Popiežius Leonas XIII. Apie krikščionišką valstybės santvarką (II)

Vienatinis Dievo Sūnus žemėje įsteigė bendruomenę, kuri vadinasi Bažnyčia. Jai pavedė jisai tas kilnias ir dieviškas pareigas, kurias jis pats iš Tėvo buvo priėmęs. Jinai privalo jas toliau tęsti per visus amžius. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu" [5]. „Štai aš esu su jumis per visas dienas ligi pasaulio pabaigos" [6]. Panašiai, kaip Jėzus Kristus, atėjęs į žemę, kad žmonės „turėtų gyvenimo ir apsčiau turėtų" [7], taip pat ir Bažnyčia laiko tikslu rūpintis amžinu sielų išganymu. Ir dėl tos kaip tik priežasties savo prigimtimi ji yra visuotinė. Nepareidama nuo vietos bei laiko sąlygų, ji laiko apėmusi visą žmoniją. „Skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui" [8].

Tai didžiulei žmonių daugybei Dievas patsai paskyrė vadovus, kad, jai vadovaudami, valdžią turėtų. Jisai norėjo, kad vienas būtų visų viršininkas ir aukščiausias bei patikimiausias tiesos mokytojas. Jam pavedė jisai dangaus karalystės raktus. „Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus" [9]. „Ganyk avinėlius ... ganyk avis" [10]. „Aš prašiau už tave, kad tu nenustotumei tikėiimo [11]. Šitoji bendruomenė, panašiai, kaip ir politinė, susideda iš žmonių. Bet ji yra antgamtinė ir dvasinė — tiek dėl jai nuskirtojo tikslo, tiek dėl priemonių, skirtų to tikslo siekti. Todėl skiriasi jinai nuo politinės bendruomenės. Svarbu, įsidėmėti, kad toji bendruomenė, žiūrint jos esmės ir teisių, yra tobula. Savo Steigėjo valia ir malone’ turi jinai savyje ir savaime visa tai, kas reikalinga jai išsilaikyti ir veikti. Kaip tasai tikslas, kurio siekia Bažnyčia, yra visų garbingiausias, taip lygiai ir josios turima valdžia pralenkia visas kitas. Jos negalima laikyti nei žemesne, kaip politinė galybė, nei šiai pastarajai kuriuo nors būdu palenkta. 

Jėzus Kristus tikrai davė savo Apaštalams laisvus įgaliojimus, kas liečia šventuosius dalykus. Prie to prijungė jisai galią leisti įstatymus — tikra to žodžio prasme. O taip pat su šia pastarąja sujungtą ir iš josios plaukiančią teisę teisti ir bausti. „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tad ir mokykite visas tautas — mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs" [18]. Ir kitur: „Jei jis jų nepaklausytų, pasakyk Bažnyčiai" [13]. Ir vėl: „Nuolat pasiryžę atkeršyti kiekvienam ne¬klusnumui" [14]. Kitu atveju: „ — neturėčiau elgtis kiečiau ta valdžia, kurią Viešpats man yra davęs statyti, ne griauti" [15]. Todėl ne valstybė, bet Bažnyčia turi vesti žmones į dangų. Jai yra Dievo paskirta pareiga svarstyti ir nulemti su religija susijusius dalykus. Būtent: mokyti visas tautas; kiek galint plačiau paskleisti krikščionybės garsą; trumpai tariant, krikščionybės reikalus tvarkyti pagal savo nuožiūrą laisvai ir nekliudomai.

Bažnyčia niekad nesiliovė savintis ir viešai vykdyti šito autoriteto. Jisai yra neaprėžtas ir savo srityje visiškai nepriklausomas, nors ir puola jį iš senų laikų valdovams pataikaujanti filosofiia. Pirm visų kitų šį nusistatymą gynė Apaštalai. Kai sinagogos vadovai draudė jiems skelbti Evangeliją, jie visada atsakydavo: „Dievo reikia labiau klausyti, kaip žmonių" [l6]. Pasitaikius progai, rūpindavosi šventi Bažnyčios Tėvai šį nusistatymą apginti rimtu pagrindimu. Taip pat ir Romos popiežiai niekad nebuvo paliovę nepalaužiamu dvasios pastovumu dėl jojo kovoti su priešininkais. Net ir patys valdovai ir viešųjų reikalų tvarkytojai pripažino šį autoritetą ir atitinkamai elgėsi. Jie buvo pratę elgtis su Bažnyčia, kaip su teisėta suverenine galybe, sudarydami su ja sutartis, vesdami derybas, siųsdami ir savo ruožtu priimdami pasiuntinius ir kitaip su ja santykiaudami. Ir, iš tikro, reikia manyti, kad ne be specialaus Dievo Apvaizdos lėmimo įvyko tai, kad šis Bažnyčios autoritetas liko sutvirtintas pasaulinės valdžios įgijimu, kas yra geriausia jojo laisvės apsauga.

