Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Suscipe Sancta Trinitas

Kunigas, pabaigęs psalmę, sugrįžta ties altoriaus viduriu, kur sudėjęs rankas bei kiek pasilenkęs, kalba:

Suscipe, sancta Trinitas [28], hanc oblationem, quam tibi offerimus ob memoriam passionis, resurrectionis et ascensionis Iesu Christi, Domini nostri... [„Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią Tau atnašaujame minėdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią, Prisikėlimą ir į dangų žengimą“]. Prieš mūsų akis iškyla labai svarbūs dalykai. Kalbama apie Auką: Suscipe ... hanc oblationem – „Priimk ... šią auką“. Kunigas kalba šiuos žodžius apie ką tik paaukotus duoną ir vyną, bet vis dėl to jis neturi omenyje nei duonos nei vyno. Šie dalykai iš tiesų yra pašventinti ir palaiminti, todėl jie nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi pagarbiai, bet Auka, čia pateikiama dieviškajai didybei, jokiu būdu negali būti sumenkinta iki grynai materialios aukos, kokią aukojo žydai. Dėl to yra akivaizdu, kad kunigas mintyse siekia kažko daug aukštesnio. Jis pateikia Dievui kaip atnašą didžiąją Auką, kuri greitai įvyks: „Švenčiausioji Trejybe, mes atnašaujame Tau šią auką, minėdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią, Prisikėlimą ir į dangų žengimą“. Taigi mes turėtume atkreipti dėmesį į tris mūsų Viešpaties veiksmus, be kurių Jo darbas nebūtų atbaigtas. Pirmiausia Jis kentėjo, bet jis negalėjo pasitenkinti vien kentėjimu, taigi jis taip pat ir mirė. Abu šie dalykai sudaro tai, ką mes vadiname Jo Kančia. Bet tai dar ne viskas – Viešpats vėl prisikėlė. Mirtis, bausmė už nuodėmę, atrodo kaip velnio triumfas prieš žmogų ir todėl, jei Kristus būtų miręs, bet neprisikėlęs – tai būtų buvęs tikras sutriuškinimas. Bet dar daugiau, Jis įžengė į dangų per savo šlovingą ir pergalingą Dangun žengimą. Mūsų Viešpats negalėjo pasilikti žemėje. Kol jis neatvėrė dangaus ir pats neįžengė ten su savo žmogiškąja prigimtimi, tol dangus turėjo likti uždarytas žmogui. Būtent dėl to mūsų išganymas nebuvo visiškai atbaigtas, kol mūsų Viešpats neįžengė į dangų, nors iki tol Jis jau buvo Prisikėlusysis, kaip sakė šv. Paulius, „mirusiųjų pirmgimis“. Toks turi būti mūsų tikėjimas, nes tokia yra mūsų išganymo ekonomija [29]. Mūsų išganymas susideda iš trijų dalykų: Kančios, Prisikėlimo ir Dangun žengimo. Šventoji Bažnyčia suprasdama, jog reikia matyti šiuos tris dalykus, kad suvoktume Kristų, kad iš to susideda visas mūsų tikėjimas, pabrėžtinai reikalauja, kad mes taip aiškiai visus šiuos tris daly- kus išreikštume aukos atnašavimo akimirką.

Et in honorem beatae Mariae semper Virginis. [„Taip pat palaimin- tosios visuomet Mergelės Marijos garbei“]. Nėra nei vienų aukojamų Mišių, kurios nebūtų skirtos garbei Švenčiausiosios Dievo Motinos

– Ji pati savaime yra atskiras pasaulis. Būtent dėl to mes pirmiausia prisimename mūsų Viešpatį, vėliau Švenčiausiąją Mergelę, ir galų gale angelus ir šventuosius. Angelai yra didesni už mus, tai yra jie yra viršesni už mus dėl savo grynai dvasinės prigimties. Bet mūsų Švenčiausioji Motina, nors Ji ir yra tik žmogiška būtybė, tvarinys, yra iškilusi daug aukščiau už juos, nes, kaip anksčiau sakyta, Ji yra atskiras pasaulis. Iš tiesų, ji yra Dievo šedevras, todėl šventoji Bažnyčia negali likti Jos kaip tokios nepagerbusi šventojoje Aukoje, kur ji niekad nepamiršta šios prakilniosios Karalienės ir Jai vienai priklausančios atskiros vietos.

