Dom Gueranger. Šventosios Mišios ir ceremonijos: Ofertoriumas

Tikintiesiems sugiedojus tikėjimo išpažinimą, kunigas bučiuoja altorių ir, pasisukęs į žmones, sako: Dominus vobiscum, į kurį duodamas įprastinis atsakymas: Et cum spiritu tuo. Kodėl kunigas bučiuoja altorių? Nes, prieš atsisukdamas į tikinčiuosius, jis nori juos pasveikinti Kristaus pabučiavimu, o altorius ženklina patį Kristų.

Paskui ateina laikas skaityti Ofertoriumą [Aukojimo priegiesmį]. Tai – naujųjų laikų paprotys, nes anksčiau viskas, ką giedojo choras, niekada nebuvo kalbama prie altoriaus. Šioje Mišių dalyje labai aiškiai matyti skirtingos įvairių laipsnių kunigystės šventimus turinčių dvasininkų funkcijos: diakonui pridera įteikti kunigui pateną [21] ant jos gulinčia ostija. Diakonas negali konsekruoti [22], bet jis gali nešti šventąją Eucharistiją, jis gali netgi ją liesti ir dalinti. Taigi mūsų neste- bina tai, ką jis daro, nes matome subdiakoną, pasiliekantį daug toliau nuo celebranto.

Kunigas, gavęs pateną, aukodamas ostiją, kalba maldą: Suscipe, sancte Pater [„Priimk, šventasis Tėve“]. Ši malda atėjo iš aštuntojo ar devintojo amžiaus.

Kad geriau suprastume visas maldas, kurios dabar skambės, mes turime nuolat prieš akis turėti pačią Auką, nors ji dar nėra aukojama visoje savo didybėje. Pirmiausia matome, kad šioje maldoje apie ostiją kalbama kaip apie aukojamą amžinajam Tėvui, nors mūsų ostija šią akimirką dar nėra pati Dieviškoji Auka. Be to, sakoma, kad ši ostija yra be dėmės – immaculatam hostiam. Šiais žodžiais užsimenama apie Senojo Testamento aukas, kurios turėjo būti be sutepties, nes jos buvo provaizdis mūsų Viešpaties, kuris vieną dieną turėjo pasirodyti mums kaip Immaculatus.

Šioje maldoje kunigo mintis nuskrieja daug toliau nuo dabar- tinio momento. Jis galvoja apie ostiją, kuri bus ant altoriaus po konsekracijos, ostiją, kuri vienintelė yra tikroji Auka. Už ką jis au- koja Auką? Kunigas aukoja ją ne tik už save, bet ir už tuos, kurie jį supa – pro omnibus circumstantibus – tad mes matome, kaip mums naudinga būti bei dalyvauti Mišiose. Jis nuolat mini tuos, kurie yra čia Mišiose. Ir dar daugiau: šv. Mišių aukos veikimas yra toks platus, kad kunigas kalba taip pat ir apie visus tikinčiuosius bei pasirūpina nepamiršti dar ir mirusiųjų. Pastaruosius jis mini, sa- kydamas: pro omnibus fidelibus christianis vivis atque defunctis [„už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir numirusius“]. Auka skirta ne tik duoti garbę Dievui, bet ji taip pat reikalinga tam, kad teiktų žmonėms gėrį.

Keturios Ofertoriumo maldos nėra labai senos. Anksčiau įvairioms bažnyčioms buvo palikta teisė savo nuožiūra pasirinkti maldos formu- lę šiam momentui; vien tik Kanonas nesikeitė priklausomai nuo vietovės – jis visada ir visur buvo tas pats. O nuo tada, kai Popiežius šv.

Pijus V išleido savo mišiolą, kuris yra naudojamas dabar, niekas negali būti pakeista formulėse, kurias jis šioje vietoje nustatė. Bet įvairumas epochų, iš kurių mus pasiekė šios kelios maldos, paaiškina didelį jose vartojamos lotynų kalbos skirtingumą – Kanone ji daug gražesnė [Kanono malda yra senesnė už daugelį kitų maldų Mišiose].

