Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Evangelija

Kol choras gieda šias kelias dalis, diakonas paima Evangelijų knygą ir padeda ją ant altoriaus, nes altorius simbolizuoja mūsų Viešpatį. Taip jis ženklu išreiškia tapatumą tarp Dievo Žodžio, kuris girdimas Evangelijoje ir Kristaus Jėzaus. Kunigas pats nesmilko knygos, bet palaimina smilkalus – šis veiksmas diakonui neleidžiamas. Palaiminus smilkalus, diakonas atsiklaupia ant viršutinio altoriaus laiptelio ir kalba maldą Munda cor meum [„Apvalyk mano širdį“]. Šia malda jis prašo Dievo, jog jo širdis bei lūpos būtų apvalytos, kad galėtų vertai skelbti šventąją Evangeliją. Maldoje jis pamini degančią žariją, kuria serafimas palietė pranašo Izaijo lūpas, kad apvalytų jį ir paruoštų jį priimti įkvėpimus iš Šventosios Dvasios (Iz 6, 5–7). Tyliosiose Mi- šiose šią maldą kalba pats kunigas. Po maldos diakonas paima knygą nuo altoriaus ir, klūpėdamas priešais kunigą, prašo palaiminimo, nes ruošiasi skaityti: Iube, domne, benedicere [„Teikis, pone, palaiminti“]. Tyliosiose Mišiose kunigas prašo Dievo palaiminimo, sakydamas Iu- be, Domine, benedicere! [„Teikis, Viešpatie, palaiminti“]. Po to jis pats atsako palaiminimo žodžiais, padarydamas tokius pakeitimus, kurie yra būtini, kad galėtų pritaikyti tuos žodžius sau. Gavęs palaiminimą, diakonas bučiuoja ranką kunigui, kuris turi padėti ranką ant Evan- gelijų knygos, tuo metu įteikiamos diakonui, įgaliodamas jį skaityti kunigo vardu.

Tada išsirikiuojama procesijai į Evangelijos amboną. Ten diakonas iškilmingai pradeda: Dominus vobiscum. Tai vienintelė proga, kai diakonui leidžiama ištarti šiuos žodžius. Juos tardamas, jis paruošia tikinčiuosius, tarsi sakytų jiems: „Jūs tuoj išgirsite Dievo Žodį, amžinąjį Žodį. Tai didelė malonė jums visiems, todėl Viešpats tebūna su jumis! Tegul Jis apšviečia jus ir pamaitina jus Savo Žodžiu!“ Liaudis atsako jam, sakydama: Et cum spiritu tuo. Tada diakonas paskelbia ištraukos, kurią ruošiasi jiems perskaityti, pavadinimą. Jis pasako tai šiais žodžiais: Initium arba sequentia sancti Evangelii [„pradžia“ arba „tęsinys šventosios Evangelijos“] ir, tai sakydamas, jis nubrėžia kryžiaus ženklą toje knygos vietoje, kur prasideda Evangelijos tekstas. Iš karto po to jis taip pat paženklina savo kaktą, lūpas ir krūtinę, prašydamas, kad sustiprintas Kryžiaus, kuris yra visų malonių šaltinis, jis turėtų Evangeliją savo širdyje ir lūpose ir kad niekad jos neišsižadėtų. Tada jis paima smilkytuvą ir tris kartus apsmilko knygą, o tikintieji, atsakydami į Gerosios Naujienos paskelbimą, tuo metu dėkoja ir garbina mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kurio žodį dabar išgirs: Gloria tibi, Domine [Garbė Tau, Viešpatie].

Dabar laikas giedoti šventąją Evangeliją. Diakonas sudeda rankas, bet nenuleidžia jų ant knygos. Tai būtų per daug familiarus elgesys su tokiu šventu dalyku kaip ši knyga, kurioje surašyta tai, ką kalbėjo Amžinasis Žodis. Diakonui pabaigus giedoti, subdiakonas perduoda atverstą knygą celebrantui [kunigui, aukojančiam Mišias], kuris pabučiuoja pirmuosius šventojo teksto žodžius, sakydamas: Per Evangelica dicta deleantur nostra delicta – „Per Evangelijos žodžius tebūnie ištrintos mūsų kaltės“. Šioje formulėje (kuri kartais per Aušrinės maldą yra vartojama kaip palaiminimas) matome tam tikros rūšies rimą, kuris parodo jos viduramžišką kilmę. Tuo tarpu diakonas pasisuka į kunigą, kurio vardu jis pradėjo giedoti Evangeliją, ir, paėmęs smilkytuvą, tris kartus pagerbia jį smilkalais. Šioje liturgijos dalyje kunigas vienintelis gauna tokią garbę.

Kunigas,  aukojantis  Mišias  be  diakono  ir  subdiakono,  turėtų taip pasukti mišiolą, kad pats skaitydamas stovėtų kiek pasisukęs į šiaurę. Panašiai ir diakonas, giedodamas Evangeliją, stovi pasisukęs į šiaurę, nes, anot pranašo Jeremijo (1, 14), „iš šiaurės išsilies nelaimė ant visų krašto gyventojų“. Dėl tos pačios paslaptingos priežasties, per  suaugusiųjų krikštą katechumenui kalbant šėtono atsižadėjimo žodžius, nurodoma pasisukti į šiaurę. Anksčiau didesnėse bažnyčiose buvo statomos dvi ambonos, arba sakyklos: viena epistolai, o kita – Evangelijai. Dabar mes niekur neberasime šių dviejų ambonų, išskyrus dvi bažnyčias Romoje – šv. Klemenso ir šv. Lauryno už mūrų. Jų taip pat būta šv. Pauliaus bazilikoje prieš ją restauruojant. Būtent ambonoje buvo pastatoma Velykų žvakė ir laikoma keturiasdešimt dienų iki Dangun žengimo šventės.

Turėtume pastebėti kaip skirtingai Bažnyčia Mišiose paskelbia epistolą ir Evangeliją. Prieš epistolą nuskamba tik subdiakono pasakymas iš kur yra ta ištrauka, kurią ruošiamasi giedoti, o prieš Evangeliją visada sakomi žodžiai Dominus vobiscum. Taip darydavo todėl, kad epistoloje mums kalba tik tarnas, o Evangelijoje mes klausomės paties Mokytojo, Viešpaties, ir dėl to tokiomis priemonėmis atkreipiamas tikinčiųjų dėmesys. Tik kunigui pabaigus skaityti Evangeliją, atsakoma: Laus tibi, Christe [„Šlovė Tau, Kristau“]. Anksčiau celebrantas neskaitydavo nieko, ką giedodavo kiti. Taip buvo ir skaitant Evangeliją – kunigas jos tik klausydavosi. Mišiose už mirusiuosius diakonas, ruošdamasis skaityti Evangeliją, neprašo kunigo palaiminimo. Kadangi palaiminimo prašymo ceremonija vis dėlto išreiškia džiaugsmą, ji praleidžiama dėl liūdesio ir gedulo, kuris lydi Requiem Mišias. Be to, jų metu ambonoje neuždegamos žvakės, pasibaigus Evangelijai, kunigas nebučiuoja knygos. Dėl tos pačios priežasties diakonas, paėmęs knygą nuo altoriaus, nebučiuoja kunigui rankos.

***

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.