Popiežius Leonas XIII. Apie žmogaus laisvę (II)

Kas pasakyta apie pavienių žmonių laisvę, gali būti labai lengvai pritaikyta žmonėms, kuriuos vienija ir riša civilinės bendruomenės saitai. Ką padaro pavieniuose žmonėse protas ir prigimties įstatymas, to paties siekia bendruomenėje žmonių įstatymas, paskelbtas bendrajai piliečių naudai. Kai kurie tų žmogiškų įstatymų turi galvoje dalykus, kurie savo prigimtimi yra gpri arba blogi. Pirmuosius tie įstatymai įsako vykdyti, antrųjų — vengti, nurodant kartu ir atitinkamas sankcijas. Bet šios rūšies įstatymai randa savo vyriausią pagrindą ne visuomenėje. Visuomenė, nebūdama žmogiškos prigimties versme, negali būti nei tąją prigimtį atitinkančio gėrio, nei jai prieštaraujančio blogio šaltinis. Gėris ir blogis buvo pirmiau, negu visuomenė. Juos tenka išvesti iš prigimties įstatymo, taigi ir amžinojo įstatymo. Todėl prigimtosios teisės nuostatai, kuriuos išreiškia žmonių įstatymai, turi ne tik tų žmogiškų įstatymų galią, bet išrpiškia aną daug aukštesnį ir daug tobulesnį įsipareigojimą, kuris plaukia iš prigimties įstatymo ir iš amžinojo įstatymo. Žiūrint šios rūšies įstatymų, būtų politinio įstatymo pareiga padaryti piliečius drausmingus, kaip to reikalauja bendra teisinė santvarka; sudrausti blogus ir nusižengti linkusius, kad jie, nuo blogo sulaikyti, siektų to, kas gera. Arba bent, kad jie nedarytų visuomenei žalos bei nuostolių.

Kiti politinės valdžios patvarkymai neplaukia iš prigimtos teisės tiesiog ir betarpiškai, bet tarpiškai ir išvadiškai. Jie aptaria įvairius dalykus, kurie gamtos santvarkoje yra nužymėti tik labai bendrai ir palaida forma. Taip prigimtis sako, kad piliečiai turi prisidėti prie viešosios ramybės ir gerovės kūrimo bei išlaikymo. Bet kas darytina, kokiu būdu ir kokioje srityje veiktina — nustato ne prigimtis, bet žmonių išmintis. Šitokios gyvenimo taisyklės, protingai apsvarstytos ir teisėtos vyriausybės paskelbtos, sudaro žmonių įstatymus tikra to žodžio prasme. Jie įsako, kad visi piliečiai sutar tinai siektų bendro valstybės tikslo, ir žiūri, kad nuo jo nebūtų nukrypta. Jie tiek padeda siekti gero ir sulaiko nuo to, kas tam gėriui priešinasi, kiek jie sutaria su prigimtąja teise ir sudaro pastarosios išvadas.

Iš to matome, kad žmogiškosios laisvės taisyklės ir josios norma ankštai siejasi su amžinu Dievo įstatymu. Ir tai liečia ne tik .pavienius žmones, bet ir žmonių bendruomenes bei sąjungas. Vadinasi, tikroji laisvė pasireiškia žmonių draugijoje visiškai ne tuo, kad kiekvienas gali daryti ką tinkamas. Iš to kiltų didžiausia netvarka ir sumišimas, vedąs prie valstybės žlugimo. Tikroji laisvė yra tada, kai valstybės įstatymai padeda mums taip gyventi, kaip reikalauja amžinasis įstatymas. O valdančiųjų laisvė pasireiškia anaiptol ne tuo būdu, kad jie gali įsakinėti savavališkai ir ką patinkami. Tai būtų taip pat niekinga ir vestų prie didžiausios žalos valstybei. Privalomoji žmogiškųjų įstatymų galia turi remtis ta mintimi, kad jie plaukia iš amžinojo įstatymo. Ir dėl to jie neprivalo įsakinėti tokių dalykų, kurie yra svetimi amžinajam įstatymui, visokios teisės šaltiniui. Labai išmintingai sako Augustinas: „Aš manau, kad tu tuojau patsai įžvelgsi, kad nieko teisingo ir teisėto nėra aname laikinajame (įstatyme), kas nebūtų buvę šio amžinojo (įstatymo) žmonių pasisemta [2]. Taigi, jei kuri nors valdžia paskelbia tokį patvarkymą, kuris nesuderinamas su sveiko proto pagrindais arba kas valstybei žalinga, tai toksai patvarkymas neturi įstatyminės galios. Jisai negali būti teisingumo taisyklė. Be to, jisai trukdytų kaip tik tą gėrį, kuriam siekti bendruomenė yra sukurta.

