Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Te igitur

Te igitur, clementissime Pater, per Iesum Christum, Filium tuum, Dominum nostrum, supplices rogamus, ac petimus [„Taigi Tave, malonusis Tėve, nuolankiai maldaujame ir prašome per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį“].

Po Sanctus kunigas, praskleidžia savo rankas, keldamas jas į viršų, tada, sudėdamas rankas, jis pakelia savo akis į dangų, bet iš karto jas vėl nuleidžia. Pasku, žemai pasilenkęs, sudėjęs rankas bei padėjęs jas ant altoriaus, jis sako: Te igitur, clementissime Pater. Žodžiai Te igitur išsako vieną didžią mintį, jie išreiškia, kad kunigas teturi tik vieną mintį – apie Auką. Tartum jis sakytų Dievui (nes visos šios maldos, kaip matome nuo pat pradžių, yra skirtos Tėvui): „Tu matai, kad aš esu Tavo, Tu matai, kad tikintieji perdavė man visus savo troškimus. Štai pažvelk, mes ateiname Tavo akivaizdon vardan tos pačios Aukos“. Tada kunigas pabučiuoja altorių, kad dar labiau parodytų savo prašymo nuoširdumą, ir tęsia: uti accepta habeas et benedicas [„kad priimtum ir palaimintum“]. Šiuo metu jis sudeda rankas ir pasiruošia kryžiaus ženklu tris kartus peržegnoti atnašas, kalbėdamas žodžius: haec dona, haec munera, haec sancta sacrificia illibata [„šias dovanas, šias atnašas, šias šventas nepaliestas aukas“]. Taip, šie Tau mūsų aukojami duona ir vynas yra tikrai tyri, todėl teikis juos priimti ir palaiminti, ne todėl, kad jie yra tiktai materialūs duona ir vynas, bet todėl, kad jie bus perkeisti į Tavo Sūnaus Kūną ir Kraują. Kryžiaus ženklas, kuriuo kunigas dabar paženklina duoną ir vyną, labiausiai nurodo į patį Kristų.

Vėl praskleisdamas rankas kunigas tęsia: in primis, quae tibi offerimus pro Ecclesia tua sancta catholica [„pirmiausia už Tavo šventąją visuotinę (katalikų) Bažnyčią“]. Aukojant Mišias, pirmiausia prisimenama šventoji Bažnyčia, už kurią Dievui nieko nėra brangesnio. Quam pacificare, custodire, adunare et regere digneris toto orbe terrarum [„teikis jai duoti taiką, ją sergėti, laikyti vieningą ir valdyti visoje žemėje“]. Žodis adunare išreiškia parodo paties Dievo troškimą dėl jos. Jis nori, kad ji būtų Viena, kaip Jis pats sako Šventajame rašte: una est Columba mea [„Tik ji viena yra mano balandė“] (Gg 6, 8).

Supratę Jo dievišką norą, mes taip pat meldžiame Jo, kad Jis ją visada išlaikytų Vieną ir kad niekam niekada nepavyktų suplėšyti vientiso Kristaus drabužio. Kaip maldoje Pater [„Tėve mūsų“] pirmasis prašymas, kurį mus Viešpats ragina išsakyti, yra, kad Jo vardas būtų laikomas šventu – Sanctificetur nomen tuum, šitaip mus mokydamas, kad Dievo garbė ir interesai turi būti laikomi svarbesniais už visus kitus, taip ir šioje maldoje ši garbė, Jo Bažnyčios gerovė, turi būti iškeliama į pirmąją vietą – in primis. Maldoje už ją taip pat prašome, kad ji gyventų taikoje, kad ji būtų apsaugota, kad ji būtų iš tiesų vieninga ir gerai valdoma visame plačiajame pasaulyje.

