Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Altoriaus smilkymas

Mes  jau  matėme,  kad  altorius  simbolizuoja  mūsų  Viešpatį. Tai paaiškina, kodėl su juo taip be galo pagarbiai elgiamasi. Likusi bažnyčios pastato dalis vaizduoja Mistinio Kūno, kurio Galva yra Kristus, narius, tai yra tikinčiuosius, iš kurių susideda šventoji Bažnyčia, Kristaus Nuotaka. Pirmą kartą žengdamas prie altoriaus, kunigas jau būna apsmilkęs jį iš visų pusių, taip atiduodamas garbės duoklę pačiam Kristui. Dabar vėl ši ceremonija kartojama su šventu iškilmingumu. Kaip Rytų karaliai padėjo savo prabangias dovanas prie dieviškojo Kūdikio kojų, ką mums pasakoja Evangelija, lygiai taip pat ir kunigas savo ruožtu uždegs smilkalus kaip duoklę savo Šeimininkui ir savo Karaliui.

Bet prieš pat altoriaus smilkymą turi būti atlikta kita ceremonija. Kunigo ką tik paaukoti duona ir vynas jau vien dėl šio jų paaukojimo yra taip aukštai pakylėti virš paprastų daiktų tvarkos, kad jeigu ku- nigas šiuo momentu staiga mirtų ar nebegalėtų eiti savo pareigų, tai duona ir vynas turėtų būti laikomi piscinoje. Norėdama parodyti savo pagarbą jiems, šventoji Bažnyčia apgaubia juos savo smilkalų kvapu tarsi ji tai darytų pačiam Kristui. Paprotys naudoti smilkalus Bažny- čios ceremonijose atėjo iš Rytų, kur jų galima gauti apsčiai. Tačiau, nors mūsų šaltuosiuose kraštuose jų gauti daug sunkiau, šventoji Baž- nyčia neleidžia visiškai jų pašalinti iš ceremonijų. Taigi ji liepia nau- doti bent mažiausią smilkalų kiekį, kaip ir krizmai [24]  ji nurodo naudoti bent jau balzamą sumaišytą su aliejumi. Po duonos ir vyno smilky- mo – incensatio super oblata – panašiai pagerbiamas ir pats altorius. Prieš naudojant smilkalus, jie turi būti palaiminti. Kunigas palaimina šia malda: Per intercessionem beati Michaelis Archangeli, stantis a dex- tris altaris incensi... [„Užtariant palaimintajam Mykolui Arkangelui, kuris stovi smilkalų altoriaus dešinėje“]. Angelas, laikantis auksinį smilkytuvą, stovintis smilkalų altoriaus dešinėje, čia nėra minimas. Šventoji Bažnyčia šioje vietoje mini šventąjį Mykolą Arkangelą, dangaus galybių Kunigaikštį. Kai kas galvojo, kad šioje pastraipoje esama klaidos, nes šventojo Luko Evangelijoje rašoma, jog altoriaus dešinėje stovi šventasis arkangelas Gabrielius, bet šventoji Bažnyčia nekreipia dėmesio į šiuos ginčus. Šv. Lukas nesako, kad Gabrielius laiko auksinį smilkytuvą. Pirmasis smilkalų palaiminimas buvo ne toks iškilmingas. Kunigas čia meldėsi tiktai: Ab illo benedicaris, in cuius honore cremaberis – „Būk palaimintas To, kurio garbei sudegsi“. Bet šioje vietoje jau šaukiamasi angelų, nes smilkalų paslaptis reiškia ne ką kita, kaip šventųjų maldas, kurias angelai atneša Dievui – kaip mums paaiškina šventasis Jonas savo apokalipsėje (Apr 8, 4). Smilkalų dūmai pakyla iki Dievo sosto kaip ir šventųjų maldos: Et ascendit fumus incensorum de orationibus sanctorum de manu Angeli coram Deo.

Kunigas apsmilko duoną ir vyną taip, kad jų dvelksmas apsuptų kvepėjimu ir tiesiog visiškai paskandintų aukojamas atnašas aromato debesyje. Tai darydamas jis sako šiuos žodžius:

Incensum istud a te benedictum ascendat ad te, Domine: et descendat super nos misericordia tua. – „Šie Tavo palaiminti smilkalai tepakyla prie Tavęs, Viešpatie, ir tenusileidžia ant mūsų Tavo gailestingumas“.

