RSS
Facebook
Nustatant klusnumo ribas, niekas teneabejoja, kad reikia klausyti Ganytojų, ypač Romos Popiežiaus autoriteto, tuose dalykuose, kurie priklauso dogmų sričiai, kurių užsispyręs atmetimas negali išvengti padarinių, gresiančių už ereziją. Nepakanka nuoširdžiai ir tvirtai pritarti Bažnyčios mokslui, kuris kad ir nebūtų apribotas iškilmingu sprendimu, bet paprastai Bažnyčios yra visuotinai pateikiamas tikėti kaip Dievo apreiškimas, kurį kaip katalikiško ir dieviško tikėjimo tiesą įsako tikėti Visuotinis Vatikano Susirinkimas. Be šito, tarp krikščionių pareigų reikia laikyti pareiga leisti būti valdomu ir vadovaujamu Vyskupų, pirmoje vietoje Apaštalų Sosto. Kaip tat yra nuoseklu, yra labai aišku, nes tai, kas yra dieviškajame apreiškime, dalimi liečia Dievą, dalimi patį žmogų ir žmogaus išganymui būtinuosius dalykus. Gi kaip jau esame sakę, abu dalyku, t. y. ir ką reikia tikėti ir kaip reikia elgtis, dieviškąja teise įsako Bažnyčia, o Bažnyčioje — Popiežius. Todėl Popiežiaus autoritetui priklauso nuspręsti, kas įeina į dieviškąjį apreiškimą, kas su apreiškimo mokslu derinasi ir kas jam prieštarauja. Tuo pačiu pagrindu jam priklauso parodyti, kas yra padoru ir kas nepadoru, kas būtina išganymui daryti ir ko vengti: kitaip jis negalėtų būti žmogui nei neklaidingas Dievo žodžio aiškintojas, nei saugus vadas gyvenime.
Labiau reikia įsigilinti ir į Bažnyčios prigimtį: krikščionių vieningumas nėra prievartos dalykas, bet su Dievo pagalba kilnesniais būdais sukurta bendruomenė, kuri tiesiai ir pirmoje eilėje rūpinasi suteikti sieloms ramybę ir išganymą. Kadangi iš Dievo malonės Bažnyčia tik viena turi tam būtinų priemonių, tai ji turi tam tikrų įstatymų, tam tikrų pareigų ir, tvarkydama krikščionių bendruomenę, seka būdais bei keliais, atitinkančiais jos prigimtį. Tačiau šis valdymo kelias yra sunkus ir susijęs su dažnais Bažnyčios įžeidimais. Bažnyčia valdo visuose žemės kraštuose pakrikusias tautas, skirtingas savo kilme ir papročiais, kurios kiekviena savam krašte gyvendamos savais įstatymais, turi pareigą kartu paklusti ir pasaulinei valdžiai ir dvasinei. Tos pareigos saisto tą patį asmenį, tačiau, kaip jau sakėme, savo tarpe neprieštarauja ir nėra sumišusios, kadangi vienos liečia valstybės gerovę, kitos — bendrąjį Bažnyčios labą, vienos ir kitos skirtos ugdyti žmonių tobulumui.
Taip supratus teises ir pareigas, yra visai aišku, kad valstybių valdytojai turi pilniausią laisvę tvarkyti savo srities reikalus. Bažnyčia to ne tik nekliudo, bet aiškiai padeda. Bažnyčia, įsakydama labiausiai paisyti pagarbos, kurios Dievui reikalauja leisingumas, tuo pačiu ragina būti teisingu ir savų žemiškų valdovų atžvilgiu. Gi savo kilme kur kas kilnesnė dvasinė valdžia visa yra tame, ir to siekia, kad valdytų žmonių sielas, gindama Dievo karalystę ir jo teisybę [25]. Nenusikalstant tikėjimui negalima abejoti, kad ši sielų valdžia priklauso vienai Bažnyčiai ir kad joje politinė valdžia neturi jokios dalies: nes ne Cezariui, o Petrui Jėzus Kristus patikėjo dangaus karalystės raktus. Su šiuo mokslu apie politinius ir religinius dalykus siejasi kai kurie kiti ne mažos vertės dalykai, apie kuriuos šioje vietoje nutylėti nenorime.
