Popiežius Leonas XIII. Apie žmogaus laisvę (I)

Garbingieji Broliai,

Pasveikinimas ir Apaštališkasis Palaiminimas

Įžanga

Laisvė yra kilniausia gamtos dovana. Ji neužtinkama kitur, kaip tik protaujančių ir protingų būtybių prigimtyje. Laisvė suteikia žmogui tokią aukštą vertybę, kad jis visada pasilieka savo sprendimų vykdytojas ir savo veiksmų viešpats.

Bet labai daug pareina nuo to, kaip žmogus tą savo aukštą vertybę panaudoja. Laisvė, būdama aukštų gėrybių motina, gali būti lygiai taip pat ir didžiausių negerovių versmė. Aišku, žmogui dera klausyti proto, siekti dorovinio gėrio ir tiesiu keliu eiti prie savo aukščiausiojo tikslo. Bet jis gali ir kitur nuklysti. Sekdamas netikrųjų gėrybių viliojimais, jis gali dorovinę santvarką sugriauti ir savo pasirinkimu sau pačiam pražūtį rasti. Jėzus Kristus, žmonių giminės Atpirkėjas, pirmykščią žmogaus vertybę vėl atstatęs ir dar ją pakėlęs, labai daug paramos suteikė ir žmogaus valiai. Jisai nukreipė ją prie kilnesnių dalykų siekimo, paremdamas čia, žemėje, savo malone ir statydamas prieš akis amžinąją laimę danguje. Panašiu būdu ir ryšium su kalbamąja kilnia gamtos dovana — turi didelių nuopelnų ir visada jų turės Katalikų Bažnyčia. Jai yra pavesta Jėzaus Kristaus mums atneštas malones per visus amžius platinti ir dalyti. Nežiūrint to, yra nemaža tokių, kurie laiko Bažnyčią žmonių laimės priešininke. Šito reiškinio priežastis yra ta, kad patsai laimės supratimas yra klaidingas ir iškreiptas. Kartais pati laimės sąvoka būna netinkamai pakeičiama. Kitais atvejais sauvališku būdu jos apimtis perdėtai išplečiama. Tada suplakama su laisvės supratimu daug tokių dalykų, kurie, sveikai galvojant, su ja nieko bendro neturi.

Jau kita proga, būtent — Mūsų Enciklikoje „Immortale Dei", Mes esame pasisakę dėl vadinamųjų moderniųjų laisvių. Ten buvo atskirta tiesa nuo klaidos. Kartu buvo įrodyta, kad jei tose laisvėse kas nors gera yra, tai tos gėrybės yra lygiai tiek pat senos, kaip pati tiesa. Todėl šitie dalykai buvo visados Bažnyčios mielai pripažįstami ir gyvenimo praktikoje panaudojami. O tai, kas yra tikrai nauja, tai, tiesą pasakius, šitoji naujovė sudaro tą niekingesnę dalį, kuri gimsta iš neramių laikų ir perdėtos naujoviškumų ieškojimo aistros. Bet yra daug tokių žmonių, kurie atkakliai laikosi tos nuomonės, kad šitos laisvės, neišskiriant nė jose glūdinčių klaidų, sudarančios mūsų laikų didžiausią papuošalą. Be to, esą, valstybę kuriant, jos sudarančios būtiniausią pagrindą. Taip, kad tų laisvių nesant, esą, visiškai neįmanomas būtų tobulas valstybių valdymas. Atsižvelgiant į tokias pažiūras, atrodo, kad viešoji gerovė iš Mūsų reikalauja, kad Mes šiuos klausimus skyrium apsvarstytumėm.