Ši malda – Dievui atiduodama garbės duoklė, taip pat mūsų išsaky- tas noras. Kunigas, sekdamas rubrikų nurodymais, kalba jos žodžius su pertraukomis, atitinkamai smilkydamas įvairias altoriaus dalis, kurias reikia šitaip pagerbti. Pirmąjį kartą Mišiose smilkydamas altorių, kuni- gas nekalba jokios maldos, bet dabar, pagerbiant jį antrąjį kartą, šventoji Bažnyčia įsako jam kartoti 140 [25]  psalmės dalį, kurią ji pasirinko dėl ten esančių žodžių, kuriuos ji pirmiausia įdeda kunigui į lūpas: Dirigatur, Domine, oratio mea, sicut incensum, in conspectu tuo – „Tekyla, Viešpatie, mano malda kaip smilkalai Tavo akivaizdoje“. Taip ji daro visada, parinkdama nuostabiai tinkamus tekstus, kurie labiausiai dera ta proga – tiek psalmes, tiek Evangelijas ar Epistolas. Kunigas pradeda smilkyti nuo kryžiaus arba nuo Švenčiausiojo Sakramento, jei jis yra išstatytas ant altoriaus. Tada jis nusilenkia kryžiui arba priklaupia, jei to altoriaus tabernakulyje yra laikomas Švenčiausiasis Sakramentas. Vėliau, jei ant altoriaus yra išstatytos šventųjų relikvijos, jis apsmilko jas du kartus mostelėdamas smilkytuvu: pirmiausia į Evangelijos, paskui – į Epistolos pusę. Tai padaręs, jis apsmilko visas altoriaus dalis. Visais kitais atžvilgiais šis apsmilkymas nesiskiria nei nuo pirmojo smilkymo, nei nuo smilkymo Laudžių ar Mišparų metu.

Grąžinęs smilkytuvą diakonui, kunigas išsako gero palinkėjimą jam ir sau pačiam, sakydamas: Accendat in nobis Dominus ignem sui amoris, et flammam aeternae caritatis – „Teuždega Viešpats mumyse savo meilės ugnį ir amžinosios meilės liepsnas“. Perimdamas smilkytuvą diakonas bučiuoja kunigui ranką, o paskui – smilkytuvo grandi nių viršų. Įteikdamas jį kunigui, jis tai daro atvirkštine tvarka. Tokie papročiai atėjo pas mus iš Rytų. Būtent liturgijai turime būti dėkingi už šių pagarbos ir nuolankumo ženklų išsaugojimą. Vėliau diakonas pagerbia kunigą smilkalais, kuris priima smilkymą, stovėdamas šonu į altorių. Bet jeigu Švenčiausiasis Sakramentas yra išstatytas ant altoriaus, kaip, pavyzdžiui, išstatymo metu vykstančiose Mišiose, kunigas nusileidžia nuo altoriaus laiptų ir, atsukęs veidą į tikinčiuosius, priima minėtą pagerbimą iš diakono, kuris taip pat atsistoja į šiai progai tinkamą vietą. Tada apsmilkomas choras, pradedant nuo vyskupo, jei jis dalyvauja Mišiose, vėliau – prelatų, jei jų ten yra, dar vėliau – kunigų ir klierikų, ir galų gale – visų tikinčiųjų, norint parodyti, kad visi sudaro vieną Kūną, kurio Galva yra Kristus. Visi, pradedant vyskupu ar prelatais, baigiant paprastais tikinčiaisiais, priimdami smilkalus turi atsistoti. Vien tik Popiežius, juos priimdamas, lieka sėdėti.

Nuorodos:

24 Krizma – vyskupo pašventintas aliejus, naudojamas Sutvirtinimo sakramentui ir kitoms Bažnyčios apeigoms.

25 Ps 140, 2–4. Dom Gueranger tekste šv. Raštas cituojamas pagal Vulgatą.

***

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.