Ir taip rūpestį žmonių gimine Dievas padalijo tarp dviejų galybių, būtent — tarp bažnytinės ir pasaulinės. Vienai pavedė dieviškus, kitai žmogiškus reikalus. Kiekviena yra atitinkama prasme aukščiausia. Kiekviena turi tam tikras ribas, kurių privalo laikytis. Jas nustato kiekvienos prigimtis ir tiesioginė veikimo sritis. Tuo būdu susidaro tarytum koks ratas, apie kiekvieną jų apibrėžtas, kuriame kiekvienos veikla vyksta savarankiškai.

Tie patys žmonės priklauso tačiau abiejų valdžios. Gali atsitikti, kad nors ir skirtingu požiūriu, bet visiškai tas pats reikalas privalo abiejų autoritetų teisės ir sprendimo. Iš to seka, kad visa geriausiai pramatąs Dievas, iš kurio abi valdžios kyla, privalo jųdviejų elgimosi būdą tinkamai ir tvarkingai nustatyti. „Kurios yra, jos Dievo įstatytos" [17]. Jei to nebūtų, dažnai pasitaikytų progų pragaištingiems ginčams ir nesutarimams. Dažnai susirūpinęs sieloje žmogus gautų stovėti nelyginant kryžkelėje, dvejodamas, kas reikia daryti, jei tos dvi valdžios stato priešingus reikalavimus. Jisai negali jų teisių paneigti, savo pareigai nenusižengęs.

Bet šitokios padėties negalima suderinti su Dievo išmintimi ir gerumu. Jisai netgi fizinėje srityje, kuri sudaro nepalyginti žemesnį būties laipsnį, taip nuostabiai ir tiksliai suderino prigimtąsias jėgas ir veiksnius, kad vienas kitų netrukdytų. Jie visi ir kiekvienas pagal savo prigimtį sutartinai siekia visatos tikslo. Todėl yra būtina, kad abi valdžios viena su kita tinkamu būdu derintųsi. Šitą derinimąsi galima pagrįstai lyginti su ta sutartine, kuri žmoguje sielą jungia su kūnu. Kad būtų galima nuspręsti, koks ir kaip toli siekiąs turi būti tasai sutarimas, reikalinga, kaip sakyta, turėti prieš akis abiejų prigimtį ir visuomet atsižvelgti į siekiamų tikslų kilnumą bei pranašumą.  Mat, viena jų turi uždavinį pirmiausia ir labiausia rūpintis laikinųjų dalykų patogumais. Kita siekia dangiškų ir amžinų gėrybių parūpinti. Todėl visa, kas žmonių reikaluose yra bet kuria prasme šventa, kas siejasi su sielų išganymu ir Dievo garbinimu, priklauso Bažnyčios valdžios ir josios kompetencijos. Ir tai be skirtumo, ar tie dalykai priklauso religinės srities savo prigimtimi, ar tik dėl turimų su ja ryšių. Gi visa kita, dalykai, kurie sudaro pilietinį ir politinį gyvenimą, teisingai yra priskiriama pasaulinės valdžios žinijai. Jėzus Kristus yra įsakęs atiduoti Ciesoriui, kas Ciesoriaus, ir Dievui, kas Dievo. Kartkartėmis pasitaiko padėčių, kada kitokiais sutarimo būdais tenka patikrinti taiką ir laisvę, būtent, kai valstybių vadovai ir Romos popiežius sudaro sutartį kuriuo nors specialiu reikalu. Šitokiais momentais Bažnyčia pateikia ypatingų savo motiniškos meilės bei gerumo įrodymų. Ji parodo tada tiek nuolaidumo bei sukalbamumo, kiek tik iš viso yra galima.