Paskui kunigas prideda: una cum famulo tuo Papa nostro N. et Antistite nostro N. et omnibus orthodoxis, atque catholicae et apostolicae fidei cultoribus [„kartu su savo tarnu, mūsų Popiežiumi N., mūsų vyskupu N. ir visais tikratikiais, besilaikančiais apaštalinio katalikų tikėjimo“.]. Taigi, iš šių Mišių plaukia gėris visai Bažnyčiai – tame dalyvauja visi jos nariai ir šioje maldoje yra stengiamasi juos visus išvardinti. Pirmiausiai paminimas Kristaus vietininkas žemėje ir kai ištariamas jo vardas, nulenkiama galva, norint pagerbti Jėzų Kristų jo vietininko asmenyje. Vienintelė išimtis būna tada, kai Šventasis Sostas būna tuščias. Kai Mišias aukoja pats Popiežius, jis įterpia žodžius: Et me indigno servo tuo... [„ir mane, nevertą tavo tarną“]. Panašiai daro ir vyskupas, nes iškart po Popiežiaus mišiolas mini vyskupą, kurio diecezijoje aukojamos Mišios, kad visose vietose būtų atstovaujama visa šventoji Bažnyčia. Romoje vyskupas neminimas, nes Romos vyskupas yra pats Popiežius. Kad būtų išvardinti visi, be išimties, Bažnyčios nariai, šventoji Bažnyčia čia kalba apie tikinčiuosius. Paprastai Bažnyčia vadina juos fidelium [fideles lot. „tikintieji“, išvertus paraidžiui – „ištikimieji“]. Tai yra tie, kurie ištikimai laikosi šventosios Bažnyčios tikėjimo, nes norint būti vienu iš čia paminėtųjų yra būtina laikytis šio tikėjimo, yra būtina būti ortodoksu – tikratikiu, kaip ji čia rūpestingai pamini: omnibus orthodoxis, tai reiškia, būti tuo, kuris mąsto teisingai, išpažįsta katalikų tikėjimą – tikėjimą, kurį mums perdavė apaštalai. Pabrėždama žodžius – omnibus orthodoxis, atque catholicae et apostolicae fidei cultoribus – šventoji Bažnyčia nori, kad mes pamatytume, jog šia proga ji išskiria iš savo maldos visus, kurie nėra tikėjimo namiškiai, kurie mąsto neteisingai, kurie nesilaiko tikėjimo, gauto iš apaštalų. Kalba, kuria maldoje šventoji Bažnyčia kalba apie save, labai aiškiai parodo, kaip stipriai Šventosios Mišios skiriasi nuo privataus pamaldumo. Jos poreikiai turi būti pirmiau už visus kitus ir jos intencijas reikia gerbti. Taip šventoji Bažnyčia suteikia visiems savo nariams galimybę dalyvauti didžiojoje Aukoje. Tai yra taip teisinga, kad jei Šventosios Mišios būtų sunaikintos, ji vėl nusmuktų į tokį nuodėmingumą, kokiame skendi pagoniškos tautos. Kaip tik toks ir bus Antikristo darbas. Jis imsis visų įmanomų priemonių, kad užkirstų kelią šventajai Mišių Aukai, siekdamas, kad, panaikinus šią didžiąją atsvarą blogiui, Dievas būtinai padarytų galą visiems daiktams, nebeturėdamas tikslo juos toliau palaikyti būtyje. Mes be vargo tai suprasime, jei prisiminsime, kaip įvedus protestantizmą, visuomenės vidinė jėga iš esmės išseko. Vienas po kito kilo visuotiniai karai, nešdami suniokojimą, ir visa tai todėl, kad didžiosios Mišių Aukos įtaka buvo sumažinta. Kaip tai bebūtų baisu, bet tai tik pradžia to, kas turi atsitikti, kai velnias ir jo tarnai išlies į žemę nelaimių ir visuotinio sunaikinimo srovę, kurią pranašavo Danielis. Trukdydamas kunigų šventimams ir pasmerkdamas kunigus mirčiai, velnias galų gale taip toli nueis, kad didžiosios Aukos celebravimas bus pristabdytas – tada mūsų žemei ateis tos siaubo ir vargo dienos.

Mes neturėtume dėl to būti nustebinti, nes Šventosios Mišios Dievo kaip ir mūsų akyse, yra didelis įvykis. Tai įvykis, kuris tiesiogiai susijęs su Jo garbe. Dievas negalėjo paniekinti to Kraujo, tūkstantį kartų iškalbingesnio nei Abelio kraujas, šauksmo. Jis įpareigotas žiūrėti į tą kraują su išskirtiniu dėmesiu, nes ant kortos stovi Jo paties garbė ir būtent pats Jo Sūnus, Amžinasis Žodis, aukoja save kaip auką ir meldžiasi už mus savajam Tėvui.