Kunigas, baigęs duonos atnašavimo maldą, laikydamas pateną, daro kryžiaus ženklą, paima ostiją nuo patenos ir padeda ant korporalo [23]. Šis kryžiaus ženklas išreiškia tapatumą tarp šios aukos ir tos, kuri įvyko ant Kalvarijos. Vėliau diakonas įpila vyno į taurę, o sub- diakonas prisiartina, kad atliktų savo patarnavimą – įpila vandens į tą pačią taurę. Šis aktas yra pati aukščiausia iš visų subdiakono atliekamų funkcijų.

Malda, kuri lydi šią ceremoniją, yra labai sena. Ji kilusi iš pirmųjų Bažnyčios amžių ir iš tiesų lengva pastebėti, kad tada, kai ji buvo sukur- ta, lotynų kalba buvo šnekamoji kalba. Ji mums labai vaizdžiai atsklei- džia, kokia svarbi ir garbinga šventosios Aukos dalis yra čia naudojamas vanduo. Kodėl vanduo įliejamas į taurę? Todėl, kad, kaip perduoda Tra- dicija, pats mūsų Viešpats, įsteigdamas Eucharistiją, sumaišė vandenį ir vyną, kaip papratę daryti saikingieji, ir Bažnyčia toliau laikosi šio papročio. Ji pati pasinaudoja galimybe, prabilti į mus nuostabia kalba,  kad atskleistų mums prakilniausias paslaptis.

Taigi, Motina Bažnyčia sako: Deus, qui humanae substantiae di- gnitatem mirabiliter condidisti [„Dieve, kuris nuostabiai sukūrei tokią kilnią žmogaus prigimtį“]. Kam gi kalbėti apie žmogaus prigimties kilnumą? Kam gi prisiminti Jėzaus Kristaus dieviškumą ir žmogišku- mą? Nes vynas ir vanduo čia naudojami kaip simboliai: vynas simbo- lizuoja Jėzų Kristų kaip Dievą, vanduo simbolizuoja Jį kaip Žmogų. Vandens silpnumas, palyginus jį su vyno stiprumu išreiškia skirtu- mą, esantį tarp Jėzaus Kristaus žmogiškumo ir dieviškumo. Šiame vandenyje taip pat turime įžvelgti save, nes būtent mes per Mariją suteikėme mūsų Viešpačiui žmogaus prigimtį. Taigi dėl to šventoji Bažnyčia išsako susižavėjimą – taip ji džiaugiasi galėdama iškelti tikrąjį žmogaus kilnumą.

Jau karališkasis pranašas psalmėje giedojo apie šį mūsų kilnumą: Constituisti eum super opera manuum tuarum, omnia subiecisti sub pedibus eius – „Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų“ (Ps 8, 7). Ir jei apmąstysime, kaip Dievas sukūrė žmogų, nenustebsime, išgirdę šventąją Bažnyčią sakant, kad jis buvo sukurtas pasigėrėtinu būdu. Kalbėdamas apie žmogų Dievas taria: „Padarykime žmogų pagal Mūsų Pačių paveikslą ir panašumą“. Kaip Jis pasakė, taip ir padarė.

Bet žmogus ne tik buvo šitaip sukurtas – po savo nuopuolio jis buvo iškeltas dar nuostabiau ir šventoji Bažnyčia negali susilaikyti čia to nepasakiusi: mirabilius reformasti [„dar nuostabiau ją atnaujinai“]. Taip, iš tiesų, Dievas jį prikėlė daug stebuklingesniu būdu, pranokstančiu Jo atliktą sutvėrimo darbą – per Savo Sūnų priimdamas žmogaus prigimtį ir taip atnaujindamas nupuolusį žmogų.

