Popiežius Leonas XIII. Apie žmogaus laisvę (III)

Turime trumpai aptarti taip pat ir neribotą žodžio bei spaudos laisvę. Vargu bereikia minėti, kad šitokia netvarkoma, bet kokias ribas bei saiką peržengianti laisvė nėra teisėta. Teisė yra moralinė gėrybė. Mes jau sakėme ir turime vis dažniau priminti, kad neprotingai galvoja, kas mano, kad toji prigimties suteiktoji gėrybė be skirtumo ir lygiai teisėtai gali būti naudojama teisybei ir melui, dorovei ir nedorybei. Kas teisinga ir dora, turi teisę būti valstybėje skleidžiama su išmintingu laisvumu, kad galėtų pasiekti kiek galint daugiau žmonių. Melagingos pažiūros, kaip didžiausias dvasios maras, lygiai, kaip ir nedorovingumas, kuris papročius ir sielas sugadina, gali būti teisėtai viešosios valdžios slopinamas su visu rūpestingumu, kad negalėtų būti skleidžiami pačios valstybės pražūčiai. Yra visiškai teisinga, jei įstatymų orumu sulaikomos iškrypusios dvasios klaidos, kurios yra iš tikro nepatyrusios liaudies dvasios pavergimas. Į tai tenka žiūrėti lygiai taip pat, kaip žiūrima į skriaudas, silpnesniesiems prievarta padarytas. Ir tai su juo didesniu pagrindu, kad žymiai didesnė piliečių dalis arba visiškai nepajėgia, arba tik labai sunkiai leįstengia susigaudyti klaidingose išvadose bei dialektinėse suktybėse. Ypač kai šios pastarosios pataikauja aistroms. Pripažinus kiekvienam neribotą laisvę kalbėti ir rašyti, nieko nebeliktų švento ir nepažeisto. Nebūtų pagerbtos nė tos didžiausios bei tikriausios mūsų prigimtį liečiančios tiesos, kurios gali būti laikomos visuotiniu ir pačiu kilniausiu žmonių giminės paveldėjimu. Dažnai pasitaiko, kad, tiesą po truputį aptemdžius, lengvai įsiviešpatauja įvairių pragaištingų klaidų negerovė. Iš to palaidumas lygiai tiek turės naudos, kiek tikroji laisvė nuostolio, nes juo didesnė ir saugesnė bus laisvė, juo labiau bus įžabotas palaidumas. Antra vertus, nėra priešinga prigimčiai, kad kiekvienas galvotų kaip patinkamas ir kad savo pažiūras laisvai garsintų apie tuos dalykus, kurie Dievo palikti žmonėms tirti bei svarstyti. Šios rūšies laisvė niekada nepriveda prie tiesos paglemžimo. Dažnai prisideda prie jos atradimo bei iškėlimo.

Lygiai taip tenka galvoti ir apie vadinamą mokymo laisvę. Nėra abejonės, kad žmonių dvasia tik tiesa turi būti maitinama. Tiesoje glūdi protingų būtybių gėris, tikslas ir tobulumas. Todėl neprivalo mokymas nieko kita skelbti, kaip tik tiesą. Nėra skirtumo, ar skelbiama kas nors žinantiems, ar nežinantiems. Pastariesiems, mokymas turi uždavinį suteikti tiesos pažinimą. Pirmiesiems — jį apsaugoti. Dėl tos priežasties yra mokančiųjų prievolė klaidas iš žmonių protų pašalinti ir juos prieš klaidingas pažiūras padaryti atsparius. Iš to aiškiai pasirodo, kaip priešinga yra protui toji laisvė, apie kurią mes čia kalbame ir kuri vien tik tam ir tegali būti naudinga, kad su josios pagalba ir josios priedanga žmonių supratimas būtų iš pagrindų iškreipiamas. Čia turima galvoje laisvė, kaip teisė mokyti ką patinkant. Politinė valdžia negali duoti piliečiams šitokios laisvės nenusižengdama savo pareigoms. Juo labiau, kad mokytojas visada turi daug įtakos savo klausytojams. Be to, tik labai retais atvejais teįstengia mokinys patsai suprasti, ar tikra yra tai, ką skelbia jojo mokytojas.