Krikščioniškoji karalystė yra kuo toliausiai nuo bet kokios rūšies politinės valdžios. Nors savo santvarka ji ir panaši į valstybę, tai kilmę, tikslą, prigimtį turi labai skirtingus nuo laikinųjų valstybių. Taigi Bažnyčia turi teisę gyventi ir gintis jos prigimtį atitinkančių institucijų ir įstatymų padedama. Kadangi jinai yra ne tik tobula bendruomenė, bet dargi aukštesnė už bet kokią žmogiškąją bendruomenę, tai sekti grupių varžytynes ir tarnauti civilinių reikalų nepastovioms kryptims yra labai priešinga jos teisėms ir pareigoms. Dėl tų pačių priežasčių saugodama savo teises, sąžiningiausiai paisydama kitų teisių, Bažnyčia mano, kad ne jai priklauso spręsti, kuri yra geriausia valstybės santvarkos forma, kokiais būdais tvarkomi krikščionių civiliniai reikalai. Iš įvairių valstybės rūšių ji nė vienos nesmerkia, jeigu tik neliečiama religija ir dorovinė drausmė. Pagal šias taisykles reikia ir atskiriems krikščionims kreipti savo mintis ir veiksmus. Nėra abejojimo, kad politinėje srityje gali būti padorios varžytynės, kai būtent kovojama nepažeidžiant teisingumo ir tiesos, kad įgyvendintų tas nuomones, kurios, atrodo, bendram labui yra pranašesnės už kitas. Tačiau yra nesaikingas religijos piktnaudojimas traukti į kurią nors partiją Bažnyčią arba norėti turėti ją talkininke nugalėti savo konkurentams. Priešingai, religija visiems turi būti šventa ir nesutepta. Netgi pačioje valstybių drausmėje, ko negalima atskirti nuo dorovės įstatymų ir religinių pareigų, visada pirmoje eilėje to reikia paisyti, kas geriausiai derinasi su krikščionio vardu. Jeigu atrodo, kad dėl priešų veiklos tam vardui gresia pavojus, reikia mesti visokį nesutarimą, sutartiniais protais bei viena nuomone reikia imtis ginti ir kovoti už religiją, kuri yra didžiausias bendrasis gėris, kuriam reikia palenkti visokį kitą gėrį. Manome, kad yra reikalo tai tiksliau paaiškinti.
Aišku, kad ir Bažnyčia ir valstybė abi turi kiekviena savo vadovybę: todėl tvarkydamos savo reikalus, jos abi viena antros nepriklauso, suprantama, kad tose ribose, kurias kiekvienai užbrėžia jų pirminis tikslas. Tačiau iš to jokiu būdu negalima daryti išvados, kad jodvi turi būti viena nuo kitos atskirtos, juo labiau — savo tarpe kovoti. Mums prigimtis leidžia ne tik būti, bet reikalauja būti ir tvarkingus. Todėl iš viešosios tvarkos rimties, kurios pirmoje eilėje siekia civilinis žmonių susijungimas, žmogus reikalauja, kad jis galėtų gera jaustis ir juo labiau, kad iš to jis galėtų susilaukti pakankamos pagalbos siekti aukštesnio tobulumo. Šis pažangumas tobulume yra ne kur kitur, tiktai dorybių pažinime ir praktikavime. Žmogus kartu nori — tat jis ir privalo norėti — Bažnyčioje surasti pagalbos, kurios padedamas galėtų tobulai atlikti tobulo nuolankumo pareigą Dievui. Ta pagalba slypi pažinime ir praktikavime tikrosios religijos, kuri yra pati pagrindinė tarpe dorybių, kadangi ji, kreipdama žmogų į Dievą, apima ir palenkina visas kitas dorybes. Taigi kuriant institucijas, leidžiant ir sankcijonuojant įstatymus, reikia paisyti žmogaus moralinės ir religinės pusės ir rūpintis žmogaus tobulumu, tačiau teisingai ir tvarkingai: neįsakyti ar nedrausti ko nors pirma neapsvarsčius, kas priklauso žmonių civilinei bendruomenei, o kas religinei. Dėl šios tad priežasties Bažnyčiai negali nerūpėti, kokie valstybėje galioja įstatymai, ne todėl, kad tai yra valstybės sritis, bet kad tie įstatmai kartais, išeidami iš jiems privalomų libų, įsibrauna į Bažnyčios teisių sritį. Bažnyčiai yra Dievo uždėta pareiga netgi pasipriešinti, jeigu kada nors valstybės drausmė kenkia religijai, ir uoliai stengtis, kad tautų įstatymai ir institucijos būtų persunkti Evangelijos dvasus. Ir