Popiežius Leonas XIII. Apie krikščionišką valstybės santvarką (III)

Didelė ir pavojinga klaida Dievo įsteigtą Bažnyčią stengtis sutrukdyti, kad ji nedarytų įtakos gyvenimui, įstatymleidybai, jaunuomenės auklėjimui, šeimyniniam židiniui. Niekad nebus aukšta dorovė tokioje valstybėje, kur panaikinta religija. Daugiau negu pakankamai esame patyrę, kas yra ir kur veda vadinamoji pasaulietinė (laicistinė) gyvenimo ir papročių filosofija. Kristaus Bažnyčia yra tikroji dorovingumo mokytoja ir papročių sargė. Ji saugoja nesugadintus tuos principus, kuriais remiasi pareigos supratimas. Ji nurodo tikrai vaisingus motyvus, dėl ko reikia dorovingai gyventi. Ji įsako ne tik vengti blogų darbų, bet taip pat tvarkyti protui priešingas aistras, jei prie nuodėmingo veiksmo dar ir neprieita. Yra didelė neteisybė ir didelis akiplėšiškumas, jei norima Bažnyčią josios prievolių atlikime subordinuoti pasaulinei valdžiai. Tuo būdu dalykai pastatomi aukštyn kojomis. Gamtiniai reikalai atsistoja aukščiau už antgamtinius. Tos palaimos, kuriomis Bažnyčia pripildo viešąjį gyvenimą, jei tik jai niekas netrukdo, arba visiš-kai dingsta arba bent smarkiai sumažėja. Pagaliau, šitaip būna tiesiamas kelias prie nesantaikos ir kovų. Patyrimas bus pakankamai dažnai įrodęs, kiek iš to žalos susidaro abiem bendruomenėm.

Šios rūšies teorijos, nors ir neatlaikydamos sveiko proto kritikos, turi labai daug įtakos viešajam gyvenimui. Todėl nepaliko jų nepasmerkę Mūsų pranokėjai, Romos Popiežiai, atsižvelgdami į tas prievoles, kurias uždėjo apaštališkas pašaukimas. Taip Gregorius XVI savo 1832 metų rugpiūčio 15 dienos aplinkraščiu, kuris prasideda žodžiais „Mirari vos", — su dideliu rimtumu atrėmė jau tada skelbtąjį mokslą, esą, religijos dalykuose joks pasirinkimas nesąs reikalingas. Kiekvienas galįs religijos srityje galvoti, kaip patinkamas. Tik jo paties sąžinė esanti vienintelis jojo teisėjas. Todėl kiekvienam esą leista skelbti spaudoje savo pažiūras. Kiekvienas galįs bandyti įvesti naujoviškumų valstybėje. Apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės šitas popiežius yra taip išsireiškęs: „Mes nieko gero nelaukiame nei religijai, nei valstybei iš tų pažiūrų, kurios siekia Bažnyčią atskirti nuo valstybės ir sugriauti sutarimą tarp dvasinės ir politinės vyriausybių. Ne paslaptis, kad šito sutarimo bijosi nepažabotos laisvės šalininkai. Tasai sutarimas nešė visada gerovę ir palaimą — tiek dvasiniams, tiek pilietiniams reikalams". Panašiu būdu ir Pijus IV, pasitaikius progai, iš labiausiai paplitusių klaidingų pažiūrų daugumą sužymėjo ir jas paskum į krūvą surinkti įsakė, kad katalikai šitame klaidų potvynyje turėtų aiškius atspirties taškus. Užteks, jei tik kai kurias iš tokių pažiūrų paminėsime:

Prop. XIX. „Bažnyčia nėra tikra, tobula ir visiškai laisva draugija ir neturi nuosavų bei pastovių jai dieviškojo Steigėjo suteiktų teisių, bet valstybės dalykas nustatyti, kokios priklauso Bažnyčiai teisės ir kokiose ribose ji gali jomis naudotis".

Prop. XXXIX. „Valstybė, kaip visų teisių pradžia ir versmė, turi tam tikrą jokiomis ribomis neaprėžtą teisę".

Prop. LV. Bažnyčią reikia atskirti nuo valstybės ir valstybę nuo Bažnyčios".

Prop. LXXIX. „Netiesa juk, kad valstybės leista bet kokio kulto laisvė ir taip pat visiems suteikta galia reikšti viešai savo pažiūras bei mintis, vedančias į papročių bei sielų sugedimą ir į indiferentizmo negerovės pasklidimą".

