Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Sanctus

Trisagion yra himnas, kurį girdėjo Izaijas, gavęs malonę matyti dangaus viziją, o vėliau – taip pat ir šventasis Jonas, kaip jis pasakoja Apokalipsėje (Apr 4, 8). Bažnyčia negalėjo šios dangiškos giesmės nukelti į šv. Mišių pradžią, kai mes, Dievo ir viso dangiškojo dvaro akivaizdoje, dar tik išpažinome besą nusidėjėliai. Ką gi sako angelai? Sanctus, Sanctus, Sanctus Dominus, Deus Sabaoth. Jie švenčia Dievo šventumą. Ir kaip jie švenčia? Tobuliausiu būdu. Jie vartoja aukščiausiąjį laipsnį, triskart kartodami, kad Dievas iš tiesų yra šventas. Su giesme Trisagion mes taip pat susiduriame himne Te Deum [„Tave, Dieve garbinam“]: tibi cherubim et seraphim incessabili voce proclamant: Sanctus, Sanctus, Sanctus Dominus, Deus Sabaoth [„Tave Cherubimai ir Serafimai nepaliaujamu balsu skelbia: Šventas, Šventas, Šventas Viešpats, galybių Dievas“].

Kodėl apie Dievą kalbama triskart patvirtinant Jo šventumą? Nes šventumas yra pagrindinis Dievo tobulumas – Dievas yra šventas pačia savo esme.

Jau  Senajame  Testamente  pasigirdo  šis  angeliškas  šūksnis –  jį girdėjo pranašas Izaijas. Naujajame Testamente Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, mini jį Apokalipsėje. Taigi, Dievas iš tiesų yra šventas

– Jis su džiaugsmu tai apreiškia mums. Bet šalia šventumo yra kažkas dar daugiau: Sanctus Dominus, Deus Sabaoth – „Šventas Viešpats, galybių [kareivijų] Dievas“. Tai yra tarsi pasakymas: Deus Sanctus et fortis – „Dievas, Šventasis ir galingasis“. Čia pabrėžiamos dvi Dievo savybės – šventumas ir galybė. Šis posakis Deus Sabaoth arba Deus excercituum – „kareivijų, armijų Dievas“ yra vartojamas, nes niekas geriau neatvaizduoja galybės kaip armija, nugalinti visas kliūtis, besijuokianti iš sunkumų ir nušluojanti viską, kas užkerta jai kelią. Taip gyvai yra išreikšta mintis apie Dievo galybę. Taigi, Dievas yra šventas ir galingas. Ši angeliškoji giesmė gavo vardą Trisagion, kuris kilo iš [graikiškų] žodžių Hagios – „Šventas“ ir Tris, – „Trys“: Dievas, triskart šventas.

Kaip matome, Senajame Testamente glūdėjo supratimas apie Švenčiausiąją Trejybę, tarsi jis būtų išsakytas šitaip: „Šventas yra Dievas Tėvas, Šventas yra Dievas Sūnus, Šventas yra Dievas Šventoji Dvasia“. Bet kad pamatytum šios tiesos atšvaitus, kad suprastum Šventąjį Raštą, reikėjo būti išprususiam,  todėl mažai kas, nebent įstatymo žinovai, tai suprasdavo. Kartais Dievas teikdavosi maldoje apreikšti šią tiesą privilegijuotoms sieloms, kuriose Jis įžiebdavo savo šviesą. Tarp žydų visada atsirasdavo tokių sielų.