kadangi valstybės gerovė daugiausia priklauso išminties tų, kurie tautą valdo, tai Bažnyčia negali nei palankumo rodyti, nei pagalbos teikti tokiems asmenims, kuriuos jaučia prieš Bažnyčią kovojant, kurie viešai atsisako gerbti jos teises, kurie prigimtimi savitarpy susijusius šventus ir civilinius dalykus stengiasi išskirti. Iš kitos pusės Bažnyčia yra palanki tiems, kaip ji ir privalo būti, kurie apie pasaulinę valdžią ir krikščioniškąją bendruomenę galvoja taip, kaip reikia galvoti, ir stengiasi, kad jos abi savo tarpe bendradarbiautų siekdamos bendro visuomenės labo. Šiuose įsakymuose glūdi taisyklės, kurių turi laikytis viešojo gyenimo veikloje? kiekvienas katalikas. Ir visur, kur tik Bažnyčia gali turėti įtakos į viešojo gyvenimo reikalus, visada reikia rodyti palankumo vyrams pagarbos verto dorovingumo ir nusipelniusiems krikščionio vardo. Ir negali būti jokių priežasčių, dėl kurių būtų galima aukščiau statyti tokius, kurie religijos atžvilgiu yra blogai nusiteikę.
Iš to viso aišku, kokia yra didelė pareiga saugoti vienodą nuomonę, ypatingai todėl, kad šiais laikais tokiomis apgaulingomis nuomonėmis kovojama prieš krikščionio vardą. Kas uoliai stengsis laikytis Bažnyčios, kuri yra tiesos šulas ir tvirtumas [26], lengvai apsisaugos nuo melagingų mokytojų .... kurie jiems žada laisvę, patys būdami sugedimo vergai [27]. Dar daugiau — patys būdami Bažnyčios galios dalininkai, žabangas nugalės išmintimi, o jėgą — tvirtumu. Čia ne vieta nagrinėti, ar ir kiek prie naujų reiškinių prisidėjo katalikų apsileidimas ir vidinis jų nesutarimas: tačiau yra tikra, kad blogieji žmonės mažiau turėtų drąsos ir nebūtų tiek gero sugriovę, jeigu daugelio sielose viešpatautų tvirtesnis tikėjimas, kuris veikia meile [28], ir nebūtų taip plačiai kritusi krikščioniškoji dorovės drausmė, kurią mums yra palikęs pats Dievas. O kad praeities prisiminimas nuteiktų ateityje teisingiau galvoti!
Tiems, kurie imasi valstybinių reikalų tvarkymo, ypatingai reikia vengti dviejų klaidų, kurių viena neteisingai sau savinasi išminties vardą, o kita slypi klaidingame pasitikėjime savimi. Kai kurie neigia reikalą viešai pasipriešinti įsgalėjusiai ir viešai nedorybei, kad kartais ta kova nesuerzintų anų blogųjų. Ar šitaip galvojantieji eina su Bažnyčia, ar prieš Bažnyčią, yra neaišku: kai kada jie tvirtina išpažįstą katalikų doktriną, tačiau norėtų, kad Bažnyčia leistų saugiai skleisti kai kurias nuomones, priešingas Bažnyčios nuomonėms. Su skaudančia širdimi jie pakenčia tikėjimo silpnėjimą ir dorovės kritimą, tačiau nesirūpina priemonėmis tai pašalinti, o ne retai perdėtu nuolaidumu ar kenksminga simuliacija blogį tik dar padidina. Jie patys nenori, kad kas nors abejotų jų atsidavimu Apaštalų Sostui, tačiau visada randa ką prikišti Popiežiui. Šių žmonių išmintis yra tos rūšies, kurią Apaštalas Povilas vadina kūno pastangomis ir mirtimi. Kūno pastangos yra nedraugiškos Dievui, nes jos nepasiduoda Dievo įstatymui ir negali jam pasiduoti [20]. Nieko nėra mažiau tinkamo sumažinti blogiui, kaip tokios pastangos. Priešams yra visiškai aišku, to daugelis priešų nevengia skelbti ir tuo didžiuotis, kad katalikų religija, kuri tik viena yra teisinga, reikia, jeigu tik įmanoma, visiškai išnaikinti. To siekdami, jie nieko nevengia: jie jaučia, kad juo labiau susvyruos kitų drąsa, juo daugiau jie turės galios blogiefhs dalykams. Taigi kas myli tiktai kūniškąją išmintį ir dedasi nežiną, kad kiekvienas krikščionis turi būti geras Kristaus karys, kurie nugalėtoiams priklausantį atlyginimą nori pasiekti minkščiausiu keliu ir kovų nepaliesti, tam tik tiek maža trūksta, kad būtų palaikytas vienu iš blogųjų, kad tiesiog dera jį tokiu palaikyti.
