Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Mišių Kanonas

Prefacijai pasibaigus nuskamba Sanctus ir kunigas įžengia į debesį. Jo balso nesigirdės kol nepasibaigs didžioji malda. Ši malda įgavo pavadinimą Canon Missae, tai yra Mišių taisyklė, nes būtent ji yra esminė Mišių dalis ir gali teisėtai būti vadinama tikrosiomis Mišiomis. Ji baigiasi ties Pater [„Tėve mūsų“] malda ir, panašiai kaip Ofertoriumo maldas, ją užbaigia pats kunigas, garsiai ištaręs paskutinius žodžius: Per omnia saecula saeculorum [„Per visus amžių amžius“], į kuriuos tikintieji atsako „Amen“ – „Mes patvirtiname visa tai, ką tu pasakei ir padarei, nes mūsų intencija buvo tokia pati kaip ir tavoji – padaryti, kad Viešpats tikrai būtų tarp mūsų ir dėl to mes esame visų tavo veiksmų dalyviai. Todėl kunigui reikia rūpintis, kad visą ši didžioji malda, Kanonas, būtų kalbama pusbalsiu, neišskiriant nei kelių „Amen“, užbaigiančių atskiras maldas, iš kurių susideda Kanonas. Tik vienintelį kartą jis kalba garsiau – tardamas tris žodžius, kuriais paskelbia save ir kitus, aplink jį esančius, nusidėjėliais: Nobis quoque peccatoribus.

Septynioliktame amžiuje eretikai jansenistai bandė įvesti piktnaudžiavimą – kalbėti Mišių Kanoną garsiai. Apgautas jų klastų, kardinolas de Bissy, vienas iš Bossuet įpėdinių, leido raudonais dažais išspausdinti raides R. [33]  mišiole, kurį jis sudarė, kad jis būtų  naudojamas jo bažnyčioje. Tuometiniai Prancūzijos vyskupai manė turį teisę tai daryti. Peršasi mintis, kad ties raudonomis raidėmis R. esančius

„Amen“ turi atsakinėti tikintieji. Tačiau jie gali atsakinėti tik į tas maldas, kurios yra girdimos. Iš to būtinai turi sekti, kad kunigas turi kalbėti Kanoną garsiai – tai ir buvo tikrasis jansenistų siekis. Laimei, visuomenė greitai atkreipė dėmesį į pavojingą naujovę, pasigirdo garsūs nusiskundimai prieš ją ir pats kardinolas de Bissy atšaukė šį nelemtą savo žingsnį [34].

Įvairios maldos, iš kurių susideda Kanonas, yra kilusios iš žilos senovės. Vis dėlto jų negalima priskirti pačioms pirmosioms šventosios Bažnyčios dienoms. Tai įrodo faktas, kad iš pradžių apeigos vyko graikiškai, kalba, kuri tais laikais buvo plačiau vartojama nei lotynų kalba. Todėl tikriausiai, kad tokios maldos, kokias mes turime, buvo sudarytos antrajame amžiuje arba trečiojo amžiaus pradžioje. Kiekviena vietinė bažnyčia turi savo Kanoną. Nors jie savo forma šie tiek skiriasi, tačiau jų turinys visada tas pats, ir mokymas, išreikštas įvairių bažnyčių ritualuose, dažnai tapačiai atitinka tą, kuris buvo išreikštas mūsų lotyniškame rituale. Šis faktas yra nuostabus tikėjimo vienybės visuose ritualuose įrodymas.

Pirmoji Kanono malda prasisdeda raide T, kuri atitinka hebrajišką raidei Tau ir kuri pačia savo forma primena kryžių. Joks kitas ženklas negalėtų būti tinkamesnis pradėti didžiajai maldai, kurios metu atnaujinama Kalvarijos Auka. Todėl taip ir atsitiko, kad kai tie nuostabūs sakramentarijai buvo pirmiausia parašyti, ornamentuoti vinjetėmis ir visokiausiais turtingais ornamentais, ši Tau buvo prašmatniai puošiama ir laikui bėgant atėjo puiki mintis ant šio Kryžiaus, kurį pasiūlė pats tekstas, nutapyti Kristaus figūrą. Palaipsniui apdaila vis turtingėjo, kol galų gale tapo visos nukryžiavimo scenos atvaizdu, kuris kad ir buvo didelis, bet tebeliko tik papuošimu maldos Te igitur pirmajai raidei. Bet pamažu buvo imta galvoti, kad toks svarbų dalyką yra verta pavaizduoti visai nepriklausomą nuo raidės T ir dėl to atsirado atskiras paveikslas. Taigi dabar nebūna pilno mišiolo be paveikslo, vaizduojančio Kristų ant Kryžiaus, patalpinto puslapyje priešais puslapį, kuriame prasideda Kanonas. Galima atsekti, kad šis paveikslas kilo iš tos mažos vinjetės, puošusios senovinius sakramentarijus.

Užuominą apie pačios raidės Tau svarbą mes matome net Senajame Testamente, nes Ezechielis, kalbėdamas apie išrinktuosius, sako, kad nuleidus aukos kraują, visi tie žmonės, kuriuos Dievas pasiliko sau, turi būti pažymėti Tau ženklu ir kad Viešpats pažadėjo pasigailėti visų juopažymėtų (Ez 9, 6). Visa tai paaiškina didysis įvykis – kad mus visus gali išganyti Jėzaus Kristaus kryžius, kuris buvo raidės Tau formos. Sutvirtinimo sakramento metu vyskupas taip pat sutvirtinamųjų kaktas šventuoju aliejumi paženklina raide Tau. Mūsų Viešpaties kryžius buvo raidės Tau, taigi T formos. Virš jos buvo pritvirtintas medžio gabalas, kad laikytų uždėtą lentelę su užrašu – taip jis išbaigė kryžiaus formą, kurią turime dabar, nes mes iš šv. Jono Evangelijos sužinome, kad mūsų Viešpaties mirties priežastis buvo užrašyta virš kryžiaus: Scripsit autem et titulum Pilatus et posuit super crucem (Jn 19, 19).

Atkreipkime dėmesį į tai, kokią svarbi yra ši raidė, pradedanti didžiąją Kanono maldą.

[33] - Raudonos raidės R. mišiole reiškia Responsorium – „atsakymas“. Jos paprastai rašomos prieš žodžius maldų, kurias atsakinėdami kunigui turi kalbėti ministrantai ir paprasti tikintieji.

[34]- Ko nepasiekė jansenistai, XX a. II pusėje pasiekė neomodernistai: Naujosiose Mišiose Kanoną imta kalbėti garsiai.

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.