Dėl šitų priežasčių ir šios rūšies laisvė, kad ji būtų dora, turi būti apribota tam tikrais suvaržymais. Mokymas negali būti nebaudžiamai paverčiamas sugadinimo įrankiu. Yra dvi rūšys tiesų, kurias mokytojai turi skelbti: viena prigimtųjų, antra — antprigimtinių tiesų. Galima sakyti, kad bendrąjį žmonių giminės turtą sudaro tos prigimtosios tiesos, kurios sudaro vyriausius arba pagrindinius žmogaus galvojimo dėsnius, o taip pat ir tos, kurios tiesiogiai iš anų pirmųjų eina. Kadangi šiomis tiesomis, lyg stipriausiu pagrindu, remiasi ir dorovė, ir teisingumas, ir religija, ir net patys žmonių bendruomenės jungiamieji saitai, tai būtų tikrai nedora, neprotinga ir nežmoniška leisti, kad tos tiesos būtų nebaudžiamai pažeidžiamos ir griaunamos. Su lygiu pietizmu (pagarbumu, Vert.) reikalinga saugoti ir tą didžiausią bei švenčiausią turtą, kurį sudaro tiesos, mūsų sužinotos iš paties Dievo. Yra kai kurių pagrindinių tiesų, kurias apologetai yra pakartotinai įrodę gausingais ir labai aiškiais bei  įtikinančiais įrodymais. Šos rūšies tiesos yra: kad tai, kas yra mums paties Dievo apreikšta, kad vienatinis Dievo Sūnus buvo tapęs žmogumi tiesai paliudyti, kad jisai yra įsteigęs vieną tobulą draugiją, būtent — Bažnyčią, kurios galva — jis pats ir su kuria pasilikti iki pasaulio pabaigos jis yra pažadėjęs. Jo valia buvo pavestos visos tos tiesos, kurias jis pats skelbė, tai draugijai tuo tikslu, kad ji jas saugotų, gintų, aiškintų, pasiremdama teisėtu įgaliojimu. Kartu jo buvo įsakyta, kad visos tautos klausytų jojo Bažnyčios lygiai, kaip jo paties. Kurie priešingai elgsis, bus pasmerkti amžinam atmetimui. Iš to aiškiai pasirodo, kad Dievas yra žmogui geriausias ir patikimiausias mokytojas, kaip versmė ir pradžia kiekvienos tiesos. Taip pat ir jo Viengimis Sūnus, besiilsįs Tėvo prieglobstyje. Jis yra kelias, tiesa, gyvenimas, tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų. Visi žmonės privalo klausyti jojo mokslo: „Ir juos visus pamokys Dievas".

Bet tikėjimo bei dorovės klausimais Dievas padarė Bažnyčią savo dieviškojo mokymo dalyve. Jisai apdovanojo ją ypatinga dovana, kad ji, Dievo saugojama negali paklysti. Todėl ji yra vyriausia ir saugiausia mirtingųjų mokytoja ir turi neliečiamą laisvo mokymo teisę. Tikrai, semdama pati jėgų iš tų tiesų, kurias ji gavo iš Dievo, Bažnyčia neturėjo didesnio rūpesčio, kaip tą, kad jai Dievo pavestąjį uždavinį šventai atliktų. Stipresnė už visas ją supančias kliūtis, ji niekad nepaliovė kovojusi dėl savo mokymo laisvės. Tuo būdu, niekingus prietarus išsklaidžiusi, ji per krikščionišką išmintį atnaujino pasaulį.

