Popiežius Leonas XIII. Apie krikščionišką valstybės santvarką (I)

arche.lt savo skaitytojus kviečia susipažinti su Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Nuo šiol portalo Pamatų skiltyje bus skelbiamos svarbiausios popiežių enciklikos visuomenės gyvenimo klausimais. Enciklikų lietuviški vertimai skelbiami iš pokariu Vokietijoje veikusios LUX leidyklos 1949 m. išleistos knygelės „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Siekdami to paties, kaip ir šio leidinio sudarytojas vysk. Vincentas Brizgys, tikimės, kad šių enciklikų perpublikavimas bus „darbas <...> paaukotas tikslu bei viltimi, kad mūsų tautiečiai, tinkamai įvertindami Kristaus Vietininko žemėje žodžius, ras juose saugius gyventi ir veikti kelius“. Kviečiame susipažinti su pirmuoju skelbiamu tekstu - popiežiaus Leono XIII enciklikos Apie krikščionišką valstybės santvarką (Immortale Dei) pirmąja dalimi.

***

Garbingieji Broliai, 

Pasveikinimas ir Apaštališkas Palaiminimas

Nemirtingasis gailestingojo Dievo kūrinys Bažnyčia, savaime ir pagal savo prigimtį yra skirta sieloms išganyti ir dangaus laimės siekti. Bet laikinųjų dalykų srityje teikia jinai tiek daug ir tokių didelių gėrybių, kad nei daugiau, nei didesnių tikrai suteikti nebūtų galėjusi, jeigu ir josios tiesioginė bei aukščiausioji paskirtis būtų žemiškojo gyvenimo gerovės kėlimas.

Iš tikrųjų, Bažnyčia bematant pakeitė dalykų padėtį visur, kur tik įkėlė ji savo koją. Tautų gyvenimą pripildė jinai pirmiau nepažintų dorybių ir naujų formų. Visi tie, kurie josios įtakai nusilenkė, ėmė pasižymėti švelniais papročiais, teisingumu, garbingais žygiais. Tačiau jau seniai imta daryti Bažnyčiai priekaištų, kad josios veikla prieštaraujanti valstybės siekimams. Kad ji jokiu būdu negalinti prisidėti prie tų patogumų ir gyvenimo pakėlimo, kurių teisėtai ir savaime siekia kiekviena tvarkinga valstybė. Mes žinome, kad jau pačioje Bažnyčios pradžioje krikščionys buvo puolami ir jiems buvo rodoma neapykantos ir nepalankumo dėl panašių ir neteisingų bei nepagrįstų pažiūrų. Jie buvo laikomi valstybės priešais. Dėl to laiko nelaimių, kurios ištikdavo valstybę, liaudis mielai kaltindavo krikščionis. Iš tikro tai buvo tik bausmės, kurias nusikaltusiems Dievas nedorovių baudėjas, teisingai užkraudavo. Antra vertus, tasai žiaurus šmeižtas šv. Augustino protą apginklavo ir jojo plunksną paaštrino. Labiausiai veikale ,,De civitate Dei" — „Apie Dievo miestą" — jisai aiškiausiai išdėstė, kiek naudos valstybei padaro krikščioniškos išminties galybė. Tuo būdu jisai ne tik apgynė savo laikų krikščionis, bet, atrodo, nepagrįstus kaltinimus nugalėjo visiems laikams.

Tačiau daugeliui šitie skundai ir apkaltinimai nenustojo savo patrauklumo. Jie mieliau semiasi sau taisyklių viešajam gyvenimui tvarkyti iš kitų šaltinių, bet ne iš tų, kuriuos Katalikų Bažnyčia pagiria ir nurodo. Ir dar daugiau. Pastaruoju laiku ėmė po truputį įsigalėti ir viešpatauti vadinamoji „naujoji teisė". Apie ją sakoma, kad ji esanti subrendusio amžiaus laimėjimas, iškilęs iš kas kartą didėjančios laisvės. Yra tikra, kad, nežiūrint daugelio bandymų, niekam nepavyko surasti pranašesnio pagrindo valstybiniam gyvenimui kurti ir vesti, kaip tasai, kuris savaime plaukia iš Evangelijos mokslo. Todėl Mes manome, kad labai svarbu ir Mūsų apaštaliniam pašaukimui tinkama, naująsias pažiūras į valstybę sulyginti su krikščioniškuoju mokslu. Mes pasitikime, kad šituo būdu, tiesai iškylant, išnyks klaidų ir abejonių priežastys. Kiekvienas galės lengvai pamatyti tas pagrindines gyvenimo taisykles, kuriomis jis privalo sekti bei pasiduoti.