Dėl to su žmogaus laisvės prigimtimi neišvengiamai siejasi reikalas pasiduoti aukščiausiam ir amžinajam protui. Pastarasis nėra niekas kita, kaip tik įsakančio arba draudžiančio Dievo orumas. Tai galioja bet kuriai laisvės rūšiai. Tiek pavienių žmonių, tiek bendruomenėms. Laisvei tų, kurie įsakinėja, ir tų, kurie kitų klauso. 

Šitos teisingiausios Dievo teisės žmonių atžvilgiu pastarųjų laisvės jokiu būdu nepanaikina ir nesugriauna, veikiau ją apsaugo ir patobulina. Tikras visų būtybių tobulumas pasireiškia tuo, kad jos į savo tikslą linksta ir jįjį pasiekia. O Dievas ir yra tasai aukščiausias tikslas, kurio privalo siekti žmogiškoji laisvė. Šitą teisingiausią ir kilniausią mokslą, kurį mes jau savo proto šviesa įstengiame pažinti, Bažnyčia, laisvę ir savo dieviškojo Steigėjo pavyzdžio ir pamokymų traukos paakinta, visur ir visada platino ir gynė. Savo pačios uždavinius atlikdama, ji.niekad nesiliovė praktiškai prie to mokslo taiklusis. Ji nesiliovė ir krikščioniškas tautas atitinkamai mokiusi. Dorovės sriryje Evangelijos nuostatai nesulyginamai pralenkia stabmeldžių išmintį. Jie žmogų ragina ir nuveda į tokį šventumą, koksai senovėę žmonėms buvo visiškai nežinomas. Tuo keliu eidamas žmogus artėja į Dievą, o kartu pasiekia kas kartą tobulesnę laisvę.

Taip visais laikasi reiškėsi labai didelė Bažnyčios įtaka, saugojant bei ginant pilietines ir politines tautų laisves. Nebūtų reikalinga išskaičiuoti josios nuopelnus šioje srityje. Pakaks suminėjus vergiją, tą seną pagoniškų tautų negerovę, panaikintą visų pirma Bažnyčios pastangomis bei išganinga įtaka.

Jėzus Kristus pats pirmas ėmė skelbti teisių lygybę ir tikrą žmonių broliškumą. Lyg jojo aidas praskambėjo jo Apaštalų balsas, kad nėra nei žydo, nei graiko, nei barbaro, nei skito, bet — visi broliai Kristuje. Šiuo atžvilgiu Bažnyčios įtaka yra labai didelė ir taip plačiai žinoma, jog, kaip rodo patyrimas, jai į bet kurį kraštą koją įkėlus, laukiniai papročiai ilgai išsilaikyti negali. Trumpu laiku žiaurumo vietą užims švelnumas, gi barbarijos tamsybių — tiesos šviesa. Taip pat Bažnyčia niekad nepaliauna teikusi didelių geradarybių ir civilizuotoms tautoms. Ji pasipriešina neteisingai sauvalei. Apsaugo nuo nuoskaudų nekaltuosius ir silpnuosius. Pagaliau, ji deda pastangų, kad valstybės susikurtų tokią santvarką, kuri dėl jos teisingumo piliečių būtų mėgstama, gi dėl savo pajėgumo — svetimų būtų bijoma.