Kadangi pats protas nedviprasmiškai rodo, kad negali būti tikro prieštaravimo tarp Dievo apreikštų tiesų ir tiesų, prigimtu protu pažintų, tai darosi aišku, kad iš pastarųjų tos negali būti tikros, kurios nesiderina su pirmosiomis. Bažnyčiai, kaip Dievo pastatytajai mokytojai, nė neateina į galvą tyrinėjimo dvasią arba mokslinę pažangą trukdyti. Ji neturi mažiausio noro apšvietą bei pažangą stabdyti.

Priešingai, ji pati teikia šviesos. Ji pažangai siūlo savo saugią globą. Dėl tos pačios priežasties ji nemaža prisideda prie pačios žmonių laisvės pažangos. Jėzui Kristui Atpirkėjui priklauso mintis, kad per tiesą žmogus pasidaro laisvas. „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarvs jus laisvus". Nėra todėl pagrindo sveikai suprastajai laisvei nusiskųsti, nėra pagrindo būti nepatenkintam nė tikrajam mokslui dėl tų teisingų ir būtinų įstatymų, kurie, Bažnyčiai ir protui reikalaujant, apriboja atskiro žmogaus mokymo laisvę. Bažnyčia, kaip patyrimas rodo, tuo būdu siekdama svarbiausia apsaugoti krikščioniškąjį tikėjimą, stengiasi kiekvieną rūšį pasaulinių mokslų globoti ir ugdyti, nes pasauliniai mokslai savyje yra geri bei pagirtini ir verti to, kad jais būtų rūpinamasi. Be to, kiekvienas mokslas, kurį sveikas protas sukūrė ir kuris atitinka realią tikrovę, gali nemaža prisidėti prie paaiškinimo tų tiesų, kurias mes tikime dėl Dievo apreiškimo. Iš tikro, Bažnyčiai priklauso dėkingumas už tas dideles geradarybes, kad ji pagirtinu būdu išsaugojo senovės išminties paminklus, kad ji mokslo židinius visur kūrė, kad visada sužadindavo protų varžytynes, kad rūpestingiausiai globojo visas tas meno šakas, kurios sudaro didžiausią mūsų pažangaus amžiaus papuošalą.

Pagaliau nereikia nė to nutylėti, kad stovi atviras labai platus laukas, kuriame gali pasireikšti žmonių veiklumas, kur gali laisvai lenktyniauti jųjų protai. Tai yra tie dalykai, kurie neturi būtino sąlyčio su religijos ir krikščioniškosios dorovės mokslu. Arba dalykai, kurių sprendimui Bažnyčia savo autoriteto nėra panaudojusi, palikdama juos išimtinai ir laisvai mokslininkų nuožiūrai. Pagaliau, tie klausimai, nuo kurių sprendimo pati susilaikydama, Bažnyčia paveda juos mokytų vyrų tyrimui.

Iš pasakyto aiškėja, ką tenka manyti apie tą laisvės rūšį, kurios liberalizmo atstovai su tokiu uolumu siekia ir skelbia. Iš vienos pusės jie reikalauja sau ir valstybei tokios neribotos laisvės, kad kiekvienai klaidai yra pasirengę be jokio svyravimo atverti duris ir atkelti vartus. Gi iš antros pusės Bažnyčiai jie daro kliūčių. Josios laisvę jie siaurina, kiek tik įstengia, nors iš Bažnyčios mokslo netenka bijoti jokių negerovių. Priešingai, iš jos reikia laukti daug naudos.