Iš kitos pusės ne maža yra ir tokių, kurie, klaidingo uolumo skatinami, arba, kas yra dar didesnė blogybė, viena darydami, o kita rodydami darą, imasi ne jiems priklausančios srities. Jie net iki to laipsnio norėtų, kad Bažnyčios reikalai būtų tvarkomi pagal jų sprendimus ir nuomones, kad visa, kas kitaip daroma, jie nepalankiai priima ir iškenčia su prieštaravimu. Jie serga perdėtomis pretenzijomis ir yra ne mažiau peiktini už anuos, apie kuriuos ką tik kalbėta. Tokiu elgesiu jie nepaiso Bažnyčios teisėtos valdžios, o ją iškreipia. Valdžią turinčiųjų pareigas jie nori skirti privatiems asmenims, darydami didelės žalos tai tvarkai, kurią Bažnyčioje paliko Dievas, kurią amžinai reikia saugoti ir kurią pažeisti Dievas neleidžia nebaudęs. Yra geriausi tie, kurie niekad neatsisako stoti j kovą, kada tik yra reikalo, būdami tikri ir įsitikinę, kad neteisingos jėgos žus ir kada nors kapituliuos prieš teisės ir religijos šventumą. Atrodo, kad garbingai elgiasi tie, kurie, sekdami senu keliu, stengiasi ginti religiją, ypač nuo to atviriausio sąmokslo, siekiančio išnaikinti krikščionių vardą. Tie priešai nesiliauja nedraugiškai kovoję prieš Romos Popiežių ir jo žemiškajai galiai susiaurėjus.
Tie Bažnyčios gynėjai rūpestingai stengiasi elgtis klusniai ir neįsakyti nesiima šioje srityje jokių žygių. Kadangi tokia klusnumo valia, susijusi su drąsa ir tvirtumu, yra būtina visiems krikščionims, kad neapsileistų [30] jokiuose dalykuose, kuriuos laikas atneštų, labai pageidaujame, kad visuose aukštu laipsniu būtų tai, ką Povilas vadina dvasios išmintimi [31]. Tvarkant žmogiškuosius veiksmus, ši išmintis seka geriausiąją vidurio taisyklę, žmoguje padarydama tai, kad jis iš tingumo nekrinta į bailią desperaciją ir per daug nepasitiki per gerai apie save manydamas. Politinė išmintis yra dvejopa: viena liečia bendrąjį labą, kita kiekvieno privatųjį gerą. Ši antroji pasireiškia privačiuose asmenyse, kurie klauso patarimo ir teisingo proto, betvarkydami patys save. Gi pirmoji pasireiškia asmenyse, įstatytuose kitiems vadovauti su valdymo teise. Čia privačių asmenų visa politinė išmintis yra ta, kad ištikimai vykdytų teisėtos valdžios įsakymus. Išmintis glūdi prote; valdyti ir vadovauti yra ypatingas proto dalykas; ir todėl kiekvienam, kiek jis dalyvauja valdžioje ir vadovavime, tiek dera turėti proto ir išminties. Yra aišku, kad valdiniai, kiek jie yra valdiniai, ir tarnai, kiek jie yra tarnai, turi ne valdyti ir vadovauti, o būti valdomi ir vadovaujami. Todėl išminties reikalaujama ne iš tarno kaip iš tarno ir ne iš valdinio kaip iš valdinio. Tačiau kadangi kiekvienas žmogus, kaip protinga būtybė, proto sprendimo ribose dalyvauja valdyme, tai pagal tatai jam dera turėti išminties. Todėl yra aišku, kad valdovo išmintis, kaip sakoma (VI Ethic.) yra panaši į architekto išmintį, o valdinių išmintis — panaši į rankų darbininkų išmintį [32].
