Popiežius Leonas XIII. Apie krikščioniškąją demokratiją (I)

Sveikinimas ir Apaštališkasis Laiminimas,

Bauginą ginčai dėl visuomenės ūkio reikalų, jau seniai ne vienoje tautoje išardą pažiūrų sutarimą ir kas dieną vis didėdami, tiek įkaitina visuomenę, jog be reikalo traukia į save rimtųjų piliečių dėmesį ir kelia juose susirūpinimą. Tuos ginčus pagimdė pirmiausia plačiai paskleistos klaidingos filosofinės ir etinės nuomonės. Naujų laikų išradimai pramonėje, susisiekimo greitumas ir visokios rūšies mašinos, lengvinančios darbą ir duodančios pelno, sustiprino tą ginčą. Pagaliau, piktų nenuoramų pastangomis turtingųjų ir skurstančiųjų tarpe sukeltas nesugyvenimas privedė dalykus jau prie to, kad valstybės, vis dažniau įvairių neramumų varginamos, susilauks, rodos, ir labai didelių nelaimių.

Mūsų pontifikato pradžioje Mes esame atkreipę visuomenės akį į tai, koks pavojus iš tos pusės jai gresia; laikėme savo pareiga įspėti viešai katalikus, kokios didžios yra socializmo klaidos ir koks pavojus gresia iš jo ne tik šio žemiškojo gyvenimo gerovei, bet lygiai ir viešajai dorovei ir tikėjimui. Tam tikslui 1878 m. gruodžio mėn. 28 d. išleidome Encikliką Quod Apostolici muneris.

Minėtam pavojui kas dieną bedidėjant visuomenės ir atskirų žmonių nenaudai, Mes vėl su dar didesniu atsidėjimu šį dalyką keliam aikštėn. 1891 m. gegužes mėn. 15 d. paskelbtame rašte Rerum Novarum Mes plačiai apibūdinom teises ir pareigas, kurios turėtų jungti dvi piliečių klases — darbdavius ir darbininkus. Kartu Evangelija pasirėmę nurodėme ir tas priemones, kurios, Mūsų manymu, visų labiausiai tiktų teisybei ir tikėjimui saugoti bei kovoms tarp luomų šalinti.

Dievo padedami ir juo pasitikėdami Mes neapsivylėme. Ir iš tikrųjų: net nekatalikai, teisybės verčiami, pripažino, kad Bažnyčia rūpinasi visais žmonių luomais, o ypač tais, kurie vargsta. Mūsų raštais gausingai pasinaudojo katalikai, nes iš jų jie pasiėmė ne tik drąsos ir jėgų pradėtus gerus darbus tęsti, bet rado juose ir tos pageidaujamos šviesos, su' kurios pagalba katalikai galės tais klausimais toliau ramiau ir sėkmingiau vykdyti ir savo mokslinius tyrinėjimus. Nuomonių skirtumai dėl to iš dalies išnyko visai, iš dalies sušvelnėjo. Praktikoje gi, nenuilstamo pasiryžimo dėka padėti neturtingiesiems, ypač ten, kur jie visų labiausiai vargsta, įkurta nemaža naujų tam reikalui įstaigų arba naudingai padidintos jau esančios, pavyzdžiui, biurai bemoksliams teikti teisinę pagalbą, liaudies sekretorijatais vadinami, paskolų kasos kaimuose, draugijos savitarpei paramai teikti ar nuo nelai¬mingų atsitikimų drausti, darbininkų sąjungos ir kitos tos rūšies įstaigos.

Taip tad, Bažnyčios nurodomi, katalikai ima jungtis bendram darbui ir rūpintis įstaigomis tos liaudies naudai, kurios dorovingumui labai dažnai gresia įvairūs vyliai ir pavojai ne mažiau, kaip kad skurdas ir vargas. Šita liaudies veikimo naudai kryptis pradžioje neturėjo sau atskiro pavadinimo. Krikščioniškojo socializmo vardas ir kiti iš jo kilę vardai ne be pagrindo buvo pamiršti. Daugeliui ne be pamato patiko vadinti šią naują kryptį krikščioniškuoju liaudies veikimu; kai kur tos krypties veikėjai vadina save krikščioniškaisiais visuomenininkais; kitur šita kryptis vadinasi krikščoniškoji demokratija, o josios šalininkai — krikščionys demokratai; mat tuo norima atskirti ji nuo socialistų vedamojo veikimo, socialistiniu demokratizmu vadinamo.