I dalis

Bažnyčios mokslas apie laisvę

Pirmiausia kreipkime žvilgsnį į moralinę laisvę, kaip ji pasireiškia pavienių žmonių ir valstybės gyvenime. Bet bus labai naudinga, jei mes prieš tai bent trumpai pakalbėsime apie prigimtąją laisvę. Pastaroji, tiesa, skiriasi nuo moralinės. Bet ji yra versmė ir pradžia, iš kurios savaime kyla kiekviena kita laisvės rūšis. Visų žmonių įsitikinimas ir bendras sutarimas yra tikriausias prigimtiesbalsas. O jis pripažįsta kalbamąją prigimtąją laisvą tik toms būtybėms, kurios turi išmintį ir protą. Laisvėje glūdi teisingiausias pagrindas, kodėl žmogus laikomas atsakingu už tai, ką. jis padaro. Ir tai yra visiškai teisinga. Visi kiti gyviai vadovaujasi tiktai pajautimais. Aklas prigimties impulsas stumia juos ieškoti to, kas jiems naudinga, ir vengti to, kas priešinga. Žmogus, priešingai, kiekvienoje gyvenimo padėtyje vadovaujasi protu. Pastarasis gi supranta, kad visos ir pavienės gėrybės, kurios yra pasaulyje, gali būti ir nebūti. Tuo pačiu protui yra aišku, kad nėra būtino reikalo, kad mes pavienes kalbamųjų gėrybių būtinai sau pasisavintumėm. Valiai paliekama laisvė nutarti ir išsirinkti, kas yra labiau tinkama. Tačiau žmogus gali sprąsti apie kalbamųjų gėrybių vadinamąjį atsitiktinumą vien tik dėl to, kad jame yra paprastos prigimties dvasinė ir protaujanti siela. Turėdamas šitokią prigimtį, žmogus pareina ne iš medžiaginio pasaulio. Ne nuo pastarojo pareina ir jojo išsilaikymas. Būdamas Dievo sukurtas, jisai toli pralenkia bendrą medžiaginių būtybių padėtį ir turi ypatingą, jam liktai savitą, gyvenimo bei veikimo būdą. Iš to pareina, kad jo supratimui yra prieinamos nekintamos ir būtinos tiesos bei gėrio sąvokos. Kartu prieinamas ir supratimas, kad tos pavienės gėrybės nėra jokiu būdu būtinos. Ir taip nustačius, kad žmogaus siela skiriasi nuo mirtingos būties ir kad ji turi protavimo galią, kartu surandamas prigimties laisvės stipriausias pagrindas.

Kaip žmogaus sielos paprastumo, dvasingumo bei nemirtingumo, taip lygiai ir laisvės niekas nėra garsiau skelbęs bei pastoviau gynęs, kaip Katalikų Bažnyčia. Jinai vieną ir kitą, kaip dogmą, visada skelbė ir nūnai saugoja. Dar daugiau. Heretikams ir naujoviškų pažiūrų atstovams prieštaraujant, Bažnyčia pasiėmė laisvės gynėjos rolę. Tuo būdu liko apsaugotas nuo pražūties tasai aukštas žmogaus gėris. Istoriniai raštai liudija, su kokiu smarkumu pasipriešino jinai beprotiškoms manichiejų ir kitų pastangoms. Visiems yra žinoma, su kokiu pasiryžimu ir su kokia jėga kovojo jinai naujesniaisiais laikais dėl žmogaus valios laisvumo — tiek Tridento Bažnyčios susirinkime, tiek vėliau prieš Jansenijaus pasekėjus. Niekados ir niekur neleido ji įsigalėti fatalizmui.

Taigi laisvė, kaip sakyta, yra savybė tokių būtybių, kurios turi išmanymą ir protą. Jei žiūrėsime laisvės esmės, tai ji nėra niekas kita, kaip tik galėjimas pasirinkti tikslias priemones, vedančias į pasirinktąjį tikslą. Kas gali pasirinkti vieną iš daugelio galimybių, tasai, aišku, yra savo veiksmų viešpats. Pagrindas, dėl ko mes vieno ar kito dalyko geidžiame, yra to dalyko gerumas. Šitą gerumą mes vadiname naudingumu. Kiekvienas gerumas turi tą ypatumą, kad jisai sužadina norą tą gėrį turėti, pasiekti. Mūsų valios ypatinga savybė yra laisvė. Dar tiksliau bus pasakius, kad laisvė yra pati valia, kiek pastaroji savo veikime turi galimumą rinktis. Tačiau pirma, negu valia vienaip ar kitaip apsispręs, proto pažinimas, lyg koks švyturys, turi dalyką nušviesti. Vadinasi, valia tegali geisti tiktai tokio gėrio, kurio gerumą pripažins protas. Šitas teigimas yra juo tikresnis, kad kiekviename valios veiksme įvertinimas eina pirma pasirinkimo. Šitas įvertinimas nustato gėrio tikrumą ir kuris gėris statytinas aukščiau kitų. Negalima protingai abejoti, kad bet koks įvertinimas arba sprendimas yra ne valios, bet proto veiksmas. Iš to visa eina tokia išvada. Valia yra savo prigimtimi proto valdomas gėrio siekimas. Betgi laisvė glūdi valioje. Taigi ir laisvė, panašiai, kaip pati valia, turi pasireikšti proto pripažįstamo gėrio siekime.