Labai giriama yra taip vadinama sąžinės laisvė. Jeigu ją kas taip supranta, kad kiekvienam leidžiama pagal norą Dievą garbinti ar jo visiškai negarbinti, tai jos klaidingumą pakankamai įrodo tai, ką pirmiau esame pasakę. Bet galima sąžinės laisvę ir kitaip suprasti. Būtent, kad valstybėje žmogui leidžiama, jokių kliūčių nedarant, taip, kaip sąžinė įpareigoja, Dievo valią ir jo įsakymus vykdyti. Tai yra tikroji laisvė, tinkama Dievo vaikams. Ji gražiausiai apsaugo žmogaus asmens vertybę ir stato aukščiau už bet kokią jėgą bei prievartavimą. Ji yra Bažnyčiai visada pageidaujama ir ypatingai brangi. Šios rūšies laisvės nesvyruodami reikalavo sau Apaštalai. Apologetai savo raštais įrodė jos neliečiamumą. Begalinis skaičius kankinių pašventino tą laisvę savo krauju. Ir visiškai teisingai! Šita krikščioniškoji laisvė paliudija, kad Dievui priklauso žmonių atžvilgiu aukščiausia ir labiausiai teisėta valdžia. Gi iš antros pusės, žmogaus prievolės Dievui yra pačios svarbiausios ir didžiausios. Ji neturi nieko bendra nei su maištavimo, nei su vergavimo dvasia. Nėra mažiausio pagrindo įtarti, kad ji linkusi neklausyti valstybinės valdžios. Juk žmonių valdžia tik tiek teturi teisės įsakinėti ir reikalauti klusnumo, kiek ji neprieštarauja Dievo valdžiai ir kiek ji prisitaiko prie Dievo nustatytos tvarkos. Bet jeigu įsakoma tai, kas aiškiai prieštarauja Dievo valiai, tai tokiu atveju labai nukrypstama nuo minėtos tvarkos ir kartu sueinama į konfliktą su Dievo autoritetu. Todėl yra pagrindo tokiais atvejais neklausyti.

Liberalizmo šalininkai, pripažindami pasaulinei valdžiai despotiškas ir neaprėžtas teises, antra vertus, paneigdami bet kokį reikalą atsižvelgti gyvenime į Dievo valią, visiškai nepripažįsta tos su religija ir dorove suderintos laisvės, apie kurią Mes kalbame. Jeigu būna kas nors daroma sakyta jai laisvei apsaugoti, jie laiko tai teisių pažeidimu ir maištavimu prieš valstybę. Jei jų pažiūra būtų teisinga, tai kiekvienam, kad ir žiauriausiam, despotizmui tektų pasiduoti ir jį pakęsti. 

III dalis

Pritaikymas praktikoje

Bažnyčios karščiausias troškimas yra, kad tos krikščioniškos pažiūros, kurias Mes trumpai palietėme visose valstybės srityse būtų tikrai pritaikytos. Jose randamos kaip tik geriausios priemonės gydyti tas gausias ir tikrai nemenkas šių laikų blogybes, kilusias žymia dalimi iš tų taip aukštai keliamų laisvių, iš kurių laukta gerovės ir garbės. Išdavos nepateisino vilčių. Susilaukta ne saldžių ir sveikų, bet karčių ir supuvusių vaisių. Jeigu dabar pasigendama vaistų, tai jų reikia ieškoti grąžinant atgal sveikas pažiūras. Tik iš jų galima laukti tvarkos išlaikymo ir tikrosios laisvės apsaugojimo.

Visada ir kiekvienoje padėtyje motiniškomis akimis Bažnyčia žvelgia į žmogaus silpnybes. O jos yra tikrai nemažos. Ji pažįsta dalykų padėtį ir sielų nuotaikas. Pažįsta taip pat ir šių laikų dvasią.

Dėl to, nors tik gera ir tikra iš esmės tepripažindama, ji supranta, kad kartais tenka valstybės vyliausybei kai ką pakęsti, kas nėra tikra ir teisinga, jei tuo būdu siekiama išvengti didesnės blogybės iirba tikimasi atsiekti ar apsaugoti kokią nors vertybę. Juk ir be galo gera ir visagalinti Dievo apvaizda pakenčia pasaulyje blogybes, dalimi, kad nesutrukdytų didesnių gėrybių, dalimi, kad išvengtų skaudesnių negerovių. Valstybių valdyme labai dera pasekti pasaulio Valdovu. Kadangi žmonių valdžia ne kiekvieną blogybę gali sukliudyti, tai jai tenka „daug kas leisti ir palikti be bausmės, kas tačiau su pagrindu baudžiama Dievo apvaizdos" [4].

