei ateiti, susirinkti prie altoriaus ir dėl to jie nusipelno ypatingos dalies. Atkreipkime dėmesį į tai, kaip gerai yra dalyvauti Mišiose kaip galima dažniau. Bet jei mes jose dalyvaujame, tai turi būti daroma su tikėjimu ir maldingumu, nes kunigas pabrėžia: quorum tibi fides cognita est et nota devotio. Visiškai aišku, kad kunigas niekad šitaip Dievo akivaizdoje neužtars krikščionių, kurie bažnyčioje elgiasi kaip ir visur kitur, kurie nesidomi tuo, kas vyksta ant altoriaus, ir kurie, atrodytų, neturi daugiau ką veikti, tik kuo daugiau ir kiek galima padoriau prasiblaškyti. Taigi iš tų, kurie dalyvauja Mišiose, naudotis Mišių vaisiais gali tik tie, kurie dalyvauja su tikėjimu ir maldingumu. Tie, kurie negali ateiti, taip pat gali dalyvauti Aukoje, dvasioje su ja susivienydami ir trokšdami, jeigu tik tai būtų jų galioje, joje dalyvauti su tikėjimu ir maldingumu. Jeigu jų nusiteikimas yra toks, jie tikrai gali gauti dalį didžiosios Aukos vaisių, kaip toli jie nuo jos bebūtų. Iš viso to, kas pasakyta, matome, kad kunigas, artindamasis prie altoriaus aukoti auką, negali turėti nei mažiausios asmeninės minties. Tada jis laiko visą Bažnyčią savo rankose ir meldžiasi išskleidęs rankas, kaip ir pats Kristus, aukodamas auką už visus žmones.

Kunigas dar labiau detalizuoja maldą, Dievo akivaizdoje išskirdamas įvairius asmenis, už kuriuos jis aukoja šventąją Auką: pro quibus tibi offerimus: vel qui tibi offerunt hoc sacrificium laudis [„už kuriuos Tau aukojame ar kurie Tau aukoja šią šlovinimo auką“]. Bažnyčia vartoja šį terminą „šlovinimo auka“ (nors siauresnė jo prasmė labiau tinka psalmių giedojimui), nes Šventosios Mišios taip pat skirtos Dievo šlovinimui ir garbinimui, be to, tai yra Šventojo rašto frazė, dažnai sutinkama ir kitur.

„Už kuriuos Tau aukojame“. Kunigas, vis dar melsdamasis už tuos, kuriuos paminėjo, tęsia mintį, pridėdamas: pro se suisque omnibus: pro redemptione animarum suarum, pro spe salutis et incolumitatis suae [„už save ir visus savuosius, už savo sielų atpirkimą, savo išganymo ir saugumo viltį“]. Taip šventoji Auka apima visus, pasiekia visus. Svarbiausiąją vietą šiame vardinime užima žodis siela. Mes čia susidūrėme su tuo prašymu, taip dažnai aptinkamu viduramžių [bažnyčių, ligoninių ir t.t.] steigimo aktuose – pro redemptione animarum suarum [„savo sielų atpirkimui“] ir t.t. Po to Bažnyčia atkreipia dėmesį į jos vaikų kūniškas reikmes, ji prašo Dievo išlaikyti kūną saugų ir sveiką tarp visų pavojų, kurie jam gresia. Galų gale kunigas užbaigia maldą paaukodamas gyvajam Dievui visų tikinčiųjų troškimus ir poreikius šiais žodžiais: tibique reddunt vota sua aeterno Deo, vivo et vero [„Tau, amžinajam, gyvajam ir tikrajam Dievui, išpildo savo įžadus“].

Kunigas šitoje vietoje negali melstis nei už žydus, nei už netikėlius, nei juolab už eretikus, kurie vien dėl paties erezijos fakto yra ekskomunikuoti [atskirti nuo Bažnyčios] ir todėl yra už Katalikų Bažnyčios ribų. Jis taip pat negali melstis už tuos, kurie nors ir nėra eretikais, bet yra ekskomunikuoti dėl kitų priežasčių. Minėti tokių žmonių vardus pačiame šventosios Aukos centre būtų jos šventumo išniekinimas. Už juos galima melstis asmeninėse, bet ne oficialiose maldose. Jie yra atskirti nuo Aukos, nes yra už Bažnyčios ribų, todėl jų neįmanoma minėti šventosios celebracijos metu.

---

[36] Gyvųjų paminėjimas.

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.