Diakonas Alkuinas Reidas OSB: „Suklusti širdžiai“.Trečioji „Ad Fontes“ dvasinė konferencija

Šventoji liturgija atveria mums savo turtus gyvenimo bėgyje. Neįmanoma suprasti ar „suvirškinti“ jos turtus tik šios savaitės [„Ad Fontes“ studijos] metu. Net ir ilgus metus liturgiją celebruojant ar studijuojant. Liturgija visada turi kažką daugiau mums atskleisti – tai, ką Visagalis Dievas veikia savo kūrinijoje; ji taip pat atskleidžia ir daug dalykų apie mus pačius. 

Tai ir yra tie „netikėtumai“, apie kuriuos aš kalbėjau sekmadienį. Jie yra įstabieji grynuoliai, Visagalio Dievo dovanos, gryna malonė. 

Jie, būna, iškyla kad ir iš vienos ilgos psalmės eilutes. Pavyzdžiui, imkime didžiąją 118 psalmę, kuri, būdama ilga, išsitęsia per kelis vienuoliškojo ritualo oficiumus (liturgines valandas). 

Ši psalmė prasideda sekmadienio Primos (Prima) liturginėje valandoje. Paskutinėje 118 psalmės eilutėje (v. 32) giedame: „Viam mandatorum tuorum cuccuri, cum dilatasti cor meum“ (Bėgau tavo priesakų keliais, tuo tarpu tu išplėtei mano širdį). Švento Benedikto regula minimą psalmės eilutę ataidi: „Kai mes žengiame religinio ir tikėjimo keliu, mūsų širdys išsiplečia, ir mes žengiame Dievo priesakų keliais su neištariamu meilės saldumu.“

Pastebėkite, kad moralinis [šio priesako] aspektas, t.y. priesakų laikymasis, eina po širdies išplėtimo. 

Mes privalome pirmiausiai suklusti širdžiai. Ar, kitaip išsitariant, mes privalome leisti Kristui tai įgyvendinti. Būtent tai mes ir darome per Šventąją Liturgiją – leidžiame Jam dirbti mumyse. 

Kaip Dom Idelfonsas Herwegenas, Maria Laacho vienuolyno abatas rašė 1912 metais: „Kas tik gyvena Bažnyčios liturginį gyvenimą pagal garbingą ir šventą sutvarkymą, tas šiame gyvenime atras visus tobulumo laipsnius; jo gyvenimas taps grožio kūriniu ir pasieks savo amžinąją vertę laipsniškame perkeitime.“ (Vidinis liturgijos grožis, 1955). 

Lai Šventoji Liturgija, kurią mes šiandien celebruojame, paliečia mūsų širdis!