Ir vis dėlto, jei sakytomis aplinkybėmis žmonių įstatymas gali ir turi blogybes pakęsti dėl bendrosios gerovės ir vien tik dėl to, tai jis tų blogybių negali ir neprivalo nei girti, nei norėti. Blogybė iš esmės tėra tik gėrybės pašalinimas. O tai yra visada priešinga viešajai gerovei, kurios įstatymleidyba turi, kiek tik gali, siekti ir globoti. Ir šiuo atžvilgiu dera, kad žmonių įstatymas pasektų Dievu. Jisai tuo pačiu, kad pasaulyje pakenčia blogybes, „neparodo noro, kad blogybės įvyktų, neparodo taip pat noro, kad blogybės neįvyktų, bet tik parodo norą leisti, kad blogybės įvyktų, o tai yra gera" [5]. Šis Angeliškojo Daktaro posakis trumpiausiai išreiškia visą mokslą apie blogybės pakentimą (toleranciją, Vert.).

Norint klausimą teisingai išspręsti, tenka pripažinti, kad juo daugiau blogybių tenka valstybės gyvenime pakęsti, juo labaiu šitoji valstybė nutolsta nuo savo idealo. Blogybių pakentimas priklauso politinės išminties taisyklių. Bet ir to pakentimo ribas turi užbrėžti valstybės tikslas. Būtent — viešoji gerovė. Todėl jei pakentimas valstybei atneša tik nuostolių ir jei iš jo tenka laukti dar didesnių blogybių, tai peršasi išvada, kad to pakentimo negalima laikytis, nes šiose sąlygose joksai gėris jo nepateisina. Jeigu dėl ypatingos valstybės padėties tam tikrais laikais Bažnyčia praktikoje užmerkia akis į kai kurias naujoviškas laisves, tai ji daro tai ne dėl to, kad ji to norėtų, bet dėl to, kad jai atrodo, jog geriau bus nusileidus. Bet laikams pagerėjus, ji pasinaudos, be abejo, savo laisve. Ji stengsis, kaip jai dera, įspėdama, ragindama, maldaudama atlikti jai Dievo paskirtą pareigą. Būtent — rūpintis amžinu žmonių išganymu. Pati taisyklė visada pasiliks galioje, kad šitoji visuotinė, visiema  be skirtumo ir kiekvienam reikalui suteikta laisvė pati savyje, kaip jau daug sykių sakėme, nėra nei siektina, nei pageidautina. Yra priešinga protui, jei klaidai teikiamos lygios teisės, kaip ir tiesai.

Kas liečia toleranciją, tai tenka stebėtis, kiek maža teisingumo ir išminties rodo liberalizmo atstovai, palyginti su Bažnyčia. Pripažindami piliečiams visais minėtais klausimais ir visose srityse neribotą laisvę, jie peržengia bet kokį saiką ir atsistoja tokioje pozicijoje, jog tenka manyti, kad jie tiesą ir dorovę ne daugiau vertina kaip melą ir nusikaltimą. Bažnyčią, tą tiesos šulą ir ramstį, tą nepaperkamą dorovingumo mokytoją, kaltina iie kietumu ir netolerancija. Mat, ji, kaip jos pareiga reikalauja, aną palaidą ir pragaištingą pakentimo supratimą pastoviai atmeta ir laiko neleistinu. Taip elgdamiesi, jie net nepastebi to, kad jie trūkumu laiko tai, už ką turėtų girti. Garsiai besigirdami savo tolerancija, praktikoje labai dažnai kitaip elgiasi, rodydami katalikybės klausimu nepaprastai daug santūrumo bei šykštumo. Tiesiog eikvotojiškai siūlydami visiems laisves, betgi daugeliu atvejų tos laisvės Bažnyčiai neduoda.