Iš šitų popiežių nutarimų būtinai seka šitokios išvados. Politinės valdžios versmės tenka ieškoti ne minioje, bet pačiame Dievuje. Leidimas laisvai maištauti yra priešingas protui. Nei pavieniam asmeniui, nei valstybei nėra leista religines prievoles niekinti arba jas lygiomis laikyti su nelygios vertės dalykais. Visiškai neribota pažiūrų bei spaudos laisvė nepriklauso prie natūralių piliečio teisių. Todėl netenka jas skirti prie tų dalykų, kurie nusipelno palankumo bei globos.

Nemažiau aišku yra ir tai, kad Bažnyčia savo prigimtimi ir teisėmis yra lygiai tobula bendruomenė, kaip ir pati valstybė. Todėl politinės valdžios nešiotojams neleistina yra versti Bažnyčią, kad ji jiems tarnautų ar šiaip būtų jiems klusni. Jiems nevalia aprėžti josios laisvės jai skirtoje vuikimo srityje ar šiaip kaip nors siaurinti josios teises, kurias ji yra gavusi iš Jėzaus Kristaus. Gi dėl mišrių reikalų, tai jų prigimtis ir Dievo valia kalba ne už abiejų valdžių persiskyrimą. Dar mažiau — už jųdviejų tarpusavę kovą. Bet kaip tik — už darnų sutarimą. Toksai sutarimas atitinka tas artimiausias priežastis, kurios abiem bendruomenėms davė pradžią.

Tai šitoks yra Katalikų Bažnyčios mokslas apie valstybių susikūriięą bei valdymą. Kas teisingai galvoja, tasai įžiūrės, kad šitais pasisakymais ir nutarimais iš visų galimų valstybės formų nėra nė viena pasmerktina. Jose nėra nieko tokio, kas katalikų mokslui tiesiog prieštarautų. Jei jos išmintingai ir teisingai pritaikomos, tai jos visos gali prisidėti prie valstybės klestėjimo. Iš esmės nėra ir tai smerkiama, kad tauta daugiau ar mažiau dalyvauja valstybės valdyme. Tai gali būti tam tikrais laikais ir laikantis atitinkamų įstatymų — ne tik naudinga, bet net gi gali sudaryti piliečių pareigą. Greta to nėra pagrindo Bažnyčią kaltinti, esą, jai stinga švelnumo bei nuolaidumo. Ji nėra  lygiai taip pat priešininkė prideramos ir teisėtos laisvės. Jeigu Bažnyčia reiškia pažiūrą, kad nedera įvairioms kulto formoms pripažinti su tikrąja religija lygias teises, tai ji tuo pačiu dar nepasmerkia tų valstybių valdytojų, kurie, norėdami pa-siekti svarbių laimėjimų arba išvengti galimų negerovių, leidžia pagal tradiciją ir papročius gyvuoti valstybėje ir kitoms religijoms. Net ir to Bažnyčia yra pratusi labai rūpestingai vengti, kad niekas nebūtų prieš savo valią verčiamas priimti katalikų tikėjimo, nesgi, kaip išmintingai įspėja šv. Augustinas, „žmogus tegali tikėti tik laisvai to norėdamas" [22].

Panašiai negali Bažnyčia girti ir tokios laisvės, kuri pasižymi švenčiausių Dievo įsakymų niekinimu ir sukyla prieš privalomą teisėtai valdžiai paklusnumą. Tai yra veikiau akiplėšiškumas, negu laisvė. Ir labai teisingai vadina ją Augustinas „pražūties laisvė", [23] gi Apaštalas Petras „piktybės dangalu" [24]. Tenka daugiau pasakyti! Būdama priešinga protui, ji yra tikroji vergija, nes gi „kiekvienas, kurs nusideda, yra nuodėmės vergas" [25]. Priešingai, reikalinga siekti tikrosios laisvės. Ji privataus gyvenimo srityje neleidžia, kad žmonės vergautų biauriems tironams, klaidoms ir aistroms. Gi viešajame gyvenime — išmintingai vadovauja piliečiams. Ta laisvė gausiai pateikia galimybių padauginti gėrybes ir valstybę (nuo svetimos sauvalės apsaugo. Ir šitą kilnią ir žmogaus vertą laisvę — Bažnyčia visų labiausiai globoja. Ji niekad nepaliauna dėjusi pastangų ir siekusi, kad šitokia laisvė tautų gyvenime būtų tvirtai ir nepažeidžiamai išlaikoma. Praeitų amžių paminklai liudija, kad Katalikų Bažnyčia išrado, vadovavo ir visais laikais globojo visa tai, kas valstybėje daugiausia viešajai gerovei patarnauja; kas naudinga tautos atžvilgiu blogai nusiteikusių valdytojų sauvalei sutramdyti; kas sutrukdo vyriausiai valstybės valdžiai nepagrįstai įsiveržti į savivaldybinio ar šeimyninio gyvenimo sritį; kas, pagaliau, prisideda prie išlaikymo: padorumo, žmogaus vertės ir akskirų piliečių lygybės prieš įstatymus.

