RSS
Facebook
Krikščioniškosios išminties įsakymus priminti ir prie jų pilnai priderinti gyvenimą, elgesį, tautų institucijas, atrodo, darosi vis reikalingiau. Dėl tų įsakymų nepaisymo atsirado tiek daug blogio, kad joks išmintingas žmogus negali be baimingo susirūpinimo nei dabar tikrovę pakelti, nei be baimės žvelgti į ateitį. Medžiaginių ir išviršinių gėrybių srityje padaryta ne vidutinė pažanga: tačiau visa prigimtis, kuri perima žmogaus jausmus, gėrybių, jėgų bei turtų turėjimas, jeigu gali duoti patogumų ir padauginti malonumus, tai negali patenkinti sielos, gimusios didesniems ir kilnesniems dalykams. Žmonių gyvenimo aukščiausias įstatymas yra klausyti Dievo ir jo siekti. Būdami sutverti pagal dieviškąjį paveikslą ir panašumą, pačios prigimties yra galingai raginami siekti savo Kūrėjo. Į Dievą žmogus veržiasi ne kokiu nors kūno traukimu ar linkimu, bet proto pažinimu ir valios palinkimu. Dievas yra pirmoji ir aukščiausioji tiesa, o tiesa maitina tik protą. Dievas taip pat yra tobulas šventumas ir didžiausias gėris iš visų gėrių, kurio gali trokšti ir jį pasiekti tiktai valia dorybių keliu.
Ką kalbame apie atskirus asmenis, tai tinka šeimyninei ir pilietinei bendruomenei. Prigimtis bendruomenę sukūrė ne tam, kad žmogus jos siektų kaip savo tikslo, bet tam, kad joje ir per ją žmogus rastų tinkamų priemonių savo tobulėjimui. Todėl jeigu kuri valstybė nesiektų nieko kito, o tik išviršinių patogumų, gyvenimo puošnumo, turtingumo, jeigu valstybės valdyme nepaisytų Dievo, nepaisytų dorovės įstatymų, ta valstybė blogiausiu būdu nukryptų nuo savo paskirties ir nuo prigim ties įsakymų. Tokios valstybės bei bendruomenės nereiktų laikyti kuo kitu, kaip klaidingu tikros bendruomenės pamėgdžiojimu bei simulavimu. Tuo tarpu matome, kaip tos proto gėrybės apie kurias kalbėjome, kurios labiausiai glūdi religijos išpažinime ir nuolatiniame krikščioniškų įstatymų saugojime, žmonių užmiršimu ir abuojumu kasdien vis labiau aptemdomos beveik tokiu laipsniu, kad juo labiau auga medžiaginės gėrybės, juo didesnis atrodo smukimas tų gėrybių, kurios liečia sielą. Krikščionių tikėjimo sunykimas ir nusilpimas turi didelę reikšmę ir pačioms skriaudoms, kurios dažnai daromos krikščionių vardui viešai ir žmonių akyse, kurių jokiu būdu nebūtų pakentę laikai, kada religija buvo gerbiama. Net baisu buvo pagalvoti, kokia žmonių daugybė dėl šių priežasčių yra pavojuje prarasti amžinąjį išganymą. Tačiau negali ilgai būti saugios ir pačios valstybės bei imperijos, nes griūvant krikščioniškiems papročiams ir krikščioniškai dorovei, būtinai turi sugriūti ir žmonių bendruomenės svarbiausieji pagrindai. Apsaugoti viešam ramumui ir tvarkai lieka tik jėga. Gi netekusi religijos pagalbos ir jėga lieka labai silpna. Pati būdama daugiau tinkanti gimdyti vergijai negu klusnumui, savyje nešioja paslėptą didelių sąmyšių sėklą. Mūsų šimtmetis yra atnešęs vertų nepamiršti dalykų: ir dar nepakankamai aišku, ar nereikia bijoti panašių ir daugiau. Taigi pats laikas įspėja, kur reikia ieškoti priemonių: būtent atstatyti krikščioniškąjį mintijimo ir veikimo būdą privačiame gyvenime ir visose valstybės srityse. Šis būdas yra vienintelis tinkamiausias pašalinti slegiančioms blogybėms, sukliudyti grešiantiems pavojams. Garbingieji Broliai, reikia, kad mes tuo susirūpintumėm, kad pasistengtumėm kiek galėdami su didesniu atsidėjimu ir ryžtingumu. Nors jau kitose vietose progai pasitaikius, panašius dalykus esame palietę, tačiau dėl tų priežasčių manome būsiant naudinga šiame laiške paliesti katalikų pareigas, jas plačiau išvystant. Tos pareigos, jeigu tiksliai atliekamos, turi nuostabios reikšmės bendrųjų reikalų labui. Paliečiame baisią ir beveik kasdieninę kovą svarbiausiuose dalykuose. Toje kovoje kartais yra labai sunku neapsivilti, nesuklysti, daugeliui nesuklupti dvasia. Mūsų pareiga, Garbingieji Broliai, kiekvieną įspėti, pamokyti, paskatinti pagal laiko reikalavimus, kad niekas nepamestų tiesos kelio.