Tai šitaip atrodo, imant trumpais bruožais, politinės žmonių bendruomenės krikščioniškas sutvarkymas. Jis nėra be pamato ir ne sauvale grindžiamas. Jis yra išvedamas iš aukščiausių ir teisingiausių principų, atremtų į prigimtį ir protą. Šitokiame valstybės sutvarkyme nėra nieko tokio, kas tektų laikyti netinkamu ir nesiderinančiu su vyriausybės orumu. Visa tai ne tik kad nemažina valstybės prestižo bei teisių, bet veikiau jas sustiprina bei pašventina.

Giliau pasvarsčius, tenka daugiau pasakyti. Šitokia santvarka veda į tam tikrą aukštą tobulumą, kurio pasigendama kitokiame valstybės sutvarkyme. Jeigu kiekvienas narys laikytųsi savo vietos ir tobulai atliktų visas tas prievoles ir pareigas, kurios jam paskirtos, sektų iš to, be abejo, įvairių ir labai vertingų padarinių. Iš tikro, tokioje valstybės santvarkoje, kurią Mes pirma nupasakojome, dieviški reikalai tinkamu būdu atskiriami nuo žmogiškų. Piliečių teisės nepažeistos, nes jos saugojamos dieviškų, prigimtinių ir žmogiškų įstatymų.

Pavienės pareigos išmintingai apibrėžtos ir jųjų atlikimas tinkamai patikrintas. Atskiri žmonės žino, kad šiame netikrame ir vargingame gyvenimo kelyje jie turi vadus, kuriais galima pasitikėti, siekiant įeiti į aną amžinąją bendruomenę, ir padėjėjus, kad jie tikrai ten įeitų. Jie žino lygiai taip pat, kad jiems duoti ir kitos rūšies vadovai. Šie turi sukurti arba apginti saugumą, turtą bei kitus patogumus, iš kurių susideda mūsų visuomeninis gyvenimas. Šeimyninė bendruomenė įgauna tinkamą tvirtumą per vienos ir nesuardomos santuokos šventumą. Tik tuo keliu pareigos ir teisės išmintingai nustatytos, žiūrint teisingumo ir deramumo. Moteriai paliekama priderama vertybė. Vyro orumas padaromas Dievo autoriteto paveikslu. Tinkama moters ir vaiko pagarba apriboja tėvo valdžią. 

Pagaliau patikrinamas vaikų saugumas, vystymosi sąlygos, auklėjimas bei mokymas. Jeigu žiūrėsime grynai politinės ir pilietinės srities, tai tenai įstatymai turi galvoje vien tik bendrąją gerovę. Jie nesivadovauja nepastovia minios nuotaika arba klaidingu josios sprendimu. Valdovų orumas įgauna kažkokį šventumą, kuris praneša paprastą žmogiškąjį, šitai juos sulaiko, kad neprasilenktų su teisingumu; kad įsakinėdami, neperžengtų ribos. Piliečių klusnumas neatima iš jų nei žmogiškos vertės, nei kilnumo. Tai ne žmogus vergauja žmogui. Tai prisitaikymas prie Dievo valios, kuris valdo per žmones. Kas tai žino ir yra taip įsitikinęs, tasai supranta, kad yra visiškai teisinga: gerbti valdovų pranašumą, pastoviai ir ištikimai laikytis viešosios valdžios patvarkymų, nemaištauti, sąžiningai laikytis valstybinės drausmės. Prievolių atlikimas pasižymi taip pat tarpusave meile, maloningumu, paslaugumu. Pilietis, būdamas kartu ir krikščionis, nebūna prieštarauiančių įstatymų plėšomas į priešingas puses. Žodžiu,, tomis aukštos vertės gėrybėmis, kuriomis krikščionių religija pripildo jau šį žemiškąjį žmonių gyvenimą, gauna pasinaudoti visuomenė ir valstybė. Ir taip aiškiai pasirodo, kaip labai teisingas yra šis posakis: „Valstybės gerovė pareina nuo religijos, kuria Dievas garbinamas. Tarp jųdviejų yra ankšta giminystė ir sugyvenimas" [18].