Tačiau abi tos dvasinės galios nėra visai tobulos. Dėl to gali pasitaikyti ir tikrai dažnai pasitaiko, kad protas pasiūlo valiai ne tikrąjį, bet tik tariamąjį gėrį, kurio valia ir ryžtasi siekti. Tai, kad mes galime klysti ir tikrai klystame, yra trūkumas, įrodąs mūsų proto netobulumą. Antra vertus, galima laikyti mūsų laisvės įrodymu tą faktą, kad mes galime siekti ir tariamo gėrio vietoje tikrojo. Juk ir liga yra savotiškas įrodymas, kad mes esame gyvi. Tačiau tai yra vis dėlto tam tikras laisvės nukrypimas. Lygiai taip pat ir valia savo nukrypimu suteršia laisvę, jei ji, nuo proto pareidama, ima siekti ko nors tokio, kas priešinga protui. Tokiais atvejais valia laisvę panaudoja piktam. Dėl tos priežasties be galo tobulas Dievas jokiu būdu negali geisti dorovinės blogybės, nors jis ir naudojasi aukščiausio laipsnio laisve. Mat, jis yra tuo pačiu laiku aukščiausia išmintis ir pati gėrio esmė. Taip pat ir dangaus šventieji, turėdami prieš akis aukščiausiąjį gėrį, negali geisti moralinio blogio. Vykusiai Augustinas ir kiti ginče su pelagianais pastebėjo, kad jei galėjimas nukrypti nuo gėrio priklausytų prie laisvės esmės ir sudarytų josios tobulumą, tai tuo atveju Dievas, Jėzus Kristus, angelai ir šventieji, kuriuose kalbamojo galėjimo nėra, — arba būtų buvę nelaisvi, arba tikrai mažiau tobuli, negu netobulas žmogus, esąs čia, žemėje. Apie tą patį reikalą dažnai ir daug yra kalbėjęs Angeliškasis Daktaras. Iš jojo išvedžiojimų seka įtikinanti išvada, kad galėjimas nusidėti yra ne laisvė, bet vergiškumas. Kristaus Viešpaties žodžiai: „Kiekvienas, Kuris nusideda, yra nuodėmės vergas" [1] — duoda jam progą labai sumaniai pastebėti: „Kiekviena būtybė yra tai, iš ko susideda josios prigimtis. Kada išorinis veiksnys priverčia tą būtybę veikti, tai tasai veikimas ne kyla iš jos, bet yra to išorinio veiksnio jai primestas. Tada susidaro vergiška padėtis. Žiūrint žmogaus prigimties, jis yra protinga būtybė. Todėl proto impulsas yra paties žmogaus impulsas. Juo sekdamas, žmogus veikia savo iniciatyva. Tai yra laisvumo žymė. O kada žmogus nusideda, tai jisai elgiasi ne pagal protą. Jis tada būna lyg ir kito skatinamas. Jis yra pasidavęs pašalinės jėgos valdžiai. Ir todėl „kiekvienas, kurs nusideda, yra nuodėmės vergas." Net senovės filosofija buvo tai gana aiškiai supratusi. Pirmon eilėn — tie jos atstovai, kurie mokė, kad laisvas galįs būti tiktai išmintingas. Kaip patirta, jie laikė išmintingu tik tokį žmogų, kuris yra išmokęs gyventi atitinkamai prigimčiai, tai reiškia — padoriai ir dorovingai.