Pabaiga

Jeigu dabar dėl aiškumo visą Mūsų kalbą su tiesioginėmis išvadomis norėsime pakartoti trumpai ir papunkčiui, tai pati pagrindinė mintis bus šioji. Yra būtina, kad visas žmogus tikrai ir pastoviai stovėtų Dievo valdžioje. Todėl tegali būti kalba apie tokią žmogaus laisvę, kuri pripažįsta minėtaią priklausomybę nuo Dievo ir neatsisako pasiduoti jojo valiai. Tą Dievo valdžią paneigti arba jos nepakęsti visiškai nereiškia žmogaus laisvumo, o tik tai, kad žmogus savo laisvę panaudoja piktam ir maištauja. Iš tokio sielos stovio išsivysto ir susidaro pagrindinė liberalizmo klaida. Jisai pasireiškia įvairiomis formomis, nes ne tuo pačiu būdu ir nelygiu laipsniu gali valia atsisakyti klausyti Dievo ir tų, kuriuos jisai padarė savo valdžios dalyviais.

Blogiausia liberalizmo rūšis, o kartu ir didžiausias laisvės iškrypimas yra tada, kai Dievo valdžia iš pagrindų paneigiama ir visiškai atsisakoma jam paklusti — tiek viešame, tiek privačiame bei šeimyniniame gyvenime. Šiai rūšiai tenka taikyti visa, kas ligi šiol prieš liberalizmą buvo pasakyta. Greta to paminėtinas mokslas tų, kurie sutinka, kad reikalinga pasiduoti Dievui, kaip pasaulio Kūrėjui ir Viešpačiui, nes iš jo galybės eina visa gamtos tvarka. Tačiau jie atkakliai atmeta tuos Dievo autoritetu apreikštus tikėjimo bei doros įstatymus, kurie prašoka gamtos ribas. Arba, mažiausia, nemato reikalo į minėtus įstatymus atsižvelgti, ypač viešajame valstybės gyvenime. Jau buvo pirma paaiškinta, kaip labai šitie klysta ir kaip jie patys sau prieštarauja. Iš to mokslo, tarytum iš galvos ir šaltinio, išplaukia ana pragaištinga pažiūra, kad Bažnyčia reikalinga atskirti nuo valstybės. Tačiau yra aiškiai teisingas priešingas teigimas. Vertė abiejų valdžių nėra lygi, ir jųjų uždaviniai yra skirtingi. Bet jųdviejų veikla turi būti suderinta, ir jos privalo viena kitai patarnauti.

Šituo klausimu ilgainiui susidarė dvejopa pažiūra. Dauguma norėtų, kad valstybė nuo Bažnyčios būtų pilnai ir visiškai atskirta. Pagal jų manymą, visuose teisiškuose valstybės santykiuose, įstaigose, papročiuose, įstatymuose, valdinėse pareigovietėse, jaunimo auklėjime turėtų būti nė kiek neatsižvelgiama į Bažnyčią. Tarytum jos nė būti nebūtų. Jie nusileidžia tik tiek, kad jei pavieniai piliečiai nori, tai jie gali privačiai laikytis religijos. Prieš taip manančius galioja visas Mūsų argumentų svoris, kuriuos Mes iškėlėme, atmesdami pažiūrą, kad Bažnyčia turinti būti atskirta nuo valstybės. Prie to tik tiek tegalime pridėti, kad nesąmonė yra galvoti, jog, valstybei Bažnyčią niekinant, tos valstybės piliečiai galį ją gerbti.