Dėl to yra tikriausia prievolė gerbti autoritetą ir klusniai pasiduoti teisingiems įstatymams. Šiuo būdu įstatymų jėga ir jų budrumas apsaugo piliečius, kad nedorėliai jų teisių nepažeistų. Teisėta valdžia yra iš Dievo, ir kas valdžiai priešinasi, priešinasi Dievo nuostatams. Šitaip klusnumas įgauna kilnumo, nes jisai rodomas teisingiausiam ir aukščiausiam autoritetui. Bet jei kai kuriais atvejais pradeda įsakinėti toksai, kuris tam neturi teisės, arba jei įsakoma tai, kas priešinga protui, amžinajam įstatymui, Dievo įsakymams, — tai neklausyti yra visiškai teisinga. Tais atvejais neklausoma žmonių, kad būtų galima klausyti Dievo. Taip būna užkertamas kelias tironijai ir politinė valdžia negali visko sau pasiglemžti. Būna apsaugotos teisės pavienių piliečių, šeimyninės bendruomenės, visų valstybės narių. Visiems būna patikrinta tikroji laisvė, kurios esmė, kaip įrodėme, yra ta, kad kiekvienas gali gyventi pagal įstatymus ir sveiką protą.

II dalis

Klaidingi mokslai apie laisvę

Jeigu eina kalba apie laisvę, tai niekas neturėtų teisės Bažnyčios kaltinti, kas priešingai teisybei kartais įvyksta, prikišant jai, esą, ji esanti priešininkė pavienių žmonių ir valstybės laisvės. Žinoma, turime galvoje teisėtą ir dorą laisvę, kaip ją apibūdina protas ir mūsų išvedžiojimai. Bet jau daugelis pasekė Liuciferiu, kuris ištarė nedorą žodį: „Netarnausiu!" Jie laisvės vardu supranta beprotišką palaidumą. Tokie yra ir atstovai vienos labai paplitusios ir labai įtakingos srovės, kurie nori vadintis liberalais, išvesdami savo vardą iš žodžio „laisvė".

Liberalizmo šalininkai siekia moralės bei visuomeninio gyvenimo srityje to paties, ko filosofijoje siekia natūralistai bei racionalistai. Natūralistų iš keltus dėsnius stengiasi liberalai įvesti dorovės srity ir gyvenimo praktikoje. Žmogiško proto viešpatavimas yra pagrindinis racionalizmo dėsnis. Tasai protas atmeta amžinajam dieviškajam protui privalomąjį nuolankumą. Pasiskelbia esąs visiškai nepriklausomas, padarydamas tuo būdu save palį vyriausiu tiesos principu, šaltiniu ir teisėju. Panašiai mūsų paminėti liberalizmo šalininkai teigia, kad gyvenimo eigoje nesą jokios dieviškos valdžios, kurios reikėtų klausyti. Kiekvienas esąs patsai sau įstatymas. Taip radosi vadinamoji nepriklausoma dorovės filosofija. Jinai laisvės priedanga atitraukia valią nuo Dievo įsakymų laikymo ir, kaip taisyklė, įtraukia žmogų į ribų nežinantį palaidumą. Nesunku pramatyti, prie kokių, pagaliau, išdavų visa tai priveda visų pirma žmonių bendruomenę. Susidarius stipriam įsitikinimui, kad nieko nėra aukščiau žmogaus, seka išvada, kad pavienio žmogaus laisvoje valioje, o ne kokiame nors šalia ir viršum žmogaus esančiame veiksnyje, tenka ieškoti priežasties, iš kurios kyla žmonių bendruomenė bei pilietinis susibūrimas. Tada ir valstybinė valdžia būna išvedama iš minios, lyg iš aukščiausio šaltinio. Be to, galvojama, kad pavienio žmogaus protui esant vieninteliam privataus gyvenimo vadui bei tvarkytojui, viešame gyvenime negali būti jokios kitos normos, kaip tik kolektyvinis protas. Todėl, esą, visa valdžia glūdinti ne kitur, kaip masėse, ir tautos dauguma galinti nustatyti visas teises ir pareigas. Bet iš pirmiau pasakyto aiškiai matyti, kad toksai galvojimas prieštarauja protui. Ne tik žmogaus, bet kiekvieno kito kūrinio prigimčiai prieštarauja noras, kad tarp žmogaus arba pilietinės bendruomenės ir Dievo Kūrėjo, kuris tuo pačiu yra ir vyriausias visų įstatymų leidėjas, — nebūtų jokio ryšio, nes gi yra būtina, kad bet koks padaras sietųsi kuriuo nors būdu su savo padarytoju. Tai yra bendras visų būtybių įstatymas, ir nuo to pareina atskirų būtybių tobulumas, kad kiekviena jų laikytųsi tos vietos ir to laipsnio, kuris jai bendroje gamtos santvarkoje nuskirtas. Būtent, kad žemesnieji dalykai nebūtų laikomi pranašesniais už aukštesniuosius ir kad jiems pasiduotų.