Tokia nuotaika ir tokia tvarka juo labiau turi viešpatauti Bažnyčioje, juo platesnes sritis tenka apimti Popiežiaus išminčiai. Jam priklauso Bažnyčią ne tik valdyti, bet bendrai Bažnyčios narių veiksmus taip tvarkyti, kad jie gerai derintųsi su viltimi pasiekti amžinąjį gyvenimą. Iš to aišku, kad be nuomonių ir veiksmų vieningumo, yra būtina veikime paisyti bažnytinės valdžios išminties, pasireiškiančios valdymu. Gi krikščioniškųjų reikalų valdymas po Romos Popiežiaus priklauso Vyskupams, kurie, pontifikalinės valdžios viršūnės nors ir nesiekia, tai vis tiek bažnytinėje hierarchijoje yra tikri valdovai. Kadangi kiekvienas iš jų valdo vis kitą Bažnyčios dalį, tai dvasiniame rūme ... yra tarsi pirmaeiliai menininkai [33] ir turi savo pareigų pagalbininkus bei patariančius tarnus dvasininkus. Prie šios Bažnyčios santvarkos, kurios keisti negali niekas iš mirtingųjų, reikia derinti visą gyvenimo veiklą. Todėl kaip Vyskupams yra būtinas ryšys su Apaštalų Sostu einant vyskupų pareigas, taip reikia ankščiausią ryšį su savais Vyskupais palaikyti, ir tuo būdu veikti tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams. Pačių Ganytojų elgesyje gali pasitaikyti kas nors ir negirtina arba ne visai teisinga jų nuomonėje; tačiau nė vienas privatus asmuo tenesisavina sau teisėjo vaidmens, kurį Viešpats Kristus uždėjo tam vienam, kurį pastatė valdyti avinėlių ir avių. Teatsimena kiekvienas išmintingiausiąją Grigorijaus Didžiojo mintį: „Reikia pavaldinius įspėti, kad lengvapėdiškai savo valdovų gyvenimo neteistų, jeigu mato juos gal peiktinai besielgiančius, kad, bloga teisingai smerkdami, iš puikybės jie patys dar žemiau nenukristų. Reikia 'juos įspėti, kad, valdovų kaltes besvarstydami, nepasirodytų prieš juos per drąsūs, bet kad į tai žiūrėtų, jog jeigu valdovuose kas nors būtų ir labai bloga, savyje tai vertintų, tačiau kad Dievo baimės raginami neatsisakytų nešti jų valdžioje klusnumo jungo. .. Nors valdovų veiksmai būtų ir teisingai smerktini, tai kardu už tai juos bausti negalima" [34].
Tačiau pastangos ne daug padės, jeigu gyvenimas nebus tvarkomas pagal krikščioniškąsias dorybes. Šventasis Raštas apie žydų tautą sako: Kol jie nenusidėjo jų Dievo akivaizdoie, visa jiems gerai vyko, nes jų Dievas neapkenčia nedorybės. .. Kai išklydo iš kelio, kurį jiems Dievas davė, užuot juo ėję, tapo daugelio tautų išnaikinti karais [35]. Gi žydų tauta buvo pirmavaizdis krikščioniškosios visuomenės: senoviniuose jų įvykiuose dažnai slypėjo busimosios tiesos paveikslas. Tiktai kad dieviškasis maloningumas mus apdovanojo ir papuošė daug didesnėmis dovanomis, todėl dvasios nedėkingumo nusikaltimas krikščionių kaltes padaro daug sunkesnes.