Kiti, tiesa, neneigia to, kad Bažnyčia yra. Iš tikro jie to ir negali paneigti. Bet jie paneigia jos prigimtį ir jai nepripažįsta tobulos organizacijos esminių teisių. Jų manymu, ji neturinti leisti įstatymų, teisti, bausti, o tik skatinti, patarti bei vadovauti tiems, kurie savo noru ir valia josios vadovavimui pasiduoda. Tuo būdu jų pažiūra siekia šios dieviškos bendruomenės prigimtį visiškai iškreipti, jos autoritetą, mokymo teisę, visą josios veiklą susiaurinti ir aprėžti. Tuo pat laiku pasaulinės vyriausybės teises ir galią jie išplečia iki to laipsnio, kad ir Dievo Bažnyčią pastato valstybės valdžion ir viešpataviman, lyg ji tebūtų tik paprastas, laisvas piliečių sambūris. Tokioms pažiūroms atremti tinka įrodymai, apologetų kadaise naudoti ir Mūsų pavartoti Enciklikoje „Immortale Dei." Iš jų matyti, kad Dievo sutvarkymu Bažnyčia turi savyje visa, kas priklauso prie esmės ir teisių teisėtos, aukščiausios, visais atžvilgiais tobulos draugijos.

Daugelis, pagaliau, nepritaria Bažnyčios atskyrimui nuo valstybės. Bet jiems atrodo, kad Bažnyčia turėtų vadovautis laiko dvasia. Kad ji turėtų lankstytis ir taikytis prie to, ko reikalauja šių dienų politinė išmintis valstybės tvarkyme. Šita pažiūra nėra smerktina, jeigu ji turi galvoje tokį sutarimą, kuris tiesai ir teisingumui jokiu būdu neprieštarauja. Būtent, kada Bažnyčia, tikėdamasi didelių ir svarbių laimėjimų, būna sukalbamesnė ir tiek nusileidžia laiko dvasiai, kiek gali nepažeisdama savo šventų pareigų. Bet to negali būti, kada eina kalba apie tokius reiškinius bei teorijas, kurios iš pasikeitusių papročių ir klaidingų pažiūrų neįeisimu būdu iškyla. Negali būti tokio laiko, kad būtų nereikalinga religija, tiesa, teisingumas. Dievo valia buvo, kad šitie didžiausi ir švenčiausi dalykai pasiliktų Bažnyčios globoje. Todėl ir negalima nolėti, kad ji klaidą ir neteisybę pataikūniškai pakęstų. Arba kad ji būtų nuolaidi tam, kas tiesioginiu būdu kenkia religijai. Iš to, kas pasakyta, išeina, kad nevalia reikalauti, ginti, teigti, tarytum, pačios prigimties žmogui suteiktų teisių, — tokių laisvių, kaip minties, spaudos, mokymo ir skirtumo nedarančios religijos laisvės. Jei tokias laisves prigimtis iš tikrųjų būtų suteikusi, tai išeitų kad leistina ginčyti Dievo teises, ir joks įstatymas žmogaus laisvei negali užbrėžti jokių ribų. Antra vertus, iš aukščiau pasakyto išeina, kad šios įvairios laisvių rūšys, esant rimtam pagrindui, gali būti pakenčiamos, tik, žinoma, ne be saiko ir ne be ribų. Priešingu atveju jos lengvai pavirstų palaidumu bei laukiniškumu. Kur iš tikro tokios laisvės egzistuoja, jomis piliečiai privalo naudotis taip, kad jų elgesiui nieko nebūtų galima prikišti. Savo pažiūras į tas laisves jie privalo suderinti su Bažnyčios pažiūromis. Kiekviena laisvė tegali būti laikoma tei-sėta, kiek ji sudaro sąlygas kurti bei plėsti dorovinį gėrį. Priešingu atveju — niekados.