Da nobis per huius aquae et vini mysterium, eius divinitatis esse consortes, qui humanitatis nostrae fieri dignatus est particeps, Iesus Christus, Filius tuus, Dominus noster. – „Leisk mums per šio vandens ir vyno paslaptį tapti dalininkais dievystės tojo, kuris teikėsi tapti mūsų žmogiškumo dalininku, – Jėzaus Kristaus, Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties“. Pirmiausia šventoji Bažnyčia tarsi raiškų reljefą išraižo prieš mūsų akis Įsikūnijimo paslaptį. Mąstydama apie vandenį ir vyną, sumaišytus į vieną gėrimą, ji prisimena vienybę tarp mūsų Viešpaties žmogiškumo bei dieviškumo ir nedelsdama prašo Viešpaties, kad mes taip pat galėtume turėti dalį paties mūsų Viešpaties dieviškume, kaip tai ir išsako šv. Petras savo antrajame laiške: ut per haec efficiamini divinae consortes naturae, tai yra, kad per pažadus, išsipildžiusius Jėzuje Kristuje, mes galime tapti dieviškosios prigimties dalininkais. Šis sudievinimas, pra- sidėjęs čia žemėje per pašvenčiamąją malonę, bus atbaigtas dangaus garbėje. Žemiškajame rojuje velnias pasakė Ievai, kad, jeigu tik ji ir Adomas paklausys jo patarimo, jie abu bus kaip dievai. Jis melavo, nes tada, kaip ir dabar, žmogus galėjo pasiekti Dievą vien tiktai išti- kimai laikydamasis Dievo įsakymų. Danguje mes būsime kaip dievai ne todėl, kad mes tokiais tapsime savo prigimtimi, bet todėl, kad pa- laimintuoju regėjimu matysime Dievą taip, kaip Jis pats save mato, ir mūsų būklė bus kaip kūrinių, kuriems suteikta vieta iškart po Dievybės. Šventoji Bažnyčia yra linkusi pabrėžti šią tiesą, kad ji būtų matoma mūsų dvasiniam žvilgsniui, ir ji tai daro šioje maldoje, kalbėdama apie įsikūnijusį Žodį, patį žmogaus tikrosios didybės pagrindą.

Mišiose už mirusiuosius kunigas nelaimina vandens ir taip mes prisiartiname prie kitos paslapties. Kaip jau sakėme, vanduo vaizduoja tikinčiuosius, o vynas – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Vandens ir vyno naudojimas simbolizuoja iš karto dvi paslaptis: žmogiškumo vienybės su dieviškąja prigimtimi mūsų Viešpatyje paslaptį, ir vienybę tarp mūsų Viešpaties su savąja Bažnyčia, kurią sudaro tikintieji. Tačiau Bažnyčia neturi jurisdikcijos skaistyklos vėlėms, joms išlaisvinti ji negali panaudoti savo turimos Raktų galios. Kol jos vaikai gyvena žemėje, ji jiems padeda, naudodama mūsų Viešpaties jai suteiktą galią surišti ir atrišti [atleisti nuodėmes ir jas sulaikyti – neduoti jų atleidimo]. Taip ji veda kiekvieną sielą arba į Triumfuojančią Bažnyčią [dangaus šventųjų bendruomenę] – tada Bažnyčia žemėje lenkiasi, pagerbdama šią laimingą sielą, arba į kenčiančią Bažnyčią [skaistyklą] – tada Bažnyčia žemėje meldžiasi už tą vargšę sielą. Bet jei kalbėsime apie Bažnyčios jurisdikcijos šiai sielai panaudojimą, ji nebeturi tos galios [nebegali atleisti jų nuodėmių], viskas, ką ji dabar gali jai pasiūlyti, yra tarpinin- kavimas. Būtent tai šventoji Bažnyčia ir išreiškia, praleisdama vandens palaiminimą Mišiose už mirusiuosius – taip ji parodo, kad ji negali vykdyti savo valdžios skaistyklos sielų atžvilgiu.