Dievas niekad ir nieku būdu neapleidžia savo Bažnyčios: taigi nėra nieko, ko žmonės neužtarnautai galėtų bijoti iš Dievo. Tačiau kai tautos išsigimsta iš krikščioniškų dorybių, tada to saugumo jau nebėra. Dėl nuodėmės tautos suskursta [36]. Jeigu šio dėsnio teisingumą ir galią patyrė visi praeities amžiai, tai dėl kokių priežasčių šiandien jis negaliotų? Dargi, kad teisingai priklausančios bausmės jau gresia, yra jau ir per daug ženklų, tą pat patvirtina daugelio valstybių būklė, kurių daugelį matome slegiamų vidinių blogybių ir nematome nė vienos visais atžvilgiais saugios. Jeigu blogųjų suokalbiai valstybėse taip drąsiai darys pažangą, jeigu jiems pavyks, kaip kad jie grasina pačiomis blogiausiomis priemonėmis ir pasiryžimais įsigyti priemonių ir galios, yra pagrindo bijoti, kad jie neišgriautų visų valstybių pagrindų, pačios prigimties pastatytų. Tokių grėsmingų baisenybių tik žmogiškomis priemonėmis neuždrausi, ypač kad nesuskaitoma žmonių daugybė, metusi krikščionių tikėjimą, teisingą bausmę už puikybę tuo nusipelno, kad, tapusi akla tiesai, veltui stengiasi atsiduoti aistroms, klaidą priima už tiesą ir tariasi esą išmintingi, kai bloga vadina geru, tamsybes laiko šviesa ir šviesą tamsybėmis [37]. Taigi yra būtina Dievo pagalba, kad jis, atsiminęs savo maloningumą, pažvelgtų į civilinę žmonių bendruomenę. Todėl, kaip jau kitu atveju karštai raginome, su ypatingu atsidėjimu ir patvarumu reikia stengtis, kad dieviškasis gailestingumas būtų išmelstas nužemintu maldavimu ir būtų vėl prisimintos dorybės, su kurių pagalba sukuriamas krikščioniškasis gyvenimas. Pirmausia yra žadintina ir remtina artimo meilė, kurioje glūdi ypatingoji krikščioniškojo gyvenimo jėga ir be kurios kitų dorybių arba visai nėra, arba jos yra nevaisingos. Todėl šventasis Povilas, ragindamas kolosiečius vengti visokių ydų ir siekti visokios pagarbos dorybėms, priduria: visų pirma turėkite meilę, kuri yra tobulumo ryšys [38]. Tikrai, meilė yra tobulumo ryšys, nes kuriuos ji surišo, ankščiausiai surišo su pačiu Dievu ir padaro, kad sielos iš Dievo semtų gyvybę, su Dievu veiktų ir visa į Dievą nukreiptų. Dievo meilė turi jungtis su artimo meile, nes žmonės yra dalininkai Dievo begalinio gerumo ir nešioja savyje įspaustą jo paveikslą ir panašumą. ,,Tą įsakymą mes turime iš Dievo, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį. Jei kas sakytų: aš myliu Dievą ir nekęstų savo brolio, tas yra melagis" [39]. Šį meilės įsakymą jo dieviškasis davėjas pavadino nauju ne todėl, kad mylėti žmones būtų neliepęs joks įstatymas ir pati prigimtis, bet kad krikščioniškasis šios meilės būdas buvo visiškai naujas ir ankščiau niekieno negirdėtas, nes kokia meile yra Tėvo mylimas Jėzus Kristus ir kokia jis pats myli žmones, tokią pat įsakė savo mokiniams ir sekėjams, kad visi galėtų būti jame viena širdis ir viena siela, taip kaip jis ir tėvas yra vienos prigimties. Niekam nėra nežinoma, kokiu aukštu laipsniu šio įsakymo galia nužengė į krikščionių širdis pačioje pradžioje ir kokių kokybe ir kiekybe atnešė santaikos, tarpusavio gailestingumo, maldingumo, kantrybės, tvirtumo vaisių. Kokios tad turėtų būti pastangos sekti anais pavyzdžiais? Pats laikas duoda nemaža paskatinimų į meilę. Kai netikintieji vis didina savo neapykantą Jėzui Kristui, krikščionims reikia atsinaujinti maldingume ir meilėje didelių dalykų Kūrėjui. Taigi, tesiliauja, jeigu kokia yra, nesantaika: tenutilsta tos kovos, kurios išblaško kovojančiųjų jėgas ir jokiu būdu nepasitarnauja religijai: ir sujungus tikėjimu protus, meile valias, kaip dera, tebūna vedamas gyvenimas Dievo ir žmonių meilėje.