Iš šių dviejų paskiausiai paminėtų krypties pavadinimų, jei pirmasis — krikščioniškieji visuomeninkai — dar ir atrodo pakenčiamas, tai antrasis — krikščioniškoji demokratija — be abejo, nepatinka daugeliui padorių žmonių, nes jie mano jame esant kažin ką dviprasmiška ir pavojinga. Šito pavadinimo bijoma dėl daugelio priežasčių, būtent, kad nebūtų slaptai einama prie demokratinės valstybės formos ar statoma ji aukščiau už kitas valstybių politines formas; kad nesirodytų, jog krikščioniškojo tikėjimo palaima, lyg paneigiant visus kitus luomus valstybėje, tetaikoma liaudies gerovės naudai, kad, pagaliau, tuo vylingu vardu nebūtų pridengiamos pastangos neigti teisėtą pasaulinę ar bažnytinę valdžią.

Kadangi dėl šito paprastai jau per daug, o kartais ir žiauriai ginčijamasi, tai laikome savo pareiga sutvarkyti ginčą, nurodydami, kaip katalikai turėtų žiūrėti į šį dalyką; be to, norime duoti nurodymų, kurie padėtų katalikams praplėsti jų veikimą ir padaryti jį žymiai išganingesnį visuomenei.

Ko siekia socialistiškoji demokratija ir ko turėtų siekti krikščioniškoji demokratija, yra visai aišku. Pirmoji srovė, nežiūrint to, ar ji daugiau ar mažiau kraštutinėmis formomis pasireiškia, yra tiek iškrypus, jog laiko niekais visa, kas antgamtiška, teieško materialinės bei išorinės gerovės manydama, kad visa žmogaus laimė yra tos gerovės pasiekti ir jąja naudotis. Iš čia ir jų noras, kad visa valdžia valstybėje būtų liaudies rankose, kad, panaikinus luominius skirtumus ir sulyginus piliečius, būtų galima eiti ir prie jų sulyginimo turtų atžvilgiu; dėl to reikalaujama panaikinti nuosavybės teisę, o visą esančiąją privatinę nuosavybę, kartu ir pragyvenimo reikmenis, padaryti bendra nuosavybe. Tuo tarpu krikščioniškoji demokratija, jau vien tik dėl to, kad pasivadino kriščioniška, turi remtis dieviškojo tikėjimo apreikštais dėsniais, kaip savo pamatu, ir siekti vargstančiųjų gerovės tuo būdu, kad iš to turėtų naudos ir amžinybei sukurtos žmonių sielos. Dėl to teisybė turi būti tai srovei švenčiausias daiktas; ji turi pripažinti piliečiams neliečiamą teisę įsigyti ir valdyti nuosavybę, globoti skirtingus luomus, tikrai reikalingus gerai sutvarkytoje visuomenėje, pagaliau ji turi pripažinti tą žmonijos sugyvenimo formą ir charakterį, kurį jai davė jos Kūrėjas — Dievas. Aišku tad, kad tarp socialistiškos demokratijos ir krikščioniškosios nėra nieko bendro: jos skiriasi viena nuo kitos tiek, kiek socializmo mokslas skiriasi nuo Kristaus mokslo.

