Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Lavabo

Kol choras ir liaudis yra pagerbiami smilkalais, kunigas plaunasi rankas. Šią ceremoniją nurodoma atlikti būtent šioje vietoje, nes kunigas ką tik naudojo smilkytuvą, kuris visada sutepa rankas dėl dūmais ar smilkymo anglies suodžiais. Bet tuo pat metu šis rankų plovi- mas yra paslaptis: jis išreiškia, kad kunigui būtina vis labiau apsivalyti, einant vis gilyn į šventąją Auką. Kaip mūsų Viešpats plovė kojas savo apaštalams prieš įsteigdamas šventąją Eucharistiją, ir prieš dalindamas jiems šventąją Komuniją, lygiai taip pat ir kunigas turėtų apsivalyti. Šv. Ambraziejaus liturgijoje [26]  šis rankų plovimo ritualas vyksta Kanono metu prieš konsekraciją. Jo reikšmė visada ta pati, kunigui privaloma apsivalymo pareiga. Vis dėl to momentas, kurį Romos bažnyčia, visada apdairi savo sprendimuose, šiam ritualui parinko, jai atrodo tinkamesnis nei priimtas Šv. Ambraziejaus liturgijoje.

Veiksmą, ženklinantį, koks turi būti kunigo tyrumas, šventoji Bažnyčia palydi 25 psalme, kurią nurodyta kalbėti vienuolių Oficiume sekmadienio Aušrinės pirmajame noktiurne: Iudica me, Domine, quoniam ego in innocentia mea ingressus sum [„Tirk mane, Dieve, nes aš vaikščioju savo nekaltybėje“]. Psalmėje kalba pats Viešpats, lengva suprasti, kad kunigas niekada negalėtų pasakyti tokių žodžių apie save. Šioje Mišių vietoje Šventoji Bažnyčia nurodo kalbėti tik pusę tos psalmės, pradedant nuo žodžių: Lavabo inter innocentes manus meas: et circumdabo altare tuum, Domine... – „Plausiu tarp nekaltųjų savo rankas ir laikysiuosi Tavo altoriaus, Viešpatie, kad girdėčiau šlovinimo balsą ir išpasakočiau visus Tavo stebuklus“. Kiekvienas žodis yra nuostabiai pritaikytas šiai progai. Vėliau mes sutinkame kitą nepaprastai puikų pranašo posakį: Domine, dilexi decorem domus tuae et locum habitationis gloriae tuae – „Viešpatie, aš myliu Tavo namų grožį ir Tavo garbės gyvenimo vietą“. Dovydas kalba apie tą Padangtę [27], kurios šešėlyje jis gyveno ir buvo toks laimingas, nors šventyklos dar nebuvo, jos nepastatė iki pat Saliamono laikų. Psalmė tęsiama iki galo, norint kunigui duoti pakankamai laiko nusiplauti ir nusišluostyti rankas. Štai kita tos pačios psalmės eilutė: Ego autem in innocentia mea ingressus sum – „Aš gi vaikščioju savo nekaltybėje“, dar kartą įrodo, kad ši psalmė yra iš esmės mesijinė. Dėl to kunigas kalba ją vardu Kristaus, su kuriuo jis didžiosios Aukos metu yra vienas ir tas pats. Mišiose už mirusiuosius ir Kančios laiku (kai Mišios yra nešventinės) psalmės pabaigoje praleidžiama Gloria Patri [Garbė Dievui Tėvui]. Tada, kai šioje vietoje Gloria malda praleidžiama, visada praleidžiama ir psalmė Iudica Mišių pradžioje.

Nuorodos:

26 - Šv. Ambraziejaus (lot. Ambrosius) liturgija – Mišių tvarka tikriausiai sudaryta paties šv. Ambraziejaus IV amžiuje. Spėjama, kad jis apvalė liturgiją nuo ankstesnių eretikų arijonų iškraipymų, taip pasitarnaudamas visai Bažnyčiai. Šv. Pijus V suvienodinęs ir 1570 m. kodifikavęs bei visai lotyniškajai Bažnyčiai įsakęs šv. Mišių tvarką, leido ir toliau Milane aukoti Mišias pagal Šv. Ambraziejaus liturgiją.

27 - Padangtė – palapinė, kurioje Dievo išrinktoji tauta su didžia pagarba laikė Senojo Testamento šventenybes. Padangtė – lot. tabernaculum. Tabernakulis katalikų altoriuose, kuriame saugomas Dievo kūnas ir Kraujas yra daug šventesnė vieta, nei Senojo testamento Padangtė, kuri buvo tik dabartinio tabernakulio provaizdis.

***

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.