Nesunku nustatyti, kaip atrodytų valstybė, jei ją imtų tvarkyti krikščioniškoji filosofija. Žmogui yra įgimta gyventi visuomenėje. Vienumoje jis negali turėti gyvenimui būtinai reikalingos globos ir aprūpinimo. Neįmanomas yra taip pat pilnas proto bei dvasios išsivystymas. Todėl Dievo Apvaizdos jau taip sutvarkyta, kad jisai gimsta iš karto šeimyniniame žmonių susivienijime ir pilietiniame susibūrime. Tik tuo būdu tegali būti patikrintas tobulas gyvenimo lygis.

Jokia bendruomenė nėra įmanoma, jei jos priešakyje nestovės kas nors, kas pavienius žmones ves prie bendro tikslo sėkmingomis ir tinkamomis priemonėmis. Iš to seka, kad pilietinei žmonių bendruomenei yra būtinas autoritetas, kurs ją valdytų. Tasai autoritetas, lygiai kaip pati visuomenė, eina iš prigimties, taigi — iš paties Dievo. Taip prieinama išvada, kad politinė valdžia kyla iš Dievo. Vienas tiktai Dievas yra tikriausias ir aukščiausias visų dalykų Viešpats. Jam turi pasiduoti ir klausyti visa, kas tik egzistuoja. Taip, jog kiekvienas turįs valdžią, gauna ją ne iš kitur, kaip tik iš Dievo, vyriausio visų dalykų Valdovo. ,,Nėra valdžios, kaip tik iš Dievo" [1].

Politinė valdžia nėra iš esmės su jokia valstybės forma neišskiriamai susijusi. Galima vieną ar kitą formą laisvai pasirinkti. Svarbu tik, kad tikrai būtų siekiama viešosios naudos ir gerovės. Vis lygu, kokia valstybės forma bebūtų, josios vadovai turi visada kreipti akis į Dievą, vyriausią pasaulio valdytoją. Valstybės valdyme jie turi jį sau pasistatyti lyg pavyzdžiu bei įstatymu. Dievas į visus kūrinius, kurie yra ir kuriuos mes pažįstame, įdėjo antrines priežastis. Jose tam tikru būdu ir prasme pasireiškia Dievo prigimtis ir jojo veikimas. Jų uždavinys yra vesti prie to tikslo, kuris šiai dalykų visumai yra skirtas. Taip pat jojo noras buvo, kad tie, kurie pilietinėje bendruomenėje turi politinę valdžią, būtų tam tikra prasme paveikslas tos Dievo valdžios, kurią jis turi į žmonių giminę. Taip pat, kaip ir Dievo Apvaizdos paveikslas.

Todėl vyriausybė privalo būti teisinga. Ji turi būti ne despotiška, bet tėviška, nes ir Dievo valdžia į žmones yra teisingiausia ir su tėvišku gerumu sujungta. Turi būti siekiama piliečių gerovės. Tie, kurie yra pastatyti ant kitų, tik todėl toje vietoje stovi, kad saugotų valstybės gerovę. Jokiu būdu nėra leistina, kad politinis autoritetas tarnautų vieno asmens arba nedaugelio naudai. Jo paskirtis — tarnauti bendrajai visumos naudai. Jeigu valdovai pradeda elgtis neteisingai, jeigu jie nusikalsta perdėtu kietumu bei išdidumu, jei nesirūpina tautos gerove, tegu žino, kad jiems vieną kartą teks atsiskaityti prieš Dievą! Ir tai — juo griežčiau, juo šventesnės pareigos buvo jiems pavestos, juo ankštesnį laipsnį buvo jie pasiekę. „Galingiesiems teks galingosios ir bausmės" [2].

Tiktai šitomis sąlygomis valdžios orumą lydės žmogaus vertę atitinkanti ir meilinga piliečių pagarba. Jei pastarieji kartą įsisąmonins, kad valdovai vadovaujasi jiems Dievo suteikta valdžia, tai jie laikys teisingu ir būtinu dalyku valdančiųjų nuostatams pasiduoti, jiems rodyti klusnumą bei ištikimybę, sujungtą su panašiu jausmu, kokį vaikai turi savo tėvams. „Kiekvienas tepasiduodie aukštesniosioms vyresnybėms" [3]. Niekinti teisėtą valdžią, nežiūrint, kas bebūtų josios vykdytojas, yra lygiai taip pat neleistina, kaip priešintis Dievo valiai. Gi kas šiai pastarajai priešinasi, rengia patsai sau pražūtį. „Kas priešinasi valdžiai, tas priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, patys sau pelnosi pasmerkimą" [4]. Todėl atmesti klusnumą ir minias prie sukilimo raginti — yra įžeidimas didybės. Ne tik žmogiškos, bet taip pat ir dieviškos.

