Dvasios gyvenimas

Diakonas Alkuinas Reidas OSB: „Šventoji Liturgija yra Dievo darbas“. Ketvirtoji „Ad Fontes“ dvasinė konferencija

× 8/06/2013

Dieviškasis Oficiumas (Dieviškoji Darbuotė), arba Valandų liturgija, yra ritualas, kuris turi būti celebruojamas, o ne tik skaitomas tekstas ar tik perskaitomos maldos. Šią savaitę [„Ad Fontes“] kiekviena iš septynių liturginių vienuolinio oficiaus dienos valandų yra celebruojamos liturgiškai – su atitinkamu giedojimu, ritualu ir patarnautojais.

Liturgiškai celebruojamas Dieviškojo Oficiumo aukščiausia forma pasireiškia, kai ne tik Šventojo Rašto ar kiti tekstai įtakoja mus, bet ir sakralinių giesmių melodijos išgieda mūsų sielą, ritualas palenkia kūną ir sielą kartu Dievo garbinimui, o iškilmingai celebruojamų Laudes ir Vesperes leidžia mus šiek tiek įžvelgti dieviškąją Visagalio Dievo dangišką liturgiją.

Ir visgi, daugeliui, liturginė Dieviškojo Oficiumo celebracija yra gan reta proga. Net iki to, kad ne kurie mano, kad Oficiumas yra tik maldos, skirtos skaitymui, o ne liturgija - celebracijai. Todėl pastarieji Dieviškąjį Oficiumą gali laikyti kaip vieną iš pamaldumo praktikų ar maldos formų.

O kaip jūs patys atradote Dieviškąjį Oficiumą? Jeigu jūs Dieviškąjį Oficiumą patyrėte celebruojamą liturgiškai, kaip kad mes darome visą šią [„Ad Fontes“] savaitę, jūs, greičiausiai, skaitomą Oficiumą atrastumėte mažiau patrauklų.

Ir, atvirkščiai, jeigu jūs patyrėte Dieviškąjį Oficiumą, kur liturginė celebracija tik „pridėtinis“ dalykas, t.y. retai praktikuojamas ir minimalistinės formos, jūs galite pamanyti, kad tai, ką mes čia darome yra „perviršinis“ reikalas. Tiesiog - per daug sumaišties dėl liturgijos, kai galima būtų daryti ką nors kita!

Bet Šventoji Liturgija yra Dievo darbas, opus Dei. Negalime virš jos iškelti nieko daugiau. Šventąją Liturgiją laikydami savo gyvenimo pirmenybe ir ją įgyvendinami geriausiu įmanomu būdu, mes dovanojama Dievo vertą ir deramą garbinimą bei esame maitinami ir formuojami įvairiausiais būdais.

Tokiu būdu suformuoti, Dieviškąjį oficiumą net ir privačiai (kada būtina) galime melsti teisingoje dvasioje – liturginėje dvasioje. Vadinasi, net jei mes neturime galimybės atsiremti į giesmę ar ritualą kaip Kristaus ir Jo Bažnyčios veiksmą (t.y. teturime galimybę Oficiumą melstis privačiai) Oficiumas [liturgijos dvasioje] mums vis tieks atvers savo turtus.