Nedera tad krikščioniškos demokratijos vardas politiškai aiškinti. Nors žodis „demokratija” savo tiesiogine ir filosofine prasme ir reiškia liaudies valdžią, tai vis dėlto kalbamuoju atveju, atmetus bet kokią politinę jo reikšmę, šis žodis reikia taip vartoti, kad jis tereikštų minėtąjį krikščionišką veikimą liaudies naudai. Prigimties ir Evangelijos nuostatai yra savo prigimtimi aukštesni už žmonių institucijas ir dėl to būtinai turi būti nepriklausomi nuo bet kurios valstybių susitvarkymo formos; jie gali susiderinti su kiekviena iš jųjų, jei tik jos neprieštarauja padorumui ir teisingumui. Vadinas, tie nuostatai yra ir lieka nuošaly nuo politinių srovių bei įvairių įvykių taip, kad bet kurioje valstybių santvarkoje piliečiai galėtų ir turėtų vykdyti tuos nuostatus, kurie įsako mylėti Dievą labiau už viską, o artimą, kaip patį save. Toks buvo Bažnyčios mokslas visados juo Romos popiežiai vadovavosi visuomet santykiaudami su valstybėmis, nepaisydami, kokia buvo jų vyriausybės forma. Dėl to katalikų nusistatymas ir veikimas, kuris siekia pagerinti vargstančiųjų būvį, suprantama, neturi būti kreipiamas į tai, kad viena kuri valstybės forma būtų keliama ar remiama daugiau už kitą.

Panašiai iš krikščioniškos demokratijos sąvokos reikia pašalinti ir kita aplinkybė, duodanti progą piktintis. Būtent, kad krikščioniškoji demokratija, tiek atsidedanti žemesnių jų luomų gerovei, atrodo, lyg pamirštanti kitus luomus, kurių reikšmė visuomenės išlaikyme ir jos tobulinime betgi yra ne menkesnė. Tam išvengti padeda krikščioniškos artimo meilės įstatymas, apie kurį esame aukščiau kalbėję. Toji meilė turi apimti visus žmones, nežiūrint, kurio luomo jie būtų, kaip vienos ir tos pačios šeimos narius, to paties geriausiojo Dievo leistus ir Išganytojo atpirktus bei į tą pačią amžinąją tėviškę skirtus. Toks yra Apaštalo mokslas ir įspėjimas: „Vienas kūnas ir viena dvasia, taip kaip jūs ir esate pašaukti į vieną jūsų pašaukimo vilti. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kurs stovi aukščiau už visus, visuose veikia ir yra visuose mumyse [1]). Tad dėl natūralaus liaudies su kitais luomais susiėjimo, krikščioniškuoju broliškumu dar sustiprinto, visa, kas daroma liaudžiai padėti, atsiliepia naudingai ir kitiems luomams, ypač kad geram minėto darbo pasisekimui, aišku, tinka ir yra būtina, jog ir tie luomai būtų kviečiami į šį darbą, apie ka kalbėsime toliau.

Krikščioniškosios demokratijos vardu lygiai negali būti pridengiamos pastangos griauti paklusnumą bei priešinimąsi teisėtai valdžiai. Gerbti valdančias pagal jų paskyrimą valstybėje valdžias ir klausyti jų teisingų įsakymų liepia prigimties ir krikščionybės įstatymai. O kad tai būtų verta žmogaus ir krikščionio, reikia, kad tai būtų daroma nuoširdžiai ir iš pareigos, vadinas, pagal sąžinę, kaip to reikalavo ir Apaštalas, kuris pasakė: „Kiekvienas tepasiduodie aukštesniosioms vyresnybėms [2] Tad nekrikščioniškai elgiasi tas, kuris nenori būti valdomas bei klausyti tų kurie turi galios Bažnyčioje valdyti, būtent, visų pirma vyskupų, kuriuos, nesiaurindama Romos popiežiaus visa apimančios valdžios, pastatė Šventoji Dvasia Dievo Bažnyčiai valdyti, kurią jis yra įgijęs savo krauju [3]. Kas kitaip manytų bei darytų, tas iš tikrųjų būtų pamiršęs to paties Apaštalo labai svarbų įsakymą: „Klausykite savo vyresniųjų ir būkite jiems pasidavę, nes jie budi, kaip tie, kurie duos apyskaitą už jūsų sielas" [4]. Labai svarbu, kad šituos žodžius giliai į savo širdis įsirašytų visi tikintieji ir stengtus juos vykdyti visose gyvenimo aplinkybėse; ypač dvasininkai, svarstydami juos, tenepamiršta įtikinėti ne tik ragindami juos žodžiu, bet labiausiai savo pavyzdžiu.