Šitų gėrybių gausumą daugelyje vietų išdėsto taip gražiai, kaip jis yra pratęs, šv. Augustinas. Ypačiai toje vietoje, kur jisai į Katalikų Bažnyčią kreipiasi šitais žodžiais: „Tu lavini ir mokai: vaikus tinkamu vaikams būdu, jaunuolius su jėga, senelius su lėtumu; prisitaikydama kiekvienu atveju ne tik prie kūno, bet ir prie dvasios būvio. Tu padarai, kad moterys skaisčiu ir ištikimu pasidavimu tarnauja savo vyrams — ne jų gašlumui tenkinti, bet giminei išlaikyti ir šeimyniniam gyvenimui sukurti. Tavo pavedami vyrai vadovauja moterims, ne silpnesnę lytį paniekindami, bet jai taikydami nuoširdžios meilės įstatymus. Tu palenki vaikus kad laisvai nusilenktų savo tėvų valiai; tėvus padarai meilingus savo vaikų viršininkais. Tu pirmųjų tėvų prisiminimu suriši piliečius su piliečiais, tautas su tautomis ir, iš viso, visą žmoniją — ne tik bendrumo, bet ir tam tikro broliškumo saitais. Tu mokai karalius, kad rūpintųsi tautomis; tu skatini tautas, kad pasiduotų karaliams. Visai tiksliai tu pamokai, kam pridera pagarba, kam meilė, kam nusilenkimas, kam baimė, kam paguoda, kam priminimas, kam įspėjimas, kam sudrausminimas, kam papeikimas, kam bausmė. Tuo pačiu laiku nurodydama, kad ne visiems viskas priklauso; kad visus reikia mylėti; nieko nevalia skriausti" [19].

Kitoje vietoje, atremdamas teisės filosofų klaidas, jisai sako: „Tegul tie, kurie teigia, esą, Kristaus mokslas priešingas valstybei, duoda tokią kariuomenę, kurią sudaro kariai pagal Kristaus mokslą; tegu jie duoda tokius provincijų valdytojus, tokius vyrus, tokias moteris, tokius sūnus, tokius šeimininkus, tokius tarnus, tokius karalius, tokius teisėjus, pagaliau — tokius mokesčių mokėtojus ir jų rinkėjus, kurie atitiktų krikščioniškojo mokslo reikalavimus, ir tada teišdrįsta sakyti, kad tasai mokslas esąs pragaištingas valstybei! Priešingai, Jiems tektų tada be jokių dvejonių pripažinti, kad krikščioniškasis mokslas, jei tik jo klausoma, atneša valstybei palaimą [20].

Buvo kadaise laikas, kad Evangelijos filosofija tvarkė valstybes. Tais laikais krikščioniškos išminties jėga ir Dievo dvasia buvo persunkusios įstatymus, įstaigas, tautų papročius, visus valstybių sluogsnius ir santykius. Tada Jėzaus Kristaus įsteigtoji religija džiaugėsi tuo viešojo pripažinimo laipsniu, koks jai priklauso. Ji klestėjo valdovų malonėje ir teisiškoje vyriausybių globoje. Tada kunigystę ir pasaulinę valdžią laimingai vienijo sutarimas ir tarpusaviai draugiški patarnavimai. Taip sutvarkyta valstybė atnešė geresnių vaisių, negu laukta. Jų atsiminimas tebėra gyvas. Ir jis pasiliks gyvas, liudijant nesuskaitomiems istorijos paminklams. Jokia priešininkų klasta neįstengia jų nei iškreipti, nei aptemdyti. Negalima ginčyti, kad krikščioniškoji Europa turi būti labai dėkinga už tai, kad ji laukines tautas civilizavo; kad jas nuo žiaurumo prie švelnumo, nuo prietarų prie tiesos privedė; kad ji mahometonų antpuolius nugalėjo ir atrėmė; kad ji civilizacijos viršūnėje stovi; kad yra pratusi būti taip pat ir kitiems vadovė ir mokytoja visko, kas žmonių gyvenimą gražina ir kilnina; kad per ją tautose įvairiomis formomis pasklido tikroji laisvė; kad ji žmonių skurdui mažinti daug ką labai išmintingai sutvarkė. Religija skatino ją šitų žygių imtis. Ji padėjo jai juos įvykdyti.