Tuo būdu, niekad sau neprieštaraudama. Bažnyčia atmeta iš vienos pusės — nepažabotą laisvę, kuri — ir pavieniems žmonėms, ir tautoms — pavirsta arba palaidumu, arba vergija. Iš antros pusės, ji su noru ir džiaugsmu sveikina kiekvieną dienos pažangą, kuri neša su savim tikrų laimėjimų šitam žemės gyvenimui. Jisai sudaro tam tikrą pereinamąjį laipsnį prie kito gyvenimo, prie amžinai tveriančio. Todėl yra vien tiktai tuščias ir nepagrįstas šmeižtas, kada sakoma, esą, Bažnyčia esanti valstybinio gyvenimo pažangos priešininkė ir kad ji atmetanti be skirtumo visa, ką šių dienų protas yra pasiekęs. Tiesa, ji priešinasi nesveikoms pažiūroms. Ji atmeta nedorą maištavimo dvasią. Ypatingu būdu nepritaria ji tokiai dvasios būsenai, kurioje aiškiai įžiūrima pradžia sąmoningo atkritimo nuo Dievo. Antra vertus, visa, kas teisinga, negali iš kitur kilti, kaip tik iš Dievo. Todėl kiekvieną tikrą rimto tyrinę i imo rezultatą vertina Bažnyčia nelyginant kokį Dievo dvasios pėdsaką.

Nieko nėra tikra gamtos dalykuose, kas griautų mokslą, randamą Dievo Apreiškime. Priešingai, daug kas tą mokslą patvirtina. Kiekviena tiesos pažanga gali privesti geriau pažinti Dievą arba paskatinti jį garbinti. Todėl Bažnyčia džiaugsmingai ir mielai sveikina visa, kas praplečia mokslo horizontus. Kaip ji yra pratusi globoti tokius mokslus, lygiai taip pat rūpestingai globos ji ir skatins gamtai tirti skirtuosius mokslus. Bažnyčia nėra priešinga, jei tose studijose protas suseka naujų dalykų. Ji netrukdo, jei stengiamasi gyvenimas padaryti gražesnis bei patogesnis. Būdama neveikios ir tinginiavimo priešininkė, ji labai geidžia, kad žmonių protų lavinimas ir mankštinimas atneštų tikrai gausių vaisių. Ji teikia impulso, kad būtų kuliama visose meno ir mokslo srityse. Savo poveikiu nurodo ji visoms žmogaus dvasios pastangoms kilnų ir išganingąjį tikslą. Ji stengiasi, būtent, su trukdyti, kad žmonių išprusinimas ir jųjų kūrybingumas nenukreiptų jų nuo Dievo ir dangaus gėrybių.

Visame Bažnyčios nusistatyme pasireiškia labai daug proto ir apdairumo. Tačiau tai nepatraukia mūsų laikų dvasios. Valstybės atsisako siekti krikščioniškos išminties idealų. Netgi atrodo, kad jos norėtų kas kartą labiau nuo tų idealų nutolti. Bet, to nepaisant, viešai paskelbta tiesa paprastai vis labiau plinta ir žmonių protus iš lėto persunkia. Todėl ir Mes, Mūsų aukščiausio ir švenčiausio pašaukimo sąmonės bei apaštališkos į visas tautas pasiuntinybės paraginti, skelbiame laisvai, kaip Mums dera, tai, kas yra teisinga. Nereikia manyti, kad Mes nesiskaitome su šių laikų sąlygomis arba, kad Mes paneigiame mūsų dienų dorą ir naudingą pažangą. Mūsų noras yra, kad valstybės remtųsi stipresniais pagrindais ir kad jų pažanga nukryptų į saugesnius kelius. Bet, greta to, sveika tautų laisvė neprivalo būti pažeista. Geriausia motina ir saugotoja laisvės žmonėse yra tiesa. „Tiesa pa darys jus laisvus" [26]. 