Ir be to, šitoksai mokslas yra nepaprastai pavojingas tiek privatiems žmonėms, tiek valstybėms. Iš tikrųjų, jeigu žmogaus protas tėra tik vienas ir vienintelis nustatytojas, kas yra teisinga ir kas gera, tai tuo pačiu išnyksta tikrasis skirtumas tarp gera ir pikta. Išeina, kad skirtumas tarp doro ir nedoro glūdi ne jų skirtingoje esmėje, bet pavienių žmonių pažiūrose bei sprendime. Kas patinka, bus laikoma leistina. Savaime atsivers kelias į visokius gyvenimo iškrypimus, jei įsigalės šitoks dorovės mokslas, kuris yra beveik visiškai nepajėgus geidulingiems žmogaus dvasios sąmyšiams suvaldyti ir nuslopinti.

Tas pat yra su viešaisiais reikalais. Valstybinė valdžia netenka tikro ir natūralaus pagrindo, iš kurio ji šiaip semia savo galią bendrajai gerovei kurti. Daugumos valia įstatymleidybos keliu nustato, kas darytina ir nuo ko atsisakytina. O tai gali labai lengvai vesti į tironiją. Atmetus Dievo valdžią ir jo teises į pavienį žmogų ir į žmonių bendruomenę, nuosekliai atmetama bet kokia vieša religija. Beveik nekreipiama dėmesio į religinius reikalus. Minia, tikėdama tuo, kad ji yra visos valdžios šaltinis, labai lengvai ima maištauti ir daryti sukilimus. Pareigos ir sąžinės stabdžius atmetus, nebelieka kitų priemonių, kaip tik jėga. Bet ir jėga nėra tos rūšies priemonė, kuri galėtų pati viena, suvaldyti liaudies aistras. Tai pakankamai patvirtina beveik kasdieninė kova prieš socialistus ir kitas maištininkų sroves, kurios seniai yra pasiryžusios valstybių pagrindus išjudinti iš vietos. Bešališki šio klausimo tyrinėtojai tegu nustato ir pasako, ar šios rūšies teorijos naudingos tikrajai ir žmogaus vertajai laisvei, ar gal veikiau jie tą laisvę iškraipo ir net visiškai panaikina. Tiesa, ne visi liberalizmo šalininkai pritaria toms pažiūroms, kurios savo kraštutinumais sukelia baimės, kurios, kaip matėme, aiškiai priešinasi tiesai ir yra didžiausių blogybių priežastis. Aiškios tiesos priversti, daugelis jų nesibijo pripažinti, o kai kada ir visiškai atvirai pasisako, kad laisvė yra ydinga ir net į palaidumą išsigimsta, jeigu ji, tiesą ir teisingumą paniekinusi, įsidrąsina peržengti ribas. Dėl to ji visada turi būti sveiko proto tvarkoma ir vedama. Iš to peršasi išvada, kad ji turi būti taip pat subordinuota (palenkta, Vert.) prigimtajai teisei ir amžinajam Dievo įstatymui. Bet šitoje vietoje jie sustoja. Jie paneigia laisvo žmogaus prievolę paklusti lygiai ir tiems įstatymams, kuriuos Dievui patiks jam uždėti kitokiu būdu, t. y, ne per prigimtąjį protą.