Taigi, priminę šiuos principus, kuriuos jau esame tam tikra proga tiksliai paaiškinę, tikimės, kad dabar baigsis ginčai dėl krikščioniškosios demokiatijos vardo ir išnyks visokia baimė pavojų ir tuo vardu pavadinto veikimo. Ir ne be pamato laukiame to, nes, iš tikrųjų, atmetus kai kurias perdėtas ir klaidingas nuomones apie šitaip suprastos krikščioniškosios demokratijos esmę ir reikšmę, niekas, be abejo, nesmerks tų pastangų, kurios, prisiderindamos prie prigimties ir dieviškųjų įstatymų, siekia tik vieno, būtent, kad tie. kurie gyvena iš rankų darbo ir amatų, būtų pakenčiamesniame padėjime ir galėtų palaipsniui patys savo ateitį aprūpinti, kad galėtų laisvai ir viešame gyvenime pildyti dorovės ir religijos pareigas ir jaustis esą ne gyvuliai, bet žmonės, būti ne pagonimis, bet krikščionimis, kad tuo būdu lengviau ir su juo didesniu noru siektų to tik vieno būtino, tai yra aukščiausiojo Gėrio, kuriam esame gimę. Toks turi būti tikslas ir tokie siekimai tų, kurie nori tikrai pakelti liaudį krikščioniškąja dvasia ir ją apsaugoti nuo socializmo maro.

Sąmoningai esame čia palietę dorovės ir religijos pareigų vykdymą, nes kai kurie patys mano ir stengiasi kitus įtikinti, kad socialinis klausimas, kaip jie tą reikalą vadina, esąs tik ekonominis klausimas. Tuo tarpu yra aiškių aiškiausia, kad tariamasis klausimas yra pirmiausia dorovinio ir religinio pobūdžio klausimas ir kad dėl to jis  reikia spręsti daugiausia remiantis dorovės ir religijos principais. Jei, sakysim, atlyginimas už darbą būtų padvigubintas, darbo laikas sutrumpintas, maisto kainos žemos, tai vis dėlto jei darbininkas vaduosis, kaip tatai dažnai atsitinka, tais mokslais ir seks tais pavyzdžiais, kuriais jis raginamas negerbti Dievo ir nedorei gyventi, jo visas triūsas ir pelnas turės nueiti niekais. Visų dienų patyrimas rodo, kad daugumas darbininkų skursta, nors trumpiau tedirba ir didesnį atlyginimą gauna, kai gyvena nedorai ir be jokio tikėjimo. Panaikinkite tuos jausmus, kuriuos įdiegia ir auklėja žmonėse krikščionybė, pašalinkite rūpinimąsi savo ateitimi, kuklumą, taupumą, kantrybę ir kitas geras įgimtas dorybes — ir veltui sieksite gerovės, kad ir didžiausias pastangas dėdami. Šit priežastis, kodėl, ragindami katalikus kurti sąjungas bei panašias įstaigas liaudies gerovei kelti, Mes visada lygiai primindavome, kad visa tai būtų daroma su tikėjimo dvasia ir jam padedant bei vadovaujant.

Ypatingai šitas katalikų veikimas vargstančiųjų naudai didesnio pagyrimo yra vertas ir dėl to, kad jis pasireiškia kaip tik toje srityje, kurioje visuomet sėkmingai, Bažnyčios laiminama, reiškėsi veikli, prie laiko aplinkybių prisitaikanti krikščioniška artimo melė. Šitas artimo meilės įstatymas, lyg teisingumo įstatymą tobulindamas, įsako ne tik atiduoti kiekvienam tai, kas jo yra, ir niekam nekliudyti naudotis savo teisėmis, bet, be to, ir padėti vienas kitam žodžiu, ne liežuviu, bet darbu ir tiesa [5], pagal tuos Kristaus žodžius su tokia meile savo mokiniams sakytus: ,,Aš jums duodu naują įsakymą, mylėti kits kitą, kaip aš jus mylėjau ... Iš to visi pažins, kad jūs mano mokiniai, jei turėsite meilę vienas kito." [6].