Šičia svarstomi reikalai nėra visiškai paprasti ir aiškūs. Bet jeigu katalikai klausys Mūsų, kaip kad jiems dera, tai jie lengvai susigaudys, ko jiems privaloma laikytis — tiek reiškiant savo nuomones, tiek praktiškai veikiant. Nuomonių susidaryme yra būtina pastoviai pritarti visam tam, ką Romos popiežiai arba jau yra paskelbę, arba ateityje paskelbs. Jei pasitaiko reikalas, yra kataliko prievolė visa tai viešai išpažinti. Klausime šitų vadinamųjų laisvių, prie kurių naujaisiais laikais taip labai veržiamasi, reikalinga taip pat prisilaikyti Apaštalų Sosto sprendimo ir taip į tuos dalykus žiūrėti, kaip jisai žiūri. Reikalinga labai budėti, kad nebūtumėm suklaidinti apgaulingos išorės. Visada prisimintina, iš kur visa tai kyla ir kokios srovės tuos dalykus platina ir palaiko. Patyrimas yra pakankamai įrodęs, kokių pasekmių visa tai turi valstybės gyvenimui. Tos laisvės atneša ilgainiui tokių vaisių, dėl kurių doriems ir išmintingiems žmonėms tenka vėliau su pagrindu apgailestauti. Jeigu yra kame nors tokia valstybė, kuri krikščionybę žiauriai ir tironiškai persekioja, arba jei mes šitokią valstybę tiktai mintyse sau įsivaizduosime ir imsime ją lyginti su ta naujoviška valstybės santvarka, apie kurią Mes čia kalbame, tai galės pasirodyti, kad šita pastaroji yra pakenčiamesnė. Bet ji remiasi tokiais pagrindais, kuriems, kaip jau pirma minėjome, niekas negali pritarti.

Mūsų veikimas gali vienais atvejais reikštis privataus arba namų gyvenimo plotmėje. Kitais atvejais jisai gali liesti viešąjį gyvenimą. Privačiame gyvenime mūsų pirmoji pareiga yra kuo stropiausiai suderinti mūsų gyvenimą ir papročius su Evangelijos įsakymais. Lygiai taip pat — neatsisakyti nukentėti ir ištverti sunkumus, jei to reikalauja iš mūsų krikščioniškoji dorovė. Be to, pavieniai žmonės turi Bažnyčią taip mylėti, kaip bendrąją motiną. Jos įsakymus klusniai vykdyti. Jos garbės žiūrėti. Neleisti pažeisti jos teisių. Pagaliau, stengtis, kad lygią meilę ir pagarbą jai reikštų visi tie, kuriems mes turime daugiau ar mažiau įtakos.

Viešoji gerovė daug pareina ir nuo to, kad katalikai prisidėtų prie išmintingo miesto savivaldybės reikalų tvarkymo. Šitoje srityje jų pareiga yra daugiausia dėti pastangų ir siekti, kad viešai būtų patikrintas religinis bei dorovinis jaunuomenės auklėjimas, kaip tai dera krikščionims. Nuo šio reikalo žymiai pareina atskirų miestų gerovė. Bendrai kalbant, yra labai naudinga ir tinkama, kad katalikai, iš šito siauresnio veikimo lauko išeidami, to paties siektų aukščiausiose valstybės vietose. Sakome — „bendrai kalbant" — dėl to, kad šitie Mūsų nurodymai kreipiami į visas tautas. — Ir individualiai gali kai kur pasitaikyti tokia padėtis, kad katalikams dėl tam tikrų svarbių ir teisingų priežasčių gali nederėti vadovauti valstybei ir prisiimti politines pareigas bei vietas. Bet, apskritai imant, kaip minėta, būtų klaidinga vengti dalyvauti valstybiniame gyvenime. Tai būtų lygu atsisakymui prisidėti prie viešosios gerovės kėlimo. Šitaip yra ypač dėl to, kad katalikai kaip tik yra to mokslo, kurį jie išpažįsta verčiami, kiekvieną pareigą atlikti be suktybių ir ištikimai. Antra vertus, katalikams laikantis nuošaliai, lengvai galėtų pagauti vadžias į rankas tokie žmonės, kurių pažiūros neleidžia daug gero tikėtis. Tokia padėtis būtų pragaištinga net ir pačiai krikščionybei. Viskas pareitų nuo tų žmonių, kurie Bažnyčios atžvilgiu blogai nusiteikę. Jai palankūs žmonės pasiliktų be įtakos.