Bet šitaip kalbėdami jie patys sau prieštarauja. Juk jie pripažįsta, ir niekas negali pagrįstai to paneigti, kad reikalinga pasiduoti Dievui, kaip vyriausiam įstatymleidžiui. Pagrindas yra tas, kad visas žmogus yra Dievo rankose ir jojo siekia. Betgi tada niekas neturi teisės Dievo legisliatyviniam (įstatymų leidžiamajam, Vert.) autoritetui nustatinėti ribas ir nurodinėti būdus, tuo pačiu nenusižengdamas privalomajam klusnumui. Jei žmogaus protas tiek įsidrąsins, kad ims nustatinėti, kokios ir kaip toli siekia Dievo teisės bei kas sudaro žmogaus pareigą, tai šitokiu atveju Dievo įstatymų bus paisoma ne tikrai, o tik tariamai. Tada Dievo autoriteto ir jojo apvaizdos vietą užims asmeninės pažiūros Todėl yra būtina gyvenimo taisykles ištikimai ir pagarbiai semtis ne tik iš amžinojo įstatymo, bet iš visų ir kiekvieno įstatymo, kurį tik be galo išmintingas ir be galo galingas Dievas jo paties pasirinktu būdu yra mums paskelbęs. Tuos įstatymus mes galime pažinti iš aiškių ir visiškai neabejotinų žymių. Ši pareiga yra juo aiškesnė, kad kalbamieji įstatymai, eidami iš to paties šaltinio ir turėdami tą patį autorių, kaip ir amžinasis įstatymas, visiškai sutaria su protu ir prigimties įstatymą žymiai patobulina. Jie išreiškia, pagaliau, mokslą to paties Dievo, kuris mūsų protą ir valią maloningai lenkia ir valdo, Kad juos abudu apsaugotų nuo klaidų. Ir taip tebūna šventai ir nepažeidžiamai sujungta tai, ko skirti negalima ir nevalia. Visuose dalykuose teesie Dievui nuolankiai ir klusniai tarnaujama, kaip to jau patsai prigimties protas reikalauja.

Nuolaidesni yra tie, kurie nemažiau patys sau prieštaraudami sako, kad privačių žmonių gyvenimas ir dorovė turį derintis prie Dievo įstatymų nurodymų. Bet kitaip esą su valstybe. Viešuose reikaluose esą leistina Dievo įstatymų neišlaikyti. Įstatymleidyboje taip pat nesą reikalo į juos atsižvelgti. Iš čia kyla kaip tik toji pavojinga išvada, kad valstybė ir Bažnyčia turinčios būti viena nuo kitos atskirtos. Bet visai nesunku įžvelgti, kokie neprotingi yra šitokie teigimai. Pati pilietinės bendruomenės prigimtis reikalaute reikalauja, kad valstybė teiktų savo piliečiams progų ir priemonių gyventi dorai. Gi dorai gyventi reiškia — gyventi atitinkamai Dievo įsakymams, nes gi Dievas yra kiekvieno gerumo bei teisingumo šaltinis. O su tuo visu nesiderina mintis, kad kalbamaisiais Dievo įstatymais valstybei būtų leistina nesirūpinti. Arba kad valstybė galinti skelbti nuostatus, sakytiems įstatymams priešingus. Pagaliau, tautos vadovai valstybės atžvilgiu turi dar ir tą prievolę, kad jie rūpintųsi ne vien žemiškais patogumais ir išoriniais dalykais, bet kad jie kartu, išmintingų įstatymų padedami, patikrintų ir dvasines gėrybes. O šių pastarųjų puoselėjimui nieko tinkamesnio negalima net ir išgalvoti, kaip tie įstatymai, kuriuos patsai Dievas yra davęs. Todėl tie, kurie valstybės valdyme nenori atsižvelgti į Dievo įstatymus, negali sudaryti politinės vyriausybės, kuri tikrai atitiktų savo paskirtį ir prigimties reikalavimus.