Šitos visos gėrybės būtų tikrai išlikusios, jei būtų išsilaikiusi abiejų valdžių sutartinė. Ir su pagrindu būtų galima net ir daugiau laukti, jei su didesniu pasitikėjimu ir ištverme būtų atsižvelgiama į Bažnyčios autoritetą, pamokymus, patarimus. Lyg ir nekintamu įstatymu turėtų būti laikoma visų tai, ką rašė Ivo iš Chartres popiežiui Paschaliui II: „Jei valstybinė valdžia ir kunigystė tarpusavyje sutaria, tai pasaulis būna gerai valdomas, o Bažnyčia žydi ir duoda vaisių. Bet jeigu jos viena  kitai ima prieštarauti, tai ne tik maži dalykai nedaro pažangos, bet ir dideli pasigailėtinu būdu sunyksta" [21].

Bet XVI šimtmetyje pradėjo reikštis pragaištinga ir apgailėtina naujovių aistra. Ji pirmiausia sukėlė sąmyšį krikščionių religijoje. Veikiai jinai natūra¬liu būdu perėjo į filosofijos sritį. Iš čia persimetė į visas visuomeninio gyvenimo institucijas. Šičia tenka ieškoti šaltinio anų naujoviškų neįžabotos laisvės teorijų, kurios didžiausiuose praėjusio šimtmečio sukrėtimuose buvo sugalvotos ir paskelbtos, kaip naujosios teisės vyriausi dėsniai ir pagrindai. Šitoji naujoji teisė seniau nebuvo žinoma. Ji prasilenkia daugiau negu vienu požiūriu net su prigimtu įstatymu, nekalbant jau apie krikščioniškąjį. Minėtų dėsnių vyriausias yra tas, kad visi žmonės, būdami lygūs savo rūšimi ir prigimtimi, yra visiškai tarpusavyje lygūs ir viešajame gyvenime. Kiekvienas esąs tiek savarankiškas, kad jis svetimam autoritetui jokiu būdu negalįs būti palenktas! Kiekvienas yra laisvas apie bet kokį dalyką galvoti, kaip jis nori, ir elgtis, kaip patinkamas. Niekas neturįs teisės kitiems įsakinėti.

Šitokiam mokslui visuomenėje pasklidus, valdymas paliko tiktai tautos valios vykdymas. Tik pati tauta turinti valdžią į save pačią. Ji tik viena ir tegalinti sau įsakinėti! Tauta išrenka tuos, kuriems ji savo reikalus paveda. Bet nesuteikia jiems teisės valdyti, o tik perkelia jiems prievolę tautos vardu tai daryti. Apie Dievo viešpatavimą visiškai nutylima. Tarytum Dievo visiškai nebūtų! Arba lyg jisai nė kiek žmonių bendruomene nesirūpintų. Arba tarytum nei pavieniai žmonės, nei susitelkę bendruomenę jokių prievolių Dievo atžvilgiu neturėtų. Jokia vyriausybė nėra įmanoma, kurios kilmė, valdžia ir autoritetas nebūtų kilę iš Dievo.

Iš šito mokslo seka išvada, kad valstybė nėra niekas daugiau, kaip tik pati save mokanti ir valdanti minia. Ir jeigu sakoma, kad tauta esanti versmė visų teisių ir kiekvienos valdžios, tai iš to seka, kad valstybė nesijaučia turinti bet kokių prievolių Dievui. Dėl to jai nesą reikalo bet kurią religiją viešai išpažinti, Taip pat nėra reikalo tirti, kuri iš daugelio viena tėra tikra; kurią tektų aukščiau kitų statyti ir ypatingu būdu globoti. Iš šių sumetimų išeidama, valstybė ryžtasi visoms religijoms teikti lygias teises. Ji vien tik žiūri, kad jos pačios santvarkai iš bet kokios religijos negrėstų pavojus. Nuosekliai einant toliau, visi religijos klausimai pavedami pavienių žmonių sprendimui. Kiekvienas gali pasirinkti tokią religiją, kuri jam labiau patinka. Arba net — jokios, jeigu nė viena neatsako jojo skoniui. Yra aišku, kokie seks iš to viso padariniai. Pavienio žmogaus sąžinė bus atpalaidota nuo bet kurio objektyvaus įstatymo. Kiekvienas galės visiškai nevaržomai spręsti, ar Dievas reikalinga garbinti, ar ne. Pagaliau įsigalės visiškai nevaržomas minčių ir nuomonių skelbimo palaidumas.