Išpažinusi Dievo šventumą ir galybę, Bažnyčia tęsia: Pleni sunt caeli et terra gloria tua – „Pilnas yra dangus [paraidžiui lot. „dangūs“] ir žemė Tavo garbės“. Nėra nuostabesnio būdo išreikšti Dievo garbei nei šis. Iš tiesų, nėra nei vieno kūrinijos kampelio ar užkampio, kur nešvytėtų Dievo garbė. Viską sukuria jo galybė ir viskas teikia Jam garbę. Šventoji Bažnyčia, žvelgdama į tai džiūgauja ir garsiai sušunka: Hosanna in excelsis. Šventajame Rašte skaitome, kad šis šūksnis sklido iš žydų lūpų, kai Jėzus Verbų sekmadienį įžengė į Jeruzalę ir žmonės šaukė:Hosanna filio David [„Osana Dovydo sūnui“]; Hosanna, reiškiantis išganymą – pasveikinimas su gilia pagarba. Šventoji Bažnyčia sujungia abu šūksnius, padarydama vieną giesmę iš Sanctus ir šio iškilmingo pasveikinimo: Hosanna in excelsis – „Osana aukštybėse“. Ji jokiu būdu nepraleis progos pabrėžti tokias svarbias tiesas. Panašiai šventųjų Mišių pradžioje ji nori, kad mes susivienytume su angelais, giedodami Kyrie, tikrąjį sielvarto šauksmą, taip ir dabar ji mus ragina prisijungti prie angeliškų chorų, bet visiškai skirtingai nei anksčiau. Štai! Dabar Bažnyčia įžengė į paslaptis – netrukus ji visiškai į jas pasiners – dėl to ji apimta entuziazmo ir vienintelis jos troškimas yra giedoti savo Dievui: Sanctus, Sanctus, Sanctus, Hosanna in excelsis. Iš tiesų žydams, einantiems džiaugsminga procesija žemyn nuo Alyvų kalno link Jeruzalės ir įeinantiems pro Auksinius vartus reikėjo šaukti „Osana“. Visur tvyrojo harmonija, viskas dvelkė triumfu. Bet kaip dar labiau mums derėtų giedoti tokią iškilmingą akimirką,  kai Dievo Sūnus tuojau nužengs pas mus, tikrai jį pažįstančius. Žydai teisingai darė šaukdami „Osana“, bet vis dėlto jie nepažino Jo. Juk vos po keleto dienų jie jau šauks prieš Jį: tolle, tolle, crucifige eum! [„Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“].

Šį himną Trisagion galima rasti kiekvienoje Bažnyčioje, bet kurioje liturgijoje, bet kuriame rituale. Anksčiau Sanctus buvo giedamas Prefacijos melodija. Tada buvo pakankamai laiko sugiedoti jį visą prieš konsekraciją, netgi pridedant žodžius Benedictus, qui venit in nomine Domini [„Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu“]. Tačiau vėliau Trisagion buvo giedamas pagal sudėtingesnes melodijas. Tad atsirado gana naujas paprotys padalinti šį himną į dvi dalis, kadangi pasidarė visai įmanoma, kad konsekracija įvyks anksčiau nei bus baigta giedoti. Taigi dabar [jei melodija sudėtingesnė – vert.] choras nutraukia giesmę prieš žodį Benedictus, po konsekracijos tęsdamas toliau nuo tos vietos. Todėl šią frazę, iš pradžių numatytą kaip sveikinimo šūksnį tam, kuris ateina, dabar tenka aiškinti kaip pasveikinimą tam, kuris jau atėjo. Vis dėlto kunigas žodžius Benedictus, qui venit in nomine Domini kalba iškart po Trisagiono ir, juos sakydamas, persižegnoja mūsų atpirkimo ženklu, norėdamas parodyti, kad šie žodžiai skirti pačiam mūsų Viešpačiui. Vis dėlto tai, kad pats kunigas kalba Sanctus ir Benedictus, neturėtų būti laikoma tokiu palyginti neseniai atsiradusiu reiškiniu kaip Introito kalbėjimas. Juk iš tiesų himną Sanctus kalba Rytų ritualų kunigai. Gerai žinoma, kad Rytų liturgijos išlaikė savo ceremonijas be mažiausių pakeitimų iš giliausios senovės.

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.