Toks reikalas su žmogaus laisve. Ją teko sustiprinti tinkama pagalbos paspirtimi, kad visus jos tykis su laisve pasireiškimus nukreiptų į gerą ir atitrauktų nuo pikto, nes kitaip valios laisvė būtų galėjusi daug kam pakenkti. Ir taip visų pirma buvo reikalingas įstatymas, kaip taisyklė, rodanti, kas darytina ir kas nedarytina. Tikro vardo įstatymas negali būti taikomas tokiems gyvūnams, kurie veikia su tam tikru būtinumu. Savo veikime jie tesivadovauja prigimties impulsu ir jokio kitokio veikimo būdo savaime nepažįsta. Gi laisvosios būtybės tik todėl gali veikti ar neveikti, šitaip ar anaip veikti, kad jos pasirenka, ką nori. Proto sprendimas, apie kurį kalbėjome, eina pirm viso kito. Tasai sprendimas ne tik nustato, kas savo esme yra dora, kas nedora, bet taip pat jis nustato ir tai, kas yra gera ir todėl darytina, kas bloga ir todėl vengtina. Protas nurodo valiai, ko ji privalo siekti ir nuo ko šalintis, kad žmogus galėtų pagaliau tą vyriausią tikslą pasiekti, į kurį visa kita turi būti taikoma.

Šitą, taigi, proto potvarkį vadiname mes įstatymu. Vyriausia priežastis, dėl ko žmogui yra reikalingas įstatymas, glūdi valios laisvėje, tarytum šaknyje. Jis reikalingas, kad mūsų valia neprasilenktų su sveiku protu. Todėl yra visų didžiausia klaida ir iškrypimas, jei kas ima galvoti arba sakyti, kad žmogui todėl nereikalingas įstatymas, kad jisai yra laisvas. Jei šitaip būtų, tai sektų išvada, kad laisvė neturinti atsižvelgti į protą. Kaip tik priešinga pažiūra yra visiškai teisinga. Žmogus todėl turi pasiduoti įstatymui, kad jis iš prigimties yra laisvas. Tuo būdu žmogaus veikimui vadovauja įstatymas. Atpildą ir bausmę nurodydamas, jisai skatina žmogų elgtis dorovingai ir vengti nuodėmės. Šitoksai yra pirmoje eilėje prigimties Įstatymas.

Jis yra parašytas ir tarytum kalte iškaltas atskirų žmonių sielose. Jisai iš tikro yra ne kas kita kaip tik patsai žmogaus protas, įsakąs daryti gera, draudžiąs pikta. Bet šitoksai žmogiško proto įsakymas niekad negalėtų turėti įstatymo galios, jei jisai nebūtų atgarsis ir paaiškinto jas anos aukštesnės išminties, kuriai privalo nusilenkti mūsų protas ir mūsų laisvė. Kadangi įstatymas uždeda pareigas ir suteikia teises, tai jisai turi remtis autoritetu. Vadinasi, tikru galėjimu nustatyti prievoles, apibrėžti teises ir bausmėmis bei atpildu padaryti privalomu tai, kas įsakyta. Aišku, kad visa tai pralenkia žmogaus išgales. Todėl jisai negali būti pats vyriausias įstatymų leidėjas, nustatąs savo paties veiksmų taisykles. Iš to savaime seka, kad prigimties įstatymas yra amžinas įstatymas. Jisai yra protingoms būtybėms įgimtas, kad jas lenktų į tinkamą elgesį ir joms skirtą tikslą. Šitas amžinasis įstatymas yra Kūrėjo, visą pasaulį valdančio Dievo, amžinasis protas.

Su šitomis doro elgesio taisyklėmis ir klaidų stabdžiais Dievo gerumas sujungė tam tikrus specialius paramos būdus, kurie labai tinka žmogaus valiai stiprinti ir tinkamai lenkti. Pastarųių tarpe pirmą vietą užima ir ypatingai pasižymi Dievo malonės galia. Jinai apšviečia protą ir stiprina valią išganingu pastovumu, visada ją lenkdama dorovinio gėrio link. Tuo būdu malonė padaro, kad laisvės panaudojimas veikime yra mažiau varžomas ir saugesnis. Labai toli nuklysta nuo tiesos, kas galvoja, kad dėl šitokio Dievo poveikio mūsų valios aktai būna mažiau laisvi. Dievo malonės galia veikia žmogaus viduje ir gražiai derinasi su jo prigimties palinkimais. Juk ji išeina iš to paties Kūrėjo, ką mūsų siela ir valia. O jisai nukreipia visų dalykų veikimą atitinkamai jųjų prigimčiai. Angeliškasis Daktaras pažymi, kad Dievo malonė kaip tik dėl to, kad ji išeina iš gamtos Kūrėjo, turi ypatingą savumą ir sugebėjimą kiekvieną prigimtį išlaikyti josios būvyje ir apsaugoti josios savitą pasireiškimą, jėgą ir veikimo būdą.

[1] - Jo. 8, 34.

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.