Iš to darosi aišku, kad katalikai turi teisingą pagrindą imtis valstybės reikalų. Jie neprivalo imtis ir nesiima tų reikalų tam tikslui, kad pateisintų visa tai, kas šiais laikais valstybių santykiuose yra negera. Atvirkščiai, jų siekimas bus tuos netikusius santykius kiek galint pakeisti, paverčiant juos tikra ir neapgaulinga viešąja gerove. Jie stengsis katalikų religijos išmintį ir dvasią, nelyginant kokius gydomuosius syvus ir kraują, įvesti į visas valstybės gyslas. Ne kitaip buvo elgtasi ir pirmaisiais Bažnyčios amžiais. Stabmeldžių papročiai ir siekimai labai skyrėsi nuo Evangelijos papročių ir siekimų. Tačiau buvo galima matyti, kaip krikščionys, neapsikrėsdami juos supančiais stabmeldžių prietarais, visada patys sau ištikimi, drąsiai ėjo visur, kur tik buvo progos ir galimybės. Jie buvo ištikimybės valdovams pavyzdys. Klusnūs, kiek jų sąžinė leido, valstybės įstatymams. Jie skleidė visur nuostabią šventumo šviesą. Stengėsi padėti broliams. Kitus patraukti prie Kristaus išminties. Bet kartu jie buvo pasirengę pasitraukti iš užimamos vietos ir net didvyriškai mirti, jei nebuvo galima išlaikyti aukštos pareigovietės, valstybinės tarnybos bei valdžios, nepažeidus dorovės. Tuo būdu labai greit įsigalėjo krikščioniškosios įtakos — ne tik privačiuose namuose, bet ir kariuomenės stovyklose, ir senate, ir pačiame karaliniame dvare. „Vakar atsiradome ir visa, kas jūsų yra, užpildėme: miestus, salas, tvirtoves, savivaldybių įstaigas, sueigas, pačias karo stovyklas, Romos piliečių padalinius, amatininkų susivienijimus, ciesoriaus rūmus, senatą, forumą" [27]. Taip, kad įstatymams leidus Evangeliją viešai skelbti, krikščionių religija didžioje miestų dalyje pasirodė esanti nebe vaikystę gyvenanti, bet suaugusi ir pakankamai stipri. 

Mūsų laikais dera atgaivinti šituos mūsų senelių pavyzdžius. Reikalinga, kad kiekvienas to vardo tikrai vertas katalikas būtų visiškai atsidavęs Bažnyčios sūnus ir kitų žmonių šitokiu būtų laikomas. Jis turi visa nedelsdamas atmesti, kas su ta garbe nesiderina. Jo pareiga naudotis valstybių įrengimais tiesai bei teisingumui ginti, kiek tai nepažeidžia sąžinės. Žiūrėti, kad neperžengtų tos veikimo laisvės ribos, kurią užbrėžė gamtos ir Dievo įstatymai. Stengtis, kad visa valstybė vis labiau artėtų prie to krikščioniškos santvarkos idealo, apie kurį Mes kalbėjome. Kaip visa tai įvykdyti ir atsiekti? Negalima tokio būdo ir tokios taktikos nustatyti, kad tai tiktų visiems laikams ir visoms vietoms. Sąlygos taip labai vienos nuo kitų skiriasi. Tačiau reikalinga visada siekti visų pirma sutarimo siekimuose ir darnumo veikime. Abu dalykai geriausiai pasiseks, jei Apaštalų Sosto nurodymai bus laikomi gyvenimo įstatymu, jei bus klausoma vyskupų, kuriuos „Šventoji Dvasia pastatė valdyti Dievo Bažnyčią" [28]. Ginant katalikybės reikalą, nieko nebus pasiekta, jeigu stigs arba ištvermės, arba sutarimo išpažįstant Bažnyčios skelbiamąjį mokslą. Šiuo atžvilgiu vengtina pataikauti klaidingoms pažiūroms ir stokoti tokio joms atsparumo, kokio reikalauja tiesa. Tais klausimais, kur leista pažiūrų laisvė, galima reikalą svarstyti be aistrų ir tam tikslui, kad būtų galima susekti tikrąją tiesą. Žinoma, tokiais atvejais vengtina užgaulingų įtarinėjimų ir tarpusaviu apkalbinėiimų. Kad sielų sutarimas nebūtų nereikalingais įtarinėjimais ardomas, težino visi, kad katalikų tikėjimas jokiu būdu nesiderina su pažiūromis, kurios priartėja prie natūralizmo ir racionalizmo. Šitų teorijų vyriausias siekimas yra: visiškai panaikinti krikščioniškąsias įstaigas ir, nuo Dievo atsisakius, žmogui pripažinti vyriausiąją vietą benaruomenėje. Taip pat neleistina vartoti dvejopą mastą. Vieną — privačiam, kitą — pilietiniam gyvenimui. O taip yra tais atvejais, kada tik privačiame gyvenime Bažnyčios autoriteto paisoma, o viešajame su juo visiškai nesiskaitoma. Toksai elgesys reikštų tą patį, kaip bandyti dorovę suderinti su nuodėme arba žmogų priversti kovoti prieš save patį. Žmogus pasilieka visada tas pats. Jokiu reikalu ir jokioje gyvenimo padėtyje nevalia jam prasilenkti su krikščioniškąja dorove.