Vanduo yra toks nepamainomas šventojoje Mišių aukoje, jog jeigu atsitiktų taip, kad jo nebūtų galima parūpinti, tai būtų būtina susilaikyti nuo Šventųjų Mišių aukojimo, netgi jei tai būtų Velykų dieną.

Kita vertus, vanduo negali būti sumaišytas tokia didele proporcija, kad pakeistų patį vyną, nes tokiu atveju neįvyktų konsekracija.

Kartūzai, kurie laikosi vienuoliktojo amžiaus liturgijos ir dominikonai,  besilaikantys  tryliktojo  amžiaus  liturgijos,  nedaro šios ceremonijos Bažnyčioje. Jie daro tai zakristijoje ir kartais – prie altoriaus, bet visada – prieš pradėdami Mišias.

Sumaišius taurėje vyną ir vandenį, kunigas aukoja šią taurę Dievui, kalbėdamas šiuos žodžius: Offerimus tibi, Domine, calicem salutaris, tuam deprecantes clementiam: ut in conspectu divinae maiestatis tuae, pro nostra et totius mundi salute, cum odore suavitatis ascendat. Amen.

„Aukojame Tau, Viešpatie, išganymo taurę, prašydami Tavo gerumo, kad ji Tavo dieviškosios didybės akivaizdoje pakiltų meiliu kvapu už mūsų ir viso pasaulio išganymą. Amen“.

Šioje maldoje šventoji Bažnyčia iš anksto galvoja kuo virs ši taurė. Kol kas joje yra tik vynas, bet vėliau iš šio vyno beliks tik akcidencija arba jo išvaizda. Jo substancija pavirs tikru paties mūsų Viešpaties Krauju. Dėl to šventoji Bažnyčia meldžia Dievo įžvelgti kuo taps tai, ką ji aukoja Jam šią akimirką, ir maldauja, kad ši taurė pakiltų Jo akivaizdon su saldybės kvapu, tai yra, kad ji būtų priimtina jo dieviškajai didybei ir tuo galėtų pasitarnauti mūsų visų išganymui.

Pasibaigus vyno atnašavimo maldai, kunigas pastato taurę ant korporalo, darydamas kryžiaus ženklą su patena pirmiausia ant tos vietos, kur taurė stovės, kad šitaip dar kartą parodytų, jog ši Auka iš tiesų yra Kryžiaus Auka. Lotyniškojoje Bažnyčios dalyje duona padedama ant altoriaus priešais kunigą, o taurė – tarp duonos ir altoriaus kryžiaus – taigi dvi atnašos yra vienoje eilėje, viena priešais kitą. Graikai – priešingai – išdėsto jas šalia vienas kito: ostiją – kairėje, o taurę – dešinėje pusėje. Taurė, pastatyta ant korporalo, vėl uždengiama pala. Pala yra lininis audinys, pakietintas, kad taptų kiek standesnis, uždedamas ant taurės, kad neleistų niekam į ją įkristi, ypač po konsekracijos. Anksčiau pala nebūdavo naudojama, nes korporalas tada būdavo pakankamai didelis, kad uždengtų taurę. Šio papročio iki šiol laikosi kartūzai. Patogumas ir taupymas sąlygojo palos atsiradimą, tačiau norint paro- dyti, kad ji yra ne kas kita kaip paties korporalo dalis, su pala elgiamasi tiek pat pagarbiai. Palaiminimas, kurį ji gauna iškelia ją žymiai aukščiau paprastų daiktų, kuriuos liesti gali bet kas. Tas pats palaiminimas, suteikiamas palai ir korporalui, parodo, kad jie abu yra vienas ir tas pats. Romoje pala daroma iš dviejų draugėn susiūtų ir iškrakmolytų drobės gabalėlių. Mūsų šalyse labiau įprasta tarp dviejų drobės gabalėlių įdėti ploną kartoninę lentelę.