Šventojoje Eucharistijoje glūdi trys dalykai, kuriuos mes turime nuolat atsiminti: pirmiausia Auka, kuria yra garbinamas Dievas, antra – sakramentas, kuris yra maistas mūsų sieloms, trečia – tai, kad mes turime mūsų Viešpatį esantį čia asmeniškai Savo Tikruoju Buvimu [Švenčiausiame Sakramente] ir todėl galime teikti Jam garbinimą, kuris yra paguoda mūsų tremtyje.

Tai, kad mes turime mūsų Viešpatį ir taip gauname galimybę Jį, tikrai čia esantį, garbinti, yra mažiausias iš tų trijų didžiųjų dalykų – tai yra mažiau negu priimti sakramentą Šventojoje Komunijoje; o Šventoji Komunija yra mažiau negu Auka, nes ji susijusi tik su mumis, bet kai visi šie trys dalykai įvyksta, tai visa Paslaptis yra atbaigiama ir tai, ko mūsų Viešpats norėjo, įsteigdamas Eucharistiją, įvyksta. Iš tiesų, jeigu mums būtų leista garbinti mūsų Viešpatį, esantį tarp mūsų, tai būtų tikrai nuostabiai didinga dovana, bet Šventoji Komunija toli ją pralenkia, o Auka be jokios abejonės pranoksta abi šias didžias malones. Štai! Šia Auka mes tiesiogiai paveikiame patį Dievą ir šiam veiksmui Jis negali likti abejingu, nes kitaip Jis menkintų savo paties garbę. Kadangi Dievas padarė visus dalykus savo garbei, tai Jis turi būti dėmesingas šventajai Mišių Aukai ir vienu ar kitu būdu turi patenkinti šitaip Jo dieviškajai Didybei pateiktą prašymą. Taigi nei vienos Mišios nėra aukojamos, nesiekiant tų keturių Aukos tikslų: garbinimo, padėkos, permaldavimo ir naujų malonių prašymo, nes pats Dievas tai įsakė.

Kai mūsų Viešpats mus mokė kaip melstis, Jis liepė mums sakyti: Sanctificetur nomen tuum [„Teesie šventas Tavo vardas“]. Tai drąsus prašymas, labai artimai susijęs su didžia Dievo garbe. Bet Šventosiose Mišiose mes einame dar toliau – mes, vargšai tvariniai, galime pasakyti pačiam galingajam Dievui, kad Jis nenusisuktų nuo šios Aukos, nes ją aukoja pats Jėzus Kristus, kad Jis neatsisakytų išgirsti, nes čia meldžiasi pats Jėzus Kristus.

Ankstesniais laikais šioje Kanono vietoje po vyskupo vardo buvo minimas karaliaus vardas: et rege nostro N. ... , bet kadangi šv. Pijus V išleido šį mišiolą bendram naudojimui, karaliaus vardas buvo praleistas. Šv. Pijus V priėmė sprendimą šiuo klausimu atsižvelgdamas į religijos skirtumą tarp kunigaikščių, įvedus protestantizmą. Tik Roma gali duoti leidimą minėti kokį nors karalių Kanone. Ispanija paprašė šios malonės, valdant Pilypui II, ir ji buvo suteikta. Prancūzijoje Paryžiaus ir Tulūzos parlamentai, įsižeidė dėl karaliaus vardo praleidimo šv. Pijaus V mišiole ir, kai jis pirmą kartą pasirodė, uždraudė mišiolo leidimą. 1855 m. Napoleonas III paprašė ir gavo Popiežiaus leidimą minėti jo vardą šioje Mišių dalyje [35].

Po pirmosios ir po antrosios Kanono maldos nėra nei įprastinės pabaigos, nei „Amen“.