Jeigu valstybė bus statoma ant šitokio pagrindo, kuris šiais laikais randa tokį didelį pritarimą, tai bus lengva suprasti, į kokią ir į kaip žemą vietą bus nustumta Bažnyčia, nes kur tik šios rūšies teorijos pradedama valstybės gyvenime vykdyti, katalikybė būna statoma ne tik lygiomis su kitokiomis religinėmis bendruomenėmis, bet kartais tenka jai užimti net ir žemesnė vieta. Į bažnytinę teisę nekreipiama jokio dėmesio. Bažnyčiai, gavusiai Jėzaus Kristaus įsakymą ir įgalioiimą mokyti visas tautas, liepiama visiškai nesikišti į viešo tautos švietimo reikalus. Net mišriuose reikaluose politiniai vadovai daro be atodairos savo sprendimus. Jie net švenčiausius, kalbamą sritį liečiančius Bažnyčios įstatymus išdidžiai paniekina. Dėl to jie įtraukia į savo kompetencijos ribas netgi krikščioniškąją moterystę. Sprendžia klausimus apie santuokinį ryšį, apie moterystės vienumą, jos nesuardomumą. Iš dvasininkų esti išplėšiama jų nuosavybė, prisidengiant teigimu, esą jokių gėrybių Bažnyčiai nedera turėti. Trumpai, su Bažnyčia elgiamasi taip, lyg ji nebūtų tobula savo prigimtimi ir įstatymais bendruomenė, bet tik viena tų drau¬gijų, kurių esama valstybės plote. Jeigu Bažnyčia turi teisių, jei ji gali teisėtai veikti, tai sakoma, kad tos teisės ir toji galia einanti iš krašto valdytojų leidimo bei malonės.

Jeigu kai kuriose valstybėse Bažnyčia laikosi savo teisių, kurias netgi patys valstybiniai įstatymai jai pripažįsta, ir jeigu tarp abiejų valdžių įvyksta viešas susitarimas, tai iš pat pradžios pradedama šaukti, kad Bažnyčios siekimai negalį derintis su valstybės tikslais. O tai daroma tuo tikslu, kad nebūtų reikalo laikyti duotąjį žodį ir kad, pašalinus kliūtis, visais klausimais būtų galima turėti laisvas rankas. Bet šito, suprantama, Bažnyčia pakąsti negali. Ji negali nepaisyti savo švenčiausių prievolių. Dėl to ji reikalauja, kad susitarimo būtų laikomasi pilnai ir sąžiningai. Taip iškyla dažnai nesutarimai tarp dvasinės ir politinės valdžios. Jie paprastai baigiasi tuo būdu, kad silpnesnioji būna pavergta stipresnės. Būtent, tos, kuri gali panaudoti daugiau pasaulinių priemonių.

Vyraujant šitokiam valstybės supratimui, kuris daugeliui labai patinka, pasireiškia valia ir net praktika, arba Bažnyčiai visiškai neleisti gyvuoti, arba ją surakintą laikyti savo valdžioje. Kas nūnai viešajame gyvenime vyksta, yra didžia dalimi kalbamų pažiūrų ir siekimų persunkta. Įstatymleidyba, valstybių valdymas, nereliginis jaunuomenės auklėjimas, vienuolynų apiplėšimas ir uždarymas, pasaulinės Romos popiežių valdžios panaikinimas — visa tai siekia ne ko kito, kaip tik pakirsti krikščioniškosios sąrangos gyvybę. Siekiama nusiaurinti Katalikų Bažnyčios laisvę ir kitaip jos leises sumažinti.

Patsai įgimtas protas aiškiai parodo, kaip labai prasilenkia su tiesa šitoksai valstybės reikalų tvarkymo supratimas. Iš gamtos galima matyti, kad kiekviena ir bet kur pasireiškianti valdžia plaukia i Dievo, kaip iš aukščiausio ir švenčiausio šaltinio. 