Šitas savitarpio paramai teikti veikimas nors ir turi pirmiausia rūpintis sielos amžinuoju gėriu, tai vis dėlto neturėtų niekinti visa to, kas yra reikalinga gyvenimui ir kas jį lengvina. Šiuo atveju verta prisiminti Kristus, kuris, Jono Krikštytojo mokinių klausiamas: „Tu esi, kursai turi ateiti, ar kito laukiame?" primena jiems Izaijaus žodžius, kuriais nurodo savo atėjimo į žmones priežastis: „Aklieji regi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji pagydomi, kurtiniai girdi, mirusieji keliasi, betur¬čiams skelbiama Evangelija" [7]. Taip pat, kalbėdamas apie Paskutinį Teismą ir amžinąjį atlyginimą bei laimę, pareiškė, kad jis kreipsiąs dėmesį ypatingai į tai, kaip žmonės vienas kitą mylėjo. Šitoje Kristaus kalboje stebina tai, kad, neminėdamas sielai darytų gerų darbų, primena gailestingumo pareigą tik kūno atžvilgiu ir vertina to gailestingumo darbus taip, lyg jie būtų daromi jam pačiam. „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte, buvau svečias, ir jūs mane priėmėte; buvau nuogas, ir jūs mane apdengėte; ligonis, ir jūs mane aplankėte; buvau kalėjime, ir jūs atėjote pas mane" [8].

Prie šitų žodžių apie kūno ir sielos meilę Kristus pridėjo save kaip pavyzdį, o visi žinome, koks kilnus jis yra. Tikrai, malonu yra šia proga prisiminti šis tėviškos širdies pasakymas „Gaila man minios" ir jojo pasiryžimas jai padėti net su stebuklų pagalba. Štai tos meilės paminklas: „Jis perėjo gera darydamas ir gydydamas visus velnio apsėstuosius [9].

Šitą Kristaus paliktąjį artimo meilės mokslą Apaštalai iš pat pradžios šventai ir uoliai vykdė; kurie po jų priėmė krikščioniškąjį tikėjimą yra žinomi, kaip kūrėiai gausingų įstaigų įvairiems žmonių vargams lengvinti. Šitos įstaigos, nuolatos augdamos ir tobulėdamos, sudaro išimtinį ir nepaprastą krikščionybės bei iš jos gimusios kultūros papuošimą taip, jog bešaliai žmonės negali ganėtinai tuo atsistebėti, ypač kai pamano, kaip labai žmogus yra linkęs, pamiršdamas svetimąją, tesirūpinti savąja gerove.

Iš gerų darbų eilės negalima išskirti ir teikimo piniginės paramos, išmaldos pavidalu; šiuo reikalu kalba šie Kristaus žodžiai: „Duokite išmaldos iš to, kas lieka" [10]. Socialistai ją neigia ir nori, kad ji būtų iš gyvenimo pašalinta, laikydami ją įžeidžiančia įgimtąjį žmogaus garbingumą. Vis dėlto, jei išmalda yra duodama su evangeliška dvasia ir krikščionišku būdu [11], tai ji anaiptol nekelia j puikybę nei duodančiųjų, nei daro gėdos ją imantiems. Neteisinga yra manyti, kad ji netinkanti žmogui: ji, atvirkščiai, greičiau jungia visuomenę krūvon, iškeldama savitarpio patarnavimo reikalą. Juk tikrai nėr tiek turtingo žmogaus, kuris būtų visai nereikalingas svetimos pagalbos, kaip lygiai nėr ir tokio varguolio, kuris kitam niekuo negalėtų būti naudingas. Todėl yra natūralu, kad žmonės, pasitikėdami vieni kitais, prašo pagalbos ir vieni kitiems ją mielai teikia.

Tuo būdu teisingumas ir artimo meilė, Kristaus teisingu ir meiliu įsakymu su vienas kitu sujungti, nuostabiai laiko draugėje visuomenę ir išmintingai veda atskirus jos narius į asmeninę ir visuomeninę gerovę.

Išnašos:

1) Efez. 4, 4—6;

2) Rom. 13, 1, 5;

3) Apd. 20, 28;

4) Žyd. 13, 17;

6) 1 Jo. 3, 18;

7) Mat. 11, 6;

8) Mat. 25, 36;

9) Apd. 10, 38;

10) Luk. 11, 41;

11) Mat. 6, 2—4;

---

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.