Negalima abejoti, kad gyvenime katalikai turi daugiau ir svarbesnių pareigų, negu tie, kurie katalikų tikėjimą silpnai pažįsta, ar visai jo nepažįsta. Kai, prasidėjus žmonių giminės išganymui, Jėzus Kristus įsakė Apaštalams skelbti Evangeliją visam sutvėrimui, tai tuo pačiu visiems žmonėms uždėjo pareigą išmokti ir tikėti tai, ko jie yra mokomi. Su ta pareiga yra visiškai susietas amžinojo išganymo pasiekimas. ,,Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas, o kas netikės, bus pasmerktas [1]. Tačiau priėmęs taip kaip reikia, krikščioniškąjį tikėjimą, žmogus tuo pačiu yra Bažnyčios pavaldinys, kaip iš jos gimęs, ir tampa dalininku tos didžiausios ir švenčiausios bendruomenės, kurią valdyti po nematomos galvos, Jėzaus Kristaus, tiukščiausioji galia yra ypatinga Romos Popiežiaus pareiga. Jeigu tad prigimties įstatymas liepia ypatingu būdu mylėti valstybę, kurioje atėjome į šį pasaulį, ir ją ginti net iki to, kad geras pilietis nepaabejoja už tėvynę net mirti, tai tuo didesnė yra krikščionių pareiga panašiu būdu visados mylėti Bažnyčią. Bažnyčia yra Gyvojo Dievo šventasis miestas, sukurtas pačiam Dievui ir Dievo. Nors Bažnyčia laikinai yra žemėje, tačiau šaukianti, mokanti ir vedanti žmones į amžinąją laimę danguje. Taigi reikia mylėti tėvynę, kurios labui esame gavę mirtingąją gyvybę,- tačiau būtina mylėti Bažnyčią, kuriai esame skolingi sielos gyvybę, kuri pasiliks amžinai: nes yra teisinga sielos labą pastatyti aukščiau už kūno labą ir pareigos Dievui yra aukštesnės už pareigas žmonėms. Kita vertus, jeigu norime teisingai sprąsti, antgamtinė Bažnyčios ir gamtinė tėvynės meilė yra giminingos, seka iš to paties amžinojo prado meilės, nes abiejų autorius ir priežastis yra Dievas. Tad pareigos vienai negali prieštarauti pareigoms kitai. Taip, galime ir privalome viena ir kita: mylėti save, mylėti artimą, mylėti valstybę ir jai vadovaujančią vyriausybę ir tuo pačiu laiku mylėti Bažnyčią kaip motiną ir didžiausia meile, kokia tik galima, mylėti Dievą. Tačiau ar tai laikų nelaimės, ar bloga žmonių valia šių pareigų eilę sudarko. Kartais pasitaiko, kad, atrodo, jog vieno reikalauja valstybė iš savo piliečių, o kito religija iš krikščionių. Tai ne dėl kitos priežasties, kaip tik todėl, kad valstybės valdovai šventąją Bažnyčios galią ar tai laiko niekais, arba nori Bažnyčią padaryti sau klusnią. Iš čia kyla ir kovos, ir kovose pavojus žmonių dorai. Reikalauja dvejopa valdžia, o kiekvienai iš jų reikalaujant priešingų dalykų, negalima abiejų klausyti: Niekas negali tarnauti dviems ponams [2], todėl jeigu vieno klausyti, kitą tenka paniekinti. Tačiau niekas neturi abejoti, kurį reikia labiau branginti. Yra nusikaltimas nukrypti nuo klusnumo Dievui, kad patenkintum žmones. Yra nedora nusižengti Jėzaus Kristaus įstatymams, kad būtum klusnus žemiškiems valdovams, arba prisidengus civilinių teisių paisymu, nepaisytum Bažnyčios teisių. Dievo reikia daugiau klausyti, negu žmonių [3].
