Tada kunigas, pabučiavęs altorių, atsigręžia į žmones taip į juos kreipdamasis: Orate, fratres: ut meum ac vestrum sacrificium acceptabile fiat apud Deum Patrem omnipotentem. [„Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina visagaliam Dievui Tėvui“.]. Šie žodžiai yra kunigo atsisveikinimas su tikinčiaisiais, nes jis nebeatsisuks į juos, kol Auka nebus užbaigta. Bet pastebėkime, kad tai nėra paprasti atsisveikinimo žodžiai. Pavyzdžiui, artėdamas prie altoriaus, jis taria tiktai Dominus vobiscum. Dabar jis prašo tikinčiųjų maldų už jį, tam, kad Auka, esanti kartu ir kunigo ir tikinčiųjų liaudies Auka, patiktų Dievui. Auka yra kunigo, nes joje jis yra tiesioginis veikėjas ir tarpininkas. Auka priklauso ir tikintiesiems, nes Kristus ją įsteigė tiesioginei jų naudai. Taigi pastebėkime, kaip kunigas pabrėžia žodžius meum ac vestrum sacrificium [„mano ir jūsų auka“]. Dėl tos pačios priežasties jis vėl atkreipia tikinčiųjų dėmesį į tai, kad jiems nedera pamiršti, jog jie turi dalį kunigystėje, kaip sako šv. Petras, vadindamas tikinčiuosius karališkąja kunigyste – regale sacerdotium (1 Pt 2, 9), jau vien todėl, kad jie yra krikščionys. Jie kyla iš Kristaus, jie priklauso Kristui, jie buvo patepti ir per savo krikštą tapo kitais kristumis, todėl jie taip pat turi turėti galią aukoti Auką vienybėje su kunigu [30]. Taigi, paraginti kunigo balso jie skuba atsakyti į jo troškimą, išsakydami savo pačių nuoširdų norą: Suscipiat Dominus sacrificium de manibus tuis ad laudem et gloriam nominis sui, ad utilitatem quoque nostram, totiusque Ecclesiae suae sanctae.
„Tepriima Viešpats auką iš Tavo rankų savo vardo šlovei ir garbei, taip pat mūsų ir visos savo šventosios Bažnyčios naudai“. Vis dėlto mišiolas šioje vietoje laužtiniuose skliaustuose palieka žodį meis [„iš mano rankų“] tam atvejui, jei kunigas pats turėtų kalbėti šį atsakymą, nesant Mišių patarnautojo, ar jam nemokant šių žodžių.
Atsakę tikintieji turėtų apmąstyti, kad jie iš tiesų nebematys kunigo veido iki tada, kai pats mūsų Viešpats nusileis ant altoriaus. Netgi nesigirdės jo balso, išskyrus vieną kartą, kai jis intonuos didžią ir nuostabią padėkos maldą – Prefaciją.
Bet prieš tai kunigas surenka tikinčiųjų troškimus į vieną maldą, kuri kalbama pusbalsiu, ir todėl gavo Sekretos vardą. Dėl tos pačios priežasties – kad malda kalbama tyliai – prieš ją kunigas neištaria įprastinio žodžio: Oremus – „Melskimės“, kadangi jis nekviečia tikinčiųjų melstis šios maldos kartu su juo. Sakramentarijuose, pavyzdžiui šv. Grigaliaus sakramentarijuje, ši malda vadinama Oratio super oblata [„Malda virš atnašų“]
[30] - Iš šio Dom Guerranger sakinio aiškiai matyti Bažnyčios mokymo nuolat skelbiama tiesa, kad nors tikintieji ir turi galią aukoti Mišių Auką, bet jie gali ją aukoti tik vienybėje su kunigu – antruoju Kristumi, kuris ir yra tikrasis aukotojas. Tai, priešindamasis protestantizmo klaidai, kad tikinčiųjų susirinkimas tą galią aukoti ar celebruoti Mišias turi pats iš savęs, o kunigas yra tik to susirinkimo „pirmininkas“ aiškiai apibrėžė Tridento susirinkimas (Can. 2, DB 949 [DS 1752])
***
Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.
0 komentarai