Po taurės atnašavimo seka kita malda, kurią kunigas kalba altoriaus viduryje, sudėjęs rankas ir kiek pasilenkęs: In spiritu humilitatis et in animo contrito suscipiamur a te, Domine: et sic fiat sacrificium nostrum in conspectu tuo hodie, ut placeat tibi, Domine Deus. – „Nuolankius dvasia ir susigraudinusius širdimi priimk mus, Viešpatie, ir tokia tetampa mūsų auka šiandien Tavo akivaizdoje, kad ji Tau patiktų, Viešpatie Dieve“. Tai yra bendra malda, kurią šventoji Bažnyčia įterpė tam, kad užbaigtų šventąjį aukojimo ritualą. Šiuos žodžius kalbėjo treji jaunuoliai krosnyje, kaip pasakojama Danieliaus knygoje (3, 39–40).

Paskui seka labai svarbus palaiminimas. Reikia šauktis Šventosios Dvasios, kad Ji teiktųsi ateiti ir veikti šventojoje Aukoje. Kunigas tai padaro žodžiais: Veni, sanctificator omnipotens aeterne Deus: et benedic (sakydamas šį žodį jis peržegnoja visas aukojamas atnašas) hoc sacrificium, tuo sancto nomini praeparatum [„Ateik, Pašventėjau, visagali amžinasis Dieve, ir palaimink šią Tavo šventajam vardui paruoštą auką“].

Kadangi pati Šventoji Dvasia šventojoje Mišių Aukoje įvykdo duonos ir vyno perkeitimą į mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, yra teisinga, atnašaujant Auką, paminėti šią dieviškąją Dvasią. Šventoji Bažnyčia Jos šaukiasi šia malda, kad Ji vėl teiktųsi padėti mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui atsirasti ant altoriaus taip, kaip Ji įgalino Jį atsirasti Marijos įsčiose. Bažnyčia išreiškia šį savo prašymą kaip palaiminimo troškimą. Ji sako: „palaimink šią auką, tai yra padaryk ją vaisinga, kad ji patiktų dieviškajai didybei“.

Nuorodos:

20 Lot. offertorium – atnašavimas, aukojimas

21 Patena (lot. patina – negilus dubenėlis) – liturgijoje kartu su taure svarbiausias šv. Mišių indas – plokščia apvali vyskupo konsekruota lėkštelė, ant kurios per šv. Mišias prieš kunigo komuniją dedama konsekruotoji Ostija (Švč. Sakramentas), taip pat ka pridengiama taurė. Pagal Kanonų reikalavimus gaminama naudojant tauriuosius metalus, iš viršaus būtinai paauksuota. Kita reikšmė – dažniausiai ovali arba turinti atskirą rankenėlę patena skirta ministrantui laikyti tikintiesiems po smakru dalinant šv. Komuniją, kad net mažiausi jos gabalėliai nenukristų ant žemės.

22 Paversti duonos ir vyno Kristaus Kūnu ir Krauju.

23 Korporalas – korporalas (lot. palla corporalis; iš lot. corpus – kūnas) – balto lininio audeklo kvadratinis arba stačiakampis patiesalas, ant kurio Mišių metu padedama patena su Ostija ir taurė, į korporalą taip pat vyniojamas komunikantas, dedamas į bursą nešant ligoniui. Korporalas simbolizuoja drobulę, į kurią buvo įvyniotas nuimto nuo kryžiaus Kristaus kūnas.

***

Ištrauka iš Solesmes abato Dievo tarno Dom Prospero Guéranger konferencijų užrašų. Iš prancūzų į anglų kalbą vertė rev. Laurence Shepherd anglų benediktinų kongregacijos vienuolis. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius. Versta pagal tekstą anglų k., publikuotą www.SanctaMissa.org leidyklos „Loreto Publications“ sutikimu.