Ką kadaise Petras ir kiti Apaštalai atsakydavo valdovams, įsakantiems nepadorius dalykus, tai ir visuomet panašiomis aplinkybėmis nesvyruojant reikia atsakyti. Ar karo, ar taikos metu nėra geresnio piliečio už krikščionį, nepamirštantį savo pareigų: tačiau ir jis privalo geriau visa iškęsti ir verčiau pačią mirtį pasirinkti, negu atsitraukti nuo Dievo ir Bažnyčios. Todėl teisingai nesupranta nei įstatymo galios, nei jo prigimties tie, kurie šitą tvirtumą Dievo ir Bažnyčios įstatymus aukščiau vertinti puola ir laiko maištavimu. Kalbame apie tai, kas net ir pačiai liaudžiai yra aišku, ir Mūsų pačių jau kelis kartus yra išaiškinta. Įstatymas yra ne kas kita, kaip teisingo proto įsakymas, duotas teisėtos valdžios ir siekiant bendro gero. Tačiau nėra jokios tikros ir teisėtos valdžios, jeigu ji neina iš Dievo, aukščiausiojo Viešpaties ir visa ko Valdovo, kuris tik vienas gali suteikti valdžią žmogui į kitus žmones. Nereikia laikyti teisingu protu tokio, kuris nesiderina su tiesa ir dieviškuoju protu. Nereikia laikyti ir tikru gėriu tokio, kuris prieštarauja aukščiausiam ir nekintančiam gėriui ar žmonių valias kliudo ir nukreipia nuo Dievo meilės. Taigi krikščionims valdžios vardas tebūna šventas, joje net tada reikia įžiūrėti dieviškosios didybės paveikslą ir panašumą, kai toji valdžia yra neverto žmogaus asmenyje. Teisingas ir įstatymams priderąs nuolankumas tekyla ne dėl baimės ar grąsinimų, bet iš sąžinės pareigos, nes Dievas davė mums ne baimės dvasią [4]. Tačiau jeigu valstybės įstatymai aiškiai prieštarauja dieviškajai tiesai, jeigu kuo nors skriaudžia Bažnyčią ar prieštarauja iš religijos kylančioms pareigoms, ar Popiežiuje įžeidžia Jėzaus Kristaus valdžią, tada jau yra pareiga pasipriešinti, o jo klausyti yra nusikaltimas.
Toks įsakymas yra skriauda pačiai valstybei, nes jeigu kuo nusikalstama religijai, tuo pačiu nusikalstama ir valstybei. Ir vėl yra aišku, kaip yra neteisinga tokį pasipriešinimą vadinti maištavimu. Valdovui ir įstatymų leidėjams neatsakomas jiems priklausąs klusnumas: tačiau su jų valia nesiskaitome tuose dalykuose, kuriuos leisti jie neturi jokios galios, kuriuos leidžiant yra įžeidžiamas Dievas. Tokie įstatymai nesiderina su teisėtumu ir gali būti vadinami bet kokiu kitu vardu, tik ne įstatymais. Žinote, Garbingieji Broliai, kad tai yra paties Povilo (apaštalo Pauliaus - red. past.) mokslas, kuris, rašydamas Titui įspėdamas krikščionis, kad pavaldiniai būtų klusnūs valdovų ir valdžios įsakymams, tuojau prideda, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui [5]: iš ko būtų aišku, kad jeigu žmonių įstatymai ką nors patvarkytų priešingai amžinajam Dievo įstatymui, teisinga būtų jo neklausyti. Tuo pačiu pagrindu ir Apaštalų Kunigaikštis tiems, kurie norėjo išplėšti iš jo laisvę skelbti Evangeliją, atsakydavo tvirta ir galią turinčia dvasia: „Jūs patys nutarkite, ar teisinga Dievo akivaizdoje labiau jūsų klausyti, kaip Dievo, nes mes negalime neskelbti, ką matėme ir girdėjome" [6]. Taigi didžiausia kiekvieno krikščionio pareiga mylėti abi tėvynes, vieną žemiškąją, antrą — dangiškosios karalystės, tačiau taip, kad šios antrosios meilė būtų aukštesnė už pirmosios meilę ir kad žmonių teisės niekad nebūtų aukščiau pastatytos už Dievo teises. Ši meilė yra tarsi koks šaltinis, iš kurio gema kitos pareigos. Gi žmonių giminės išlaisvintojas apie save patį sakė: Aš tam gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą [7]. Kitoje vietoje jis sako: Aš atėjau ugnies siųsti į žemę, ir ko gi norėčiau, jei ne kad kūrentųsi [8]). Šios tiesos pažinime, — tai sudaro aukščiausią proto tobulumą, — dieviškoje meilėje, kuri tokiu pat būdu patobulina valią, yra sudėtas visas krikščionių gyvenimas ir laisvė. Šių dalykų, t.y. tiesos ir meilės kilniausią paveldėjimą, jai pati¬kėtą Jėzaus Kristaus, nuolatiniu rūpestingumu ir budrumu saugoja ir gina Bažnyčia.