Jei pasitaiko, kad valstybės vyriausybė peržengia tinkamas ribas ir varžo piliečius daugiau, negu teisinga, arba jei ji atima Bažnyčiai prideramąją laisvę, tai leista yra siekti kitokio valstybės sutvarkymo, kur laisvas veikimas būtų užtikrintas. Tokiais atvejais siekiama ne anos neribotos ir ydingos laisvės, bet tik tam tikro palengvinimo, kurio tikslas yra visumos gerovė. Ir tai būna daroma vien tam tikslui, kad būtų sudarytos sąlygos pasireikšti geram ten, kur negerovei leidžiama visiškai nevaržomai reikštis.

Nėra iš esmės jokio nusižengimo moralei, jeigu teikiama pirmenybė tokiai valstybės santvarkai, kur valdo tautos atstovybė. Svarbu, kad liktų nepaliestas katalikiškasis mokslas apie kilmę ir valstybinės valdžios vykdymą. Bažnyčia neatmeta nė vienos iš galimų įvairių valstybės formų, jeigu tik jos įstengia užtikrinti piliečių gerovę. Ji tiktai npri, kad kiekviena tų formų turėtų tokį pagrindinį sutvarkymą, kad nebūtų kieno nors teisių pažeidimo, ypač gi pačios Bažnyčios. Bet to reikalauja ir pati prigimtis.

Yra garbinga dalyvauti viešajame gyvenime, jei ypatingos laiko bei kitokios sąlygos nestoja tam skersai kelio. Bažnyčia laiko netgi pagirtinu dalyku, jei kiekvienas prisideda prie visumos gerovės ir, kiek tik jo išgalės leidžia, valstybę gina, apsaugo, stiprina. Bažnyčia nepasmerkia taip pat ir to, kad kas nenori, kad jojo tauta vergautų kam nors svetimam. Žinoma, jei tai gali įvykti nepažeidžiant teisingumo. Pagaliau, nepeikia Bažnyčia nė tų, kurie nori pasiekti, kad valstybės gyventų kiekviena pagal savo įstatymus ir kad piliečiams būtų užtikrintos ko plačiausios galimybės dalyvauti gerovės kėlime. Bažnyčia visada buvo ištikimiausia užtarėja pilietinių neperdėtų laisvių. Tai gražiausiai paliudija Italijos miestai. Jų municipalinių savivaldybių santvarka atnešė jiems gerovę, turtus, garsą. Tai įvyko kaip tik tuo laiku, kada išganinga Bažnyčios įtaka, niekam nekliudant, buvo pasiekusi visas valstybės dalis.

Garbingieji Broliai, Mes tikime, kad visa tai, ką Mes, Mūsų apaštališkas pareigas vykdydami ir tikėjimu bei protu pasiremdami, nurodėme, daugeliui atneš naudos. Ypačiai, jei Jūs Mūsų pastangas paremsite. Mes gi nuolankiausia širdimi Mūsų maldaujančias akis keliame į Dievą. Mes karštai jo šaukiamės, kad jis teiktųsi žmonėms suteikti savo išminties ir patarimo šviesos. Kad jie, tų dorybių sustiprinti, didžiausios svarbos reikaluose pažintų tikrąją tiesą. Tik tuo atveju galės jie su nepajudinamu pastovumu visais laikais taip tvarkyti savo privatųjį ir viešąjį gyvenimą, kaip reikalauja tiesa. Šitų dangiškų gėrybių pranokėjas ir Mūsų palankumo liudininkas teesie apaštališkasis palaiminimas, kurį Mes iš širdies Viešpaties vardu teikiame Jums, Garbingieji Broliai, o taip pat dvasininkams ir šiaip žmonėms, kuriems kiekvienas Jūsų vadovaujate.

Išleista Romoje, prie šv. Petro, 1888 metų birželio mėn. 20 dieną, vienuoliktaisiais Mūsų popiežiavimo metais.

Popiežius Leonas XIII 

---

4) S. August. D. Lib. Arb. 1, I, c. 6 n. 14;

5) S. Th. p. I q. XIX a. 

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.