---

[35] Viena iš tiksliausiai išsipildžiusių pranašysčių, kurias Dievo Motina išsakė, apsireiškusi La Salette 1846 m., kalbėjo apie Napoleoną III (Lui Napoleoną Bonapartą). Paslaptyje Mélanie užsimena, kad jis turi veidmainišką širdį: „Tegul Kristaus vietininkas, Popiežius Pijus IX, nepasitiki Napoleonu, jo širdis veidmainiška. Kai jis panorės vienu metu būti Popiežius ir imperatorius, Viešpats nuo jo nusigręš. Jis – tas erelis, kuris, norėdamas kilti vis aukščiau ir aukščiau, kris ant kalavijo, kuriuo norėjo priversti tautas jį iškelti“. Istorija patvirtino, kad pranašystė apie erelį su veidmainiška širdimi buvo teisinga.

1870 metais rugsėjo mėnesį, kai Popiežiaus valstybė buvo ypač dideliame pavojuje – puolama antikatalikiškai nusiteikusių naujųjų Italijos vadovų – masonų pajėgų, Napoleonas III išsiuntė pagalbines pajėgas, tačiau davęs joms užduotį atvykti per vėlai. Taip žuvo Bažnyčios valstybė ir galutinai susikūrė masonų valdoma liberali Italijos valstybė su sostine jų užimtoje Romoje. Tačiau tą patį 1870 m. rugsėjo mėnesį buvo nuversta ir paties Napoleono III valdžia – jis iš tiesų krito nuo kalavijo, kuriuo norėjo priversti tautas jį iškelti. Nuo pat savo jaunystės Lui Napoleonas buvo įsitraukęs į karbonarų – Italijos masonų veiklą (http://en.wikipedia.org/wiki/Napoleon_III). Todėl visai nestebina jo indėlis į Popiežiaus valstybės žlugimą. Napoleono III valdomoje Prancūzijoje masonų sekta buvo oficialiai pripažinta (http://www.friarsminor.org).

Savo prieštaringo valdymo metu Napoleonas III dovanojo Bažnyčiai dideles dovanas ir kartu finansiškai rėmė daug žalos tikėjimui padariusią Renano knygą „Jėzaus gyvenimas“. Jis apdovanojo La Salette tėvus garbės kalavijais ir kartu grasino uždaryti jų baziliką ir t. t. Renanas praneša, kad Mélanie apibūdino Napoleoną trimis žodžiais: „veidmainystė, nedėkingumas ir išdavystė“. Taigi galima daryti prielaidą, kad 1855 m. leidimas minėti jo vardą Mišių Kanone buvo melagingai išgautas prisidengus minėtu apgaulingu šio valdovo įvaizdžiu – be kita ko ir tuo, kad 1849 m. dar prieš uzurpuodamas „imperatoriaus“ titulą, Lui Napoleonas, siekdamas įgyti liaudies ir Bažnyčios pasitikėjimą, suorganizavo prancūzų armijos žygį į Romą, išstumdamas iš ten radikalią italų masonų sukilėlių vyriausybę ir įgalindamas Pijų IX sugrįžti iš tremties į Romą. Kad tokia „pagalba“ Popiežiui buvo apgaulinga rodo ir tai, kad dar anksčiau, jaunystėje būdamas karbonaru Italijoje, jis pats dalyvavo ruošiant panašų sąmokslą prieš Popiežiaus valstybę. Jos „apgynimas“

padėjo Napoleonui laimėti Prancūzijos katalikų palankumą, tačiau tuo pat metu jis nusiuntė emisarą pas Mazzinį – didįjį masonerijos magistrą, Italijos revoliucionierių vadą. „Mėgiamas himnas, kurį Italijos laisvieji mūrininkai gieda savo didelių švenčių iškilmėmis yra žinomas vardu „šėtono himnas“ ... Tas himnas buvo giedamas, pavyzdžiui, atidengiant paminklus Garibaldi‘ui, Mazziniui, kada masonai su juodomis vėliavomis, susikaupę ties savo mirusiųjų vadų paminklais, ieško tolimesnio įkvėpimo savo veiklai ir kovai su Popiežiumi“, rašo kun. Juozas Lomanas (Quo vadis, krikščioniškoji Europa, Kaunas, 2005). Dėl tokios savo veiklos Napoleonas III jokiu būdu negali būti laikomas katalikišku valdovu.

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.