Bet koks aštrus ir koks įvairus iškilo prieš Bažnyčią karas, bemaž nereikia šioje vietoje jau nė minėti. Kad su mokslo pagalba pavyko protui susekti daug slaptingų ir prigimties iki šiol paslėptų dalykų ir juos panaudoti gyvenimo reikalams, tai dėl to žmones apsėdo tokia puikybės dvasia, kad jie tariasi galį pašalinti iš kasdieninio gyvenimo ir dievybę, ir dieviškuosius įstatymus. Tos klaidos apgauti, iš Dievo pasisavintą valdžią nori priskirti žmogaus prigimčiai. Jie skelbia, kad visokios tiesos prado ir normos reikią ieškoti žmogaus prigimtyje, esą, iš jos seką ir į ją reikią nukreipti visas religines pareigas. Todėl nieko nesą Dievo apreikšto; nereikią klausyti nei krikščioniškosios dorovės drausmės, nei Bažnyčios. Bažnyčia neturinti jokios galios leisti įstatymus, neturinti jokių teisių; todėl, esą, nedera valstybės santvarkoje skirti kokią nors vietą Bažnyčiai. Taip galvojantieji reikalauja ir visokiomis priemonėmis siekia užvaldyti valstybes ir atsisėsti į valstybės valdžią, kad tuo būdu jiems būtų lengviau pagal šias doktrinas leisti įstatymus ir pakreipti tautų elgesį ir dorovę. Taip palaipsniui kataliko vardas arba viešai puolamas, arba slaptomis prieš jį kovojama, duodama didelė laisvė visokiam iš klaidų kylančiam sugedimui. Tokiu būdu dažnai daugybe kliūčių suvaržomas visas krikščioniškosios tiesos išpažinimas.
Tokioms nedoroms aplinkybėms susidėjus, kiekvienas privalo pirmiausia saugotis pats ir labai rūpintis, kad nuolatiniu budrumu gintų protu giliai suprastą tikėjimą, kad vengtų pavojų, ypač būtų visados apsišarvavęs prieš visokias sofistų klaidas. Tos tikėjimo dorybės saugumui yra labai naudinga ir labai pravartu mūsų laikams, kad kiekvienas pagal savo išgales ir sugebėjimą stengtųsi pažinti krikščioniškąjį mokslą, kiek galint daugiau apšviesti protą pažinimu tiems dalykams, kurie yra tikėjime ir kuriuos galima protu pažinti. Besistengiant išlaikyti sieloje tikėjimą ne tik sveiką, bet vis geriau jį pažinti, reikia dažnai kartoti maldaujantį ir nužemintą Apaštalų prašymą: Padidink mumyse tikėjimą. [9] Šioje srityje, kiek tat liečia krikščionių tikėjimą, yra ir kitų pareigų, kurias tiksliai ir nuolankiai atlikti visados buvo svarbu išganymui. Tačiau šioje mūsų laikų audroje tos pareigos yra nepaprastai svarbios. Tikrai, šioje didelėje ir taip plačiai paplitusioje nuomonių beprotybėje, apie kurią kalbame, ginti tiesą ir pašalinti iš protų klaidas yra Bažnyčios pareiga. Tą pareigą ji privalo šventai ir visuomet saugoti, nes Dievo garbė ir žmonių išganymas yra jos globojami. Tačiau kai būtinumas verčia, tikėjimo grynumą turi ginti ne tik tie, kurie vadovauja. Kiekvienas privalo savo tikėjimą ir kitiems perduoti, kitus tikinčiuosius tikėjimo pamokyti, jame kitus sutvirtinti ir atremti netikinčiųių puolimus [l0]. Priešui nusileisti ir tylėti, kai tiesą nustelbti iš visų pusių keliamas toks didelis triukšmas, yra ženklas ar tai apsileidusio žmogaus, arba abejojančio teisingumu tų dalykų, kuriuos jis išpažįsta. Ir viena, ir antra — abu yra begėdiški dalykai, įžeidžią Dievą, abu priešingi ir pavienių, ir bendrai visų žmonių