Et beati Ioannis Baptistae [„ir palaimintojo Jono Krikštytojo“]. Mes matėme, kad šventoji Bažnyčia parodo didžią pagarbą šv. Jonui Krikštytojui Confiteor maldoje. Ji visada jį mini ir su džiaugsmu ji vėl teikia garbę mūsų Viešpaties skelbėjui. Et sanctorum Apostolorum Petri et Pauli [„šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus“]. Visai teisingai mes mes atiduodame garbės duoklę šiems dviems didiesiems apaštalams, kurie, steigdami šventąją Romos Bažnyčią, dirbo kartu.

Et istorum [„ir šių“]. Ši frazė ne kartą yra kėlusi keblumų – daug kartų būdavo klausiama, kas čia turima omenyje? Kai kurie manė, kad čia nurodomas tos dienos šventasis. Bet tokiu atveju turėtume sakyti žodį istius [„šio“], o ne istorum [„šių“]. Be to, tokią prielaidą būtų sunku įrodyti Mišių už mirusius atveju. Taigi akivaizdu, kad Bažnyčios šiems žodžiams suteikiama prasmė turi būti kitokia nei čia bandoma nuspėti. Yra aišku, kad ji nori nurodyti tuos šventuosius, kurie yra čia, tai yra kurių relikvijos yra pačiame altoriuje. Dėl tos pačios priežasties, šventinant altorių, jame turi būti patalpintos kelių šventųjų relikvijos – vieno šventojo relikvijų neužtektų pagrįsti Bažnyčios frazei et istorum. Taip, sako ji, garbei šių šventųjų, čia esančių lyg indas talpinantis paslaptį, kurią Dievas įvykdė per juos, garbei šių šventųjų, ant kurių kūnų įvyks didžioji Auka. Kas galėtų būti tinkamiau, nei specialus atskiras šių šventųjų paminėjimas.

Et omnium Sanctorum... [„ir visų šventųjų...]. Galų gale šventoji Bažnyčia pamini visus šventuosius bendrai, nes visi turi dalį Švento- siose Mišiose. Ut illis proficiat ad honorem, nobis autem ad salutem... [„kad jiems išeitų pagarbai, o mums išganymui...“]. Čia pastebėkime du dalykus, susietus šventojoje Aukoje: viena vertus, jos teikia garbę Dievui, Švenčiausiajai Mergelei ir šventiesiems, kita vertus, jos yra naudingos mums. Dėl to Bažnyčia ragina mus maldauti Dievą, kad Jis teiktųsi Auką priimti taip, kad ji pasiektų šį dvejopą tikslą. Žodžiai, užbaigiantys šią maldą, parodo mums, kaip šauktis šventųjų, kuriuos šventoji Bažnyčia ypatingai mini tą dieną: Et illi pro nobis intercedere dignentur in caelis, quorum memoriam agimus in terris. Per eundem Christum, Dominum nostrum [„Ir tie, kuriuos minime žemėje, teiktųsi mus užtarti danguje. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį“]. Pastebėkime, kaip visada maldos pabaigoje paminimas Kristaus vardas.

Ši malda, kaip ir pirmoji, buvo patvirtinta naudojimui visoje Baž- nyčioje tik šv. Pijaus V laikais. Jos lotynų kalba ne tokia graži kaip Kanone, kuris kilęs iš ankstyviausių krikščionybės amžių, kaip ir aukš- čiau pateikta vandens palaiminimo malda.

28 - Suscipe, sancta Trinitas – lot. „Priimk, Švenčiausioji Trejybe“.

29 - Išganymo ekonomija (dieviškoji ekonomija) – dieviškojo apreiškimo dalis, kalbanti apie tai kaip Dievas sutvėrė ir tvarko pasaulį, ypač apie Jo išganymo planą, kurį Jis įgyvendina savo kryžiaus mirtimi atsilyginęs už mūsų nuodėmes, iki šiol tęsdamas šį darbą per savo įsteigtą Katalikų Bažnyčią.

***

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.