Vieta liepia paraginti vardiniu būdu šeimų galvas, kad stengtųsi šiais įsakymais ir namus valdyti, ir laiku tai išmokyti savo vaikus. Šeima yra valstybės užuomazga, ir didelėje dalyje valstybių gerovė tarpsta šeimyninio gyvenimo sienose. Todėl kas nori atitraukti nuo krikščioniškųjų įsakymų šeimas, paliesdami pagrindinius dalykus, kėsinasi sugriauti šeimyninę bendruomenę. Nuo tos nedorybės jų neatbaido net mintis, kad tai negali įvykti be didžiausios skriaudos patiems gimdytojams: gimdytojai iš prigimties turi teisę mokyti tuos, kuriuos jie pagimdė, kartu su pareiga, kad vaikų mokymas ir auklėjimas atitiktų tą tikslą, dėl kurio iš Dievo malonės jie pagimdė vaikus. Taigi gimdytojai turi būtinai stengtis ir siekti, kad atmestų kiekvieną šios; rūšies klaidą ir visiškai įsisąmonintų, kad yra jų pačių galioje išauklėti vaikus, kaip dera, krikščioniškai, ypatingai saugoti juos nuo tų mokyklų, kad neprisigertų blogų bedievybės nuodų. Kai eina kalba apie gerą jaunuomenės auklėjimą, nebus niekad ryžtasi ir veikta tiek, kad jau nebūtų ko daugiau daryti. Įvairiose tautose yra daug katalikų, šioje srityje vertų visų pagarbos, kurie didelių lėšų ir dar didesnių pastangų padedami susikūrė savo vaikams auklėti savas mokyklas. Šitą išganingą pavyzdį dera pasekti visur, kur tik atrodo, kad laikas reikalauja; tačiau pirmiausia reikia sutikti, kad į vaikų sielas daugiausia gali paveikti pati šeimyninė institucija. Jeigu jaunystės amžius sveiką gyvenimo drausmę ir krikščioniškąsias dorybes namie ras kaip atramą, tai valstybių gerovė susilauks didelės pagalbos.
Atrodo, kad jau palietėme, kuo šiais laikais katalikai ypatingai turi sekti, ko vengti [40] Lieka tad, ir tai yra Jūsų darbas, Garbingieji Broliai, rūpintis, kad Mūsų balsas visur pasiektų ir kad visi suprastų, kaip yra svarbu įgyvendinti tai, ką šiuo laišku esame palietę. Saugoti šias pareigas negali būti sunku ir įkyru, nes Jėzaus Kristaus jungas yra saldus ir jo našta lengva. Jeigu tačiau atrodytų kas nors sunkiau įgyvendintina, tai Jūs pavyzdžiu ir autoritetu pasistengsite, kad kiekvienas daugiau pasistengtų ir nepalūžtų dvasia prieš sunkenybes. Parodykite, kaip Mes patys dažnai įspėjome, kad gresia pavojai patiems kilniausiems ir labiausiai siektiniems gėriams, kuriems apsaugoti verta yra ištverti bet kokį darbą. Už pačius darbus bus toks atlyginimas, kokį tik gali duoti krikščioniškai praleistas gyvenimas. Gi nenorėti kovoti už Kristų reiškia kariauti prieš jį; jis pats sako, kad išsigins prieš savo Tėvą danguje to, kas atsisakys jį išpažinti prieš žmones žemėje. Iš Mūsų ir Jūsų visų pusės tikrai niekad nebus leista, kad kovoje kaip nors pritrūktų autoriteto, patarimų ir Mūsų veiklos, kol tęsis gyvenimas. Ir nėra abejojimo, kad kovojant pritrūktų kaip kaimenei, taip ir Ganytojams ypatingos Dievo pagalbos.
Tos vilties pažadinti, kaip dangiškų malonių ir Mūsų palankumo laidą, Jums, Garbingieji Broliai, klerui ir visiems žmonėms, kuriems Jūs kiekvienas vadovaujate, nuolatos Jums teikiame Viešpatyje apaštališkąją palaiminimą.
Išleista Romoje, prie šventojo Petro, 1890 metų sausio 10 dieną, Mūsų pontifikato dešimtaisiais metais.
Popiežius Leonas XIII
---
[26] Mat. 6, 33;
[27] I Tim. 3, 15;
[28] II Petr. 2, 1, 19;
[29] Gal. 5, 6;
[30] Rom. 8, 6—7;
[31] Jok. 1, 4;
[32] Rom. 8, 6;
[33] 2 a 2 ae q. 47 a. 12;
[34] Quodl. I a. 14;
[35] Reg. Past. p. III, c. 4;
[36] Judit. 5, 21, 22;
[37] Patr. 14, 34;
[38] Iz. 5, 20;
[39] Kol. 3, 14;
[40] Jo. 4, 21;
Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.
0 komentarai