Tačiau yra visiškai leistinas tinkamu būdu pareikštasai nuomonių skirtumas grynai politinių klausimų srityje. Tokių, kaip: kokia yra geriausia valstybės forma? Ar šitokiu ar kitokiu būdu tvarkytinas yra miestų gyvenimas ir kita. Dėl to neteisinga būtų kaltinti dėl skirtingų kalbamaisiais klausimais pažiūrų tokius žmones, kurie žinomi yra kaip nuoširdžiai atsidavę Apaštalų Sostui ir pasirengę klusniai jo sprendimus vykdyti. Dar didesnė neteisybė įvyksta tada, kai tokie žmonės, kas, deja, ne kartą yra įvykę, dėl šitokių priežasčių pradedami įtarinėti, lyg jie katalikų tikėjimą būtų paniekinę arba lyg jų tikėjimas nebebūtų patikimas. Šitą įspėjimą turi ypatingu būdu laikyti galvoje rašytojai. Dai labiau — laikraščių leidėjai. Kai vyksta kova dėl pačių svarbiausių dalykų, neturi būti paliekama vietos vidaus nesutarimams bei partijų aistroms. Bet visi turi siekti, sujungę mintis ir pastangas, visiems bendro tikslo, būtent — kad būtų apsaugota ir išlaikyta religija ir valstybė.

Jeigu tat pirmiau būta nesutarimų, reikalinga tai pamiršti. Jei kas nors buvo padaryta šiurkščiai arba neteisingai, vis tiek kas dėl to būtų buvęs kaltas, reikalinga dabar visa tai išlyginti tarpusavio meile ir ypatingu atsidavimu Apaštalų Sostui. Tuo būdu  katalikai laimės du puikius dalykus. Pirmiausia, jie pasidarys Bažnyčios padėjėjai krikščioniškosios išminties išlaikymo ir išplatinimo reikale. Antra vertus, jie atliks didelį patarnavimą valstybei, kurios gerovė yra smarkiai grasoma klaidingų mokslų ir sukilusių aistrų.

Garbingieji Broliai, šitas mintis apie krikščionišką valstybių santvarką ir apie pavienių piliečių pareigas norėjome Mes paskelbti visoms katalikų pasaulio tautoms. Greta to, reikia karštomis maldomis šauktis dangaus pagalbos, reikia prašyti Dievo, kad visa tai jis pats prie geidžiamo tikslo privestų, ko mes jojo garbei ir bendrai žmonijos gerovei geidžiame ir siekti bandome. Jojo galia yra apšviesti žmonių protus, pajudinti valias.

Apaštališkąjį palaiminimą, kaip Dievo malonių laidą ir Mūsų tėviškojo palankumo liudininką, iš širdies teikiame Viešpaties vardu — Jums, Garbingieji Broliai, dvasininkams ir visiems tiems žmonėms, kurie yra pavesti Jūsų ištikimybei bei budrumui.

Išleista Romoje, prie šv. Petro, 1885 metų lapkričio mėn. 1 dieną, Mūsų pontifikato aštuntaisiais metais.

Popiežius Leonas XIII

---

Nuorodos:

23) Tract. XXVI in Johan., n. 2;

24) Epist. CV ad dona- tistas, cap. II, n. 9.;

25) I Petr. 2, 16;

26) Jo. 8, 34;

27) Jo. 8, 32;

28) Tertull. Apol. n. 37. 

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.