Yra aišku, kad valstybė, kuri remiasi šitokiais pagrindais, turi Dievui daug ir didelių pareigų, kurias ji gali atlikti viešu religingumu. Prigimtis ir protas įsako individams šventai ir pamaldžiai, garbinti Dievą. Mes esame jojo valdžioje. Iš jo kilę, į jį turime sugrįžti. Tas pats įstatymas saisto ir piliečių bendruomenę, nes žmonės, į bendruomenę sujungti, nemažiau pasilieka Dievo valdžioje, kaip pavieniai. Taip pat ir visuomenės dėkingumo pareiga yra nemažesnė, kaip individo. Kaip individas, taip visuomenė kilo iš Dievo. Jo valios ji yra išlaikoma. Iš jo gerumo pasisėmė jinai nesuskaitomų gėrybių, kuriomis yra pertekusi. Todėl nė vienam nevalia paniekinti savo pareigų Dievui. Didžiausia kiekvieno Dareiga yra savo pažiūras ir  papročius persunkti religija. Ir tai — ne ta, kurios gal kas nors labiau norėtų, bet ta, kurią Dievas įsakė, kurią tikrais ir visiškai neabejotinais ženklais pažymėjo esant vienintelę tikrą. Visiškai taip pat neleistina ne valstybėms, jei jos nenori nusikalsti, elgtis šitaip, lyg Dievo iš viso nebūtų. Nevalia joms atmesti religijos globos, lyg dalyko visiškai svetimo ir niekam nenaudingo. Taip pat iš daugybės religijų laisvai pasirinkti vieną arba kitą. Ir valstybėms negali būti kitokio papročio ir būdo Dievui garbinti, kaip tiktai tas, kurį jis pats pasirinko ir nurodė.

Todėl šventas turi būti valdovams Dievo vardas. Religijos rėmimą privalo jie laikyti viena svarbiausių savo pareigų. Ją palankiai globoti. Įstatymų orumu ir jėga apsaugoti. Jokiu būdu nieko tokio neįvesti ir nenutarti, kas būtų priešinga josios neliečiamumui. Net ir piliečiai, kuriems jie vadovauja, šito gali iš jų reikalauti. Mes visi, kaip žmonės, esame gimę ir paskirti aukščiausiam ir galutiniam gėriui. Jis yra danguje, už šio trumpo ir nepastovaus gyvenimo ribų. Visos mūsų mintys į jį turi būti nukreiptos. Nuo jo pareina tobulas ir vispusiškas žmonių laimingumas. Todėl sakyto tikslo pasiekimas yra kiekvienam tiek svarbus, kad nieko svarbesnio negali būti. O pilietinė bendruomenė, būdama bendrajai gerovei skirta, besirūpindama valstybės laimėjimais, privalo tuo būdu vadovauti piliečiams, kad jų savaime geidžiamo, aukščiausio ir neišnykstamo gėrio siekimas ne tik nebūtų trukdomas, bet visais galimais būdais remiamas. O tai geriausiai įvyksta tada, kai būna rūpinamasi religiją šventai ir nepažeistai išlaikyti. Religija žmogų jungia su Dievu.

Kuri religija yra tikra, kiekvienas nesunkiai suseks, kas protingą ir nuoširdų svarstymą pritaikys. Tai matyti iš daugelio ir aiškių norodymų. Būtent: pranašavimų tikrumas; stebuklų dažnumas; nepaprastai greitas tikėjimo paplitimas — nepalankioje aplinkoje ir nepaisant didžiausių kliūčių; kankinių liudijimas ir panašūs dalykai. Visa tai kalba už tai, kad vienintelė tikra yra toji religija, kurią Jėzus Kristus patsai įsteigė ir savo Bažnyčiai pavedė saugoti ir platinti.

Nuorodos:

1) Rom. 13, 1; 

2) Išm. 6, 7 

3) Rom. 13. 1;

4 Rom. 13, 2;

---

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.