Bet dar svarbiau yra tai, ką Mes patys jau ne kartą esame pabrėžtinai iškėlę, kad yra kai kada būtinas politinės ir bažnytinės valdžios tarpusavis bendradarbiavimas, nors politinė valdžia turi ir ne tą patį artimiausią tikslą ir kitomis priemonėmis naudojasi, negu bažnytinė valdžia. Juk abi jos vadovauja tiems patiems žmonėms. Neretai taip pat pasitaiko, kad abiem tenka spręsti tuos pačius reikalus, nors ir skirtingu požiūriu. Kiekvienu atveju, kada susidaro šitokia padėtis, reikalinga būtinai tarti, kad yra tokia tvarka ir toksai būdas, kada sutartinis veikimas yra visiškai galimas, pašalinus pirma nesutarimo bei ginčų priežastis. Šituo reikalu nebūtų išmintinga ieškoti konflikto. Tai bū¬tų aiškiai priešinga išmintingiausia j ai Dievo valiai.

Kalbamasis sutarimas ne be pagrindo lyginamas su tuo ryšiu, kuris kūną jungia su siela. Tai yra naudinga abiem pusėm. Jųdviejų išskyrimas yra pragaištingas. Pirmon galvon kūnui. Pastarajam atneša jisai mirtį.

Didesniam aiškumui pasiekti, reikalinga skyrium kulto laisvė apsvarstyti įvairius vadinamus laisvės laimėjimus, kurių mūsų laikais siekiama. Pradėkime nuo to, ko reikalaujama atskiram asmeniui ir kas taip labai prieštarauja tikėjimo dorybei, būtent — nuo vadinamos kulto laisvės. Pagrindinis tos laisvės dėsnis skamba: kiekvienam leista pasirinkti tokią religiją, kokia jam patinka. Arba iš viso — jokios nesilaikyti. Iš visų žmogaus prievolių yra, be abejo, didžiausia ir švenčiausia ta, kuri jam įsako Dievą pamaldžiai ir nuolankiai garbinti. Tai yra būtina išvada iš tos tikrovės, kad mes visada pasiliekame Dievo valdžioje, kad jo apvaizdos esame valdomi, kad iš jo kilę, į jį turime nueiti. Prie to tenka pridėti, kad negali būti be religijos tikros dorovės.

Religija yra toji moralinė dorybė, kuri apima visa, kas veda į Dievą, kaip aukščiausią ir paskutinę žmogaus gėrybę. Todėl religija, kuri „rūpinasi tuo visu, kas tiesiog ir betarpiškai tarnauja Dievo garbei" [3], stovi aukščiau už kitas dorybes ir yra jų vadovė. Jeigu klausiama, kurią iš daugelio tarpusavyje kovojančių religijų reikalinga pasirinkti, tai I tą klausimą protas ir pati prigimtis duos atsakymą. Reikalinga laikytis tos religijos, kurią Dievas įsakė. Žmonės patys gali ją lengvai atskirti, žiūrėdami tam tikrų išorinių ženklų, kuriais Dievo apvaizdai patiko ją atžymėti. Aišku, kad tokiame svarbiame reikale klaida būtų galėjusi atnešti nepaprastai žalingų vaisių. Todėl kalbamoji laisvė pripažįsta žmogui teisę jojo aukščiausiąją pareigą iškreiptai atlikti, arba ją visiškai palikti neatliktą. Tai reiškia, kad jam leidžiama nusigręžti nuo nekintamo gėrio ir į blogą nukrypti. Bet tai, kaip jau minėta, nėra laisvė, o tik laisvės iškreipimas ir nukrypusios sielos vergavimas nuodėmės jungui.