išganymui, abu naudingi tik tikėjimo priešams, nes gerųjų apsileidusi laikysena labai padidina nedorųjų drąsą. Juo labiau smerktinas krikščionių tingumas, nes paprastai lengvomis pastangomis galima pašalinti ir nedorą elgesį ir atremti klaidingas nuomones. Gi kiek didesnėmis pastangomis galima tai visada padaryti. Galutinai nė vienam nėra draudžiama parodyti ir pavartoti tokią tvirtybę, kuria pasižymi tik krikščionys, kadangi prieš ją ne retai sudūžta priešų ir drąsa, ir planai. Krikščionys gimę yra kovai, kurioje juo daugiau bus parodyta galybės, juo bus tikresnė, Dievui laiminant, pergalė. Pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį [11]. Niekas nesakys, kad Bažnyčios palaikytojas ir gynėjas esąs nereikalingas žmonių bendradarbiavimo. Ne dėl to, kad jis būtų per silpnas, bet dėl savo didelio gerumo jis nori, kad kiekvienas iš mūsų prisidėtų pasiekti ir laimėti vaisius to išganymo, kurį jis mums atnešė.
Šios srities pirmaeilės pareigos yra atvirai ir tvirtai išpažinti katalikų mokslą ir jį pagal išgales skleisti. Dažnai labai teisingai yra sakoma, kad krikščioniškajai išminčiai nėro nieko žalingesnio, kaip jos nepažinti. Gerai pažinta ji pati pajėgia atmesti visas klaidas. Jeigu gerai nusiteikęs ir prietarų nepavergtas protas ją pažįsta, tai jai ir pritaria. Nors tikėjimo dorybė yra Dievo gerumo ir malonės didelė dovana, tai būdų kaip tikėiimu naudotis išmokstama ne kitu keliu, kaip iš kitų tai girdint. Kaip tikės jis tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?... Taigi tikėjimas iš skelbimo, o skelbimas vyksta Kristaus žodžiu [12]. O kadangi tikėjimas yra būtinas išganymui, tad yra būtina skelbti ir Dievo žodį. Aišku, kad skelbti, t. y. mokyti, dieviškąją teisę priklauso mokytojams, kuriuos Šventoji Dvasia pastatė Vyskupais valdyti Dievo Bažnyčios [13]. Pirmoje eilėje tai priklauso Romos Vyskupui, Jėzaus Kristaus vietininkui, turinčiam aukščiausią galią visą Bažnyčią valdyti ir mokyti, kas reikia tikėti ir kaip elgtis. Tačiau vistiek niekas tenemano, kad privatiems asmenims negalima tais dalykais sūpintis, ypač tiems, kuriems su išminties dovana davė rūpestingumo malonę rinkti nuopelnus. Jie, kiek kartų bus reikalo, nesisavindami mokytojo vaidmens, o kaip savo kelrodžius sekdami mokytojų balsu, nevaržomai gali kitiems perduoti tai, ko patys išmoko. Vatikano Visuotinio Susirinkimo Tėvams ir privačių asmenų pastangos atrodė tiek pravarčios ir sėkmingos, kad jie rado naudinga pareikšti: „Visus tikinčiuosius, ypač kitiems vadovaujančius ar einančius mokytojų pareigas, raginame per Jėzaus Kristaus širdį ir to paties Dievo ir Išganytojo autoritetu įsakome, kad savo pastangomis ir veikla prisidėtų apginti Bažnyčią nuo klaidų ir jas išnaikinti ir paskleisti tyriausio tikėjimo šviesą" [14]. Be to dar, kiekvienas teprisimena, kad kiekvienas gali ir privalo katalikų tikėjimą skleisti savo pavyzdžio galia ir skelbti jį drąsiu išpažinimu. Taigi tarpe mūsų pareigų, mus jungiančių su Dievu ir Bažnyčia, ypač reikia pabrėžti pareigą, kad kiekvienas pagal savo išgales stengtųsi paskleisti krikščioniškąją tiesą ir kovoti su klaidomis.