Liaudies valdžia, kuri tariamai be jokio ryšio su Dievu iš prigimties glūdinti masėse, neturi jokio protingo pagrindo. Ji pasižymi tuo, kad pataikauja miniai ir sukursto įvairių aistrų liepsnas. Bet ji nepajėgia patikrinti viešojo saugumo ir pastovios tvarkos. Iš tikro, šitokių teorijų dėka nueita labai toli. Pažiūra, skelbianti, kad maištavimas galįs būti visiškai teisėtas reikalas, daugelio imta laikyti ypatinga politine išmintimi. Įsigalėjo nuomonė, kad krašto valdytojai nesą niekas daugiau, kaip tik tautos pavestiniai, turį vykdyti josios valią. Iš to būtinai turi sekti, kad atitinkamai minios ūpui viskas nuolatos turi keistis. Vyrausybei tenka gyventi nuolatinėje sąmaiščių baimėje.

Jeigu religijos srityje galvojama, kad formų skirtingumas arba net priešingumas neturįs reikšmės, tai praktiškoje išvadoje prieinama prie to, kad už jokią religiją neapsisprendžiama ir jokios nesilaikoma gyvenime. Bet toksai nusistatymas, jeigu vardu ir skiriasi nuo ateizmo, tai savo esme su juo visiškai sutampa. Kiekvienas, kas Dievo buvimu tiki, jei jis nenori elgtis neprotingai ir pats sau prieštarauti, turėtų savaime padaryti šias išvadas. Dievo garbinimo formos yra perdaug įvairios. Jos ne tik pagrindiniais dalykais viena nuo kitos skiriasi, bet viena prieš kitą kovoja. Todėl jos negali būti visos lygiai pagrįstos, lygiai geros, lygiai Dievui malonios.

Taip pat ir toji jokių ribų nežinanti minčių ir spaudos laisvė nėra iš esmės kažkokia gėrybė, kuria žmonių bendruomenė galėtų pagrįstai džiaugtis. Ji sudaro pradžią ir versmę daugelio blogybių. Laisvė yra dvasinis gėris, skirtas žmogaus prigimčiai tobulinti. Tasai gėris privalo reikštis, kaip tiesa ir dorovingumas. Bet tiesos ir dorovės esmė nepareina nuo žmonių sauvališkumo. Ji visada pasilieka ta pati. Ji yra lygiai nekintama, kaip pati dalykų esmė. Jei mūsų protas ima pritarti klaidoms, jei mūsų valia pasirenka blogį ir jam pasiduoda, tai šitokiais atvejais nei protas, nei valia nepalieka tobulesni. Priešingai, jie abu praranda savo prigimtą vertybę ir nusmunka į blogį. Todėl nedera skelbti ir platinti tokių mokslų, kurie priešingi yra dorovingumui bei tiesai. Juo mažiau tinka teikti jiems įstatymų palankumą bei globą.

Tik dorovingas gyvenimas tėra tikras kelias į dangų, kurio mes visi siekiame. Todėl valstybė nuklysta nuo prigimties taisyklių ir įstatymų, jei ji teikia nepažabotos laisvės palaidoms mintims ir blogiems darbams, kad pastarieji galėtų nebaudžiamai atitraukti protus nuo tiesos, širdis nuo dorovės.

Nuorodos: 

5) Jo. 20, 21;

6) Mat. 28, 20;

7) Jo. 10, 10;

8) Mork. 16, 15;

9) Mat. 16, 19;

10) Jo. 21, 16—17;

11) Luk. 22, 32; 

12) Mat. 28, 18—20;

13) Mat. 18, 17;

14) II Kor. 10, 6;

15) II Kor. 18, 10;

16) Apd. 5, 29;

17) Rom. 13, 1;

18) Sacr. Imp. ad Cyrillum Alexan'dr. et Episc. metrop., Cnf. Labbeum, Collect. Conc. T. III, col. 436;

19) De moribus Ecclesiae Cath., cap. XXX, n. 63;

22) Epist. CXXXVIII (ai. 5) ad Marcellinum, cap. II, n. 15;

31) Epist. CCXXXVIII;

***

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.