Kalbamoji laisvė valstybės gyvenime šitaip suprantama. Valstybė neturi jokio pagrindo bei reikalo Dievą garbinti arba bent norėti, kad jisai būtų viešai garbinamas. Taip pat nėra reikalo vienai kuriai religijai palikti pirmenybę, bet jos visos lygiomis turi būti laikomos. Net ir į tai nereikalinga atsižvelgti, jei tauta išpažįsta katalikų tikėjimą. Tai būtų teisinga tik tokiu atveju, jei pilietinė žmonių bendruomenė Dievo atžvilgiu jokių prievolių neturėtų. Arba jei ji tų prievolių teisėtai galėtų atsisakyti. Betgi abu šie prileidimai yra aiškiai klaidingi. Nėra jokios abejonės, kad Dievo valia susikūrė pilietinės žmonių bendruomenės. Tai aiškiai matyti ir iš tos bendruomenės dalių, ir iš jos formos, kaip, sakykim, iš autoriteto ir iš priežasčių, ir iš tų gėrybių gausumo, kurias ji žmogui teikia. Dievas skyrė žmogų visuomeniniam gyvenimui ir įkurdino jį tos pačios prigimties būtybių būryje. Tik bendruomenėje gyvendamas jisai gali patenkinti tuos savo prigimties reikalavimus, kurie, būnant jam vienumoje, liktų nepatenkinti. Todėl būtina yra, kad pilietinė bendruomenė, tokia būdama, Dievą laikytų savo tėvu bei kūrėju ir jam pagarbiai lenktųsi, kaip savo viešpačiui bei valdovui. Todėl valstybė be Dievo nusižengia teisingumui ir protui. Tas pat tenka pasakyti apie tokią valstybę, kuri, kaip sakoma, su visomis religijomis yra lygi ir joms visoms pripažįsta tas pačias teises. Tokios valstybės laikysena praktikoje sutampa su bedieviškos valstybės nusistatymu.

Religinė vienybė yra būtinai naudinga valstybei. Bet dera išpažinti tą religiją, kuri tik viena tėra tikroji. Kuri tokia yra, nesunku pažinti, ypač katalikiškose valstybėse. Ji turi savyje tarytum įspaustas tikrumo žymes. Taigi šių valstybių vadovai privalo išlaikyti ir ginti, jeigu jie nori, kaip pareigos to reikalauja, išmintingai ir naudingai rūpintis piliečių bendruomenės gerove. Juk viešoji valdžia yra įsteigta valdomųjų gerovei. Tiesa, artimiausias valstybės valdžios tikslas yra vesti piliečius į šio žemiško gyveninio gerovę. Bet, antra vertus, nėra jos pareiga trukdyti, bet kaip tik priešingai — padėti žmogui pasiekti aną aukščiausią ir paskutinę gėrybę, kuri sudaro amžiną žmogaus laimę. Bet religijos atsisakius būtų tai neįmanoma.

Visa tai esame kita proga išsamiai išdėstę. Šiuo atveju norime tiktai trumpai pastebėti, kad šitokia laisvė yra nepaprastai žalinga tiek valdantiesiems, tiek valdomiesiems. Gi religija atneša nuostabių vaisių. Ji juk išveda valdžios kilmę iš paties Dievo. Gi valdytojams primygtinai įsako, kad jie nepamirštų savo pareigų, kad neskelbtų neteisingų ir perdaug kietų įstatymų, kad vadovautų tautai su įmanomu švelnumu ir beveik su tėviška meile. Ji nori, kad piliečiai pasiduotų teisėtajai vyriausybei, nelyginant kaip Dievo tarnams. Tuo būdu religija jungia valstybės valdytojus ir valdomuosius ne tik klusnumo, bet ir pagarbos bei meilės saitais. Ji draudžia maištavimus ir kitokius sumanymus, kurie suardo tvarką ir viešąją ramybę ir, pagaliau, sudaro sąlygas, kad piliečių laisvės dar labiau būtų suvaržytos. Šį kartą nutylėsime, kiek religija prisideda prie dorovės kėlimo ir kiek toji dorovė pačią laisvę stiprina ir apsaugo. Protas parodo ir istorija patvirtina, kad juo valstybė yra dorovingesnė, juo ji bus laisvesnė, turtingesnė, galingesnė.

2) De Lib. Arb., 1. I, c. 6 n. 15;

3) S. T. II II q. LXXXI

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.