Tačiau tos pareigos nebus atliktos kaip reikiant naudingai ir sėkmingai, jeigu į kovą eis kiekvienas kas sau. Jėzus Kristus įspėjo, kad tą įžeidimą ir neapykantą, kurią jis pirmasis iš žmonių patyrė, teks tokiu pat būdu patirti ir jo įsteigtam darbui, taip, kad daugelis bus sukliudyti pasiekti išganymą, kurį jis atnešė. Dėl to jis norėjo savo mokinius ne tik išmokyti io atneštosios tiesos, bet iuos sujungti į vieną bendruomenę ir ankštai surišti į vieną kūną, kuris yra Bažnyčia [15], kurio galva yra jis pats. Taigi Jėzaus Kristaus gyvybė perima visus kūno sąnarius, maitina ir palaiko atskirus narius, laiko juos tarp savęs sujungtus ir skirtus tam pačiam vienam tikslui, nors ne kiekvieno yra ta pati veikla. Nes kaip viename kūne turime daug sąnarių, visi gi sąnariai turi ne tą patį veikimą, taip mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, ypatingai esame vienas kito sąnariai [16]. Dėl šių priežasčių Bažnyčia yra ne tik tobula bendruomenė, daug kilnesnė už bet kurią kitą bendruomenę, bet jos Kūrėjo ji yra taip sutvarkyta, kad žmonių giminės išganymo siektų, kaip karo stovyklos tvarkinga rikiuotė [17]. Šios krikščionių santvarkos bei santykių negalima jokiu būdu pakeisti: niekam negalima nei savo nuožiūra gyventi, nei pasirinkti tokį kovos būdą, kuris kuriam geriau patiktų. Todėl kas barsto, tas nerenka, kas nerenka su Bažnyčia ir Jėzumi Kristumi, kas nekovoja kartu su Dievu ir Bažnyčia, tas aiškiausiai kovoja prieš Dievą. Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto [18].
Šiam proto vieningumui ir veiklos vienodumui, kurių ne be reikalo taip labai bijo katalikų vardo priešai, visų pirma yra būtinas nuomonių sutapimas, į kurį matome Povilą Apaštalą raginantį korintiečius su ypatingu atsidėjimu ir ypatingai rimtais žodžiais: ,,Aš maldauju jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs visi vienaip kalbėtumėte ir kad nebūtų jumyse pasidalinimų, kad verčiau būtumėte tobuli tais pačiais jausmais ir ta pačia nuomone" [19]. Šio įsakymo išmintingumą lengva suprasti. Veikimo pradas yra protas: todėl negali nei valios sutikti, nei veiksmai būti panašūs, jeigu protai skirtingai galvoja. Kas savo vadu laiko tik protą, tuose vargiai gali būti arba ir visai negali būti vieno mokslo. Menas suprasti dalykus yra per daug sunkus, gi protas ir savo prigimtimi yra silpnas, ir nuomonių įvairumo blaškomas, ir ne retai būna suklaidintas viršinės daiktų įtakos. Prisideda dar aistros, kurios arba sumažina, ar kartais ir visai sukliudo galią pamatyti tiesą. Dėl šios priežasties betvarkant valstybes, kur nėra protų vieningumo, dažnai atsiranda reikalo vieningumą palaikyti jėga. Toli gražu ne taip yra su krikščionimis. Ką reikia tikėti, jie pasimoko iš Bažnyčios, kurios valdomi ir vadovaujami yra tikri, kad suras tiesą. Todėl kaip viena yra Bažnyčia, kadangi vienas yra Jėzus Kristus, taip viso pasaulio visų krikščionių tėra ir turi būti vienas mokslas. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas [20]. Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią [21], turi išganingą pagrindą, iš kurio visuose savaime gema ta pati valia ir tas pat veikimo būdas.
Bet sutarimas, kurį Povilas Apaštalas įsako, turi būti tobulas. Kadangi krikščioniškasis tikėjimas remiasi ne žmogiško, o dieviškojo proto autoritetu, tun tai ką gavome iš Dievo, tikime esant teisingu ne todėl, kad natūralaus proto šviesa būtumėm permatę vidinį dalykų teisingumą, bet dėl apreiškiančiojo Dievo autoriteto, kuris negali nei klysti nei suklaidinti [22]. Todėl, jeigu yra aišku, jog kurie nors dalykai yra Dievo apreikšti, būtinai reikia priimti visus su tuo pačiu vienodu pritarimu: netikėli kurio nors vieno iš tų dalykų yra tas pat, kaip ir visus atmesti. Griauna pačius tikėjimo pagrindus tie, kurie arba neigia, kad Dievas žmonėms kalbėjo, arba abejoja jo teisingumu bei išmintimi. Gi nustatyti, kurios tiesos yra Dievo apreikštos, yra mokančios Bažnyčios kompetencija, kuriai Dievas paliko saugoti ir aiškinti jo apreikštus dalykus. Aukščiausias Bažnyčios mokytojas yra Romos Popiežius. Protų sutarimas reikalauja ir tobulo pritarimo tam pačiam tikėjimui, ir kad valios būtų lobulai pasidavusios ir klusnios ir Bažnyčiai ir Romos Popiežiui kaip Dievui. Klusnumas turi būti tobulas, nes jis yra įsakomas paties tikėjimo ir su tikėjimu turi bendra tai, kad negali būti padalytas. Jeigu jis nebus absoliutus ir ne visa apims, liks klusnumo kaukė, bet nebus jo esmės. Tam klusnumui krikščioniškasis elgesys suteikė tai, kad klusnumas virto jau seniai esančia ir visada būsiančia žyme, iš kurios katalikai pažįsta vieni kitus. Šį klusnumą nuostabiai išaiškina Tomas Akvinietis sakydamas: „Tikėjimo formalusis objektas yra pirminė tiesa, kuri yra išreikšta Šventajame Rašte, ir Bažnyčios mokslas, kuris išplaukia iš tos pirminės tiesos. Todėl kas Bažnyčios mokslo nepriima kaip neklaidingos ir dieviškos tiesos, kuri eina iš pirminės tiesos, išreikštos Šventajame Rašte, tas neturi tikėjimo dorybės, o tai, kas yra tikėjimo, jis priima kitokiu būdu, ne tikėjimu... Yra aišku, kad tas, kuris Bažnyčios mokslui pritaria, kaip neklaidingai tiesai, pritaria viskam, ko Bažnyčia moko, Gi jeigu iš to, ko Bažnyčia moko, laikosi to, kas jam patinka, ir nesilaiko to, kas nepatinka, jis jau nepritaria Bažnyčios mokslui kaip neklaidingai tiesai, o pritaria savo valiai [23]. Visos Bažnyčios turi būti vienas tikėjimas pagal dėsnį: Visi vienaip kalbėkite ir tenebūnie jumyse pasidalinimų (I Kor. 1, 10). To vieningumo negalima išsaugoti, jeigu iškilęs tikėjimo klausimas nebus išspręstas to, kuris valdo visą Bažnyčią, kad taip jo nuomonės tvirtai laikytųsi visa Bažnyčia. Todėl tik vienam Popiežiaus autoritetui priklauso suformuluoti tikėjimo išpažinimą, kaip ir visa kita, kas liečia visą Bažnyčią" [24].
1) Mork. 16, 16;
2) Mat. 6, 24;
3) Apd. 5, 29;
4) II Tim. 1, 7;
5) Tit. 3, 1;
6) Apd. 4, 19—20;
7) Jo. 18, 37;
8) Luk. 12, 49;
9) Luk. 18, 5;
l0) 2a 2ae q. 3 a. 2 a. 2;
11) Jo. 16, 33;
12) Rom. 10, 14, 17;
13) Apd. 20, 28;
14) Constit. Dei Filius, gale;
15) Kol. 1, 24;
16) Rom. 12, 4—5;
17) Giesm. 6, 9;
18) Luk. 11, 23;
19) I Kor. 1, 10;
20) Efez. 4, 5;
21) II Kor. 4, 13;
22) Const. Dei Fil. c. 3;
23) 2 a 2 ae q. 5 a. 3;
24) t. p. q